Kelerių metų būdamas ėmėte žarstytis talentais? Grojote, rašėte muziką?
Aš nesu „grynaveislis“ muzikas, niekada savęs tokiu nelaikiau, galima sakyti, kad aš muzikoje netyčia. „Žydėti“ pradėjau dar kūdikystėje: anksti ėmiau vaikščioti, anksti skaičiau, o turėdamas kokius trejus ketverius metus raiškiai deklamuodavau eilėraščius, pastatytas prieš svečius ant taburetės. O kompozitorius Juozas Karosas, Klaipėdos pedagoginio instituto, kuriame direktoriavo mano tėvas, dėstytojas, sykį pastatė mane ant kėdės prieš studentų chorą, ir aš ryžtingai dirigavau dainuojantiems „Kur lygūs laukai“.
Ne, nesimokiau, užteko intuicijos. Labai mėgau diriguoti, mažas daug simfonijų esu dirigavęs prieš radijo aparatą. Literatė mama anksti įvedė mane į M.Lermontovo, A.Puškino pasaulį, ir aš, ketvirtokas, ginčydavausi su aštuntokais dėl poetų kūrybos. Dar dešimties nesulaukęs, parašiau kelias istorines dramas, nes anksti įnikau skaityti istorines, geografines knygas. Visus Žiulio Verno romanus moku kone atmintinai, perpasakodavau juos broliui, sesei.
Ir jūsų klausa turbūt fenomenali?
Ne, ji tiesiog išlavinta, aš neturiu geros klausos. Nesuprantu, kaip baigiau konservatoriją. Rimtai! Todėl ir solfedžio disciplina man buvo sunki, bet aš išmokau, kaip, kokį metodą pritaikyti, kad ją įveikčiau.
Esate gana plataus diapazono specialistas?
Ne, aš mokytojas nuo A iki Z. Kaip pradėjau mokytojauti grįžęs iš kariuomenės, o vėliau dėstyti Muzikos akademijoje, taip šį darbą iki šiol dirbu.
Koks esate mokytojas, dėstytojas – kirvis?
Jaunystėj buvau kirvis, dabar ne, kai matau, kas vyksta su švietimu. Kad nesu kirvis, įrodo mano studentų Deivio ir I.Prudnikovaitės išleista knygutė apie mane. Tik 3 egzemplioriai, kuriuos mes visi ir turime. Jie surinko perliukus iš mano paskaitų. Kai perskaičiau... „Čiornaja pornucha“!
Esu mokytojavęs privačioje mokykloje Žygimantų gatvėje. Disciplina – pasaulio pažinimas. Pradinukams! Atsiverčiau siūlomas metodines nesąmones: turėčiau aiškinti apie grybų šaknis ar klevo lapo gyslas. Pasiunčiau velniop tokią metodiką, susisodinau vaikus ratu ir mes visą Žiulį Verną išstudijavom – susipažinom su vandens pasauliu, su egzotiškomis šalimis: Afrika, Australija, nes kapitonas Grantas ten buvo užkliuvęs. Vaikai net ir užaugę klausinėjo, kur dėdė Gerulaitis, mat buvau jiems pažadėjęs sugrįžti, kai parašysiu knygą.
Parašėte ar knyga vis dar svajonėse?
Neparašiau, neskaitant tokios menkos brošiūrėlės. Nors, tiesa, iš jos mokėsi pats V.Noreika. Bijau išsiduoti, kokių planų turiu, nes paskui nepadarysiu. Turiu surinkęs kalnus savo esė ir ne viena leidykla sako: „Duok.“ Bet esė turbūt palauks, nes pirma privalau parašyti apie Juozą Domarką, kurį labai gerbiu. Paskui knygą jau apie savo kartos muzikus: F.Latėną, A.Martinaitį, V.Bartulį. Tai nebus jų kūrybos analizė, nes aš ne analitikas, tai bus tiesiog mūsų visų gyvenimo atkarpa. O jau tada ateis eilė mano esė. Tiesa, aš nemoku dirbti kompiuteriu ir nemoku anglų kalbos. Kompiuterį, žinoma, turiu, tačiau kol kas juo vien susimoku už butą.
Žmonėms turbūt labiausiai įsiminė jūsų rengta radijo laida „Tautos gaida“. Kaip pats vertinate tą dešimties metų laikotarpį?
Kartais man atrodydavo, kad tai pensininkų laida. Na, geria jie arbatą kur nors virtuvėje ir klausosi „Tautos gaidos“. Turiu daugybę klausytojų laiškų, plaukusių į radiją. Vieną – iš senelių prieglaudos, rašytą ant matematikos sąsiuvinio lapo, pacituosiu: „Mes labai laukiame sekmadienio. 12 valandą iššliaužiam visi iš savo kambarių į fojė, kur kabo radijo taškas, ir klausomės jūsų laidos.“ Laida išties ne vieną sužvarbusią širdį sušildė. Deja, ją sunaikino. Sąmoningai. Matyt, kad prieš rinkimus „nepavaryčiau“ ant ko nors. Nes negailėjau nieko – A.Brazausko, G.Vagnoriaus, nors pats buvau jo patarėju. Dabar dirbu laidoje simbolišku pavadinimu „Likimai“. Kalbu apie kūrinių, kompozitorių likimus, na, kaip J.S.Bachas prisikėlė... Bet aš jau beveik išsisėmęs.
Kuri iš visų veiklų arčiausiai širdies, gal laidos?
Laidas vesti gali E.Bžeskas, ir jo honoraras – 5 tūkstančiai litų. Tik nežinia už ką. O aš esu laidų autorius ir vedėjas, aš jas pagimdau. Pavyzdžiui, apie L.van Bethoveną ir keturias jo moteris. Ir visa tai faktiškai pagrįsta, be to, yra intriga, viskas suverta į detektyvinę istoriją.
Koncertų vedimas prilipęs nuo seno, Filharmonijoje aš kaip namie, tik kai reikia imtis estradinės muzikos koncertų – jau ne namie. Žinoma, aš galiu, „proše pani“, bet... Man paprasčiau sukti ratu po Lietuvą. Neslėpsiu, kai atvažiuoja žinomas orkestras su vokalistais į nedidelį miestelį, žmonės neklausia, ar dainuos tas ar kitas Lietuvos grandas, bet klausia, ar Gerulaitis bus. Aš mėgstu kurti ir vesti muzikos vakarus, dėstyti man taip pat patinka. Radiją vertinu labiau nei televiziją, nes jame esu visai vienas su mikrofonu. Padarau paslaptingą kunigo balsą... Vėliau kokioje nors degalinėje pilstytojas paklausia: „Ar jūs tik nevedate radijo laidų?“ Iš balso atpažįsta, ir tai mane džiugina. Žodžiu, aš viską mėgstu dirbti, nors neslepiu, kad esu tinginys.
Turbūt puikiai jaučiatės, žinodamas, kad esate populiarus, reikalingas žmonėms?
Taip, aš šiek tiek populiarus, turiu gerbėjų, bet nepriklausau jokiam klanui, todėl esu neturtingas žmogus. Gyvenu nuo algos iki algos, mano sąskaita dažnai būna tuščia. Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, tiesa? Kita vertus, malonu, kai matau akis, taip atidžiai žvelgiančias į mane, regiu žmogų, kuris manęs klausosi. Gal aš labiau esu misionierius, tik jau pavargęs. Štai kovojau su J.Basanavičiaus gatvės Palangoje triukšmu, ir nieko nepasiekiau, nes nepriklausau klanui. Jei būčiau konservatorių partijos narys, prisibraučiau iki ministro ir laimėčiau.
Nedaug trūko, kad būtumėte pakliuvęs į parlamentą?
Į Seimą ėjau dėl pinigų – na, nėra iš ko gyventi. Žinoma, aš ten nebūčiau sėdėjęs be darbo, būčiau šakojęsis, bet mane išsiuntė į Raseinių apygardą. Jei būčiau likęs Vilniuje, inteligentai mane turbūt būtų išrinkę.
Atrodo, esate gana drastiškas žmogus, nes nuo kritiškumo iki šmaikštumo tik mažas žingsnelis?
Aš esu emocijų žmogus, melancholiškas cholerikas arba atvirkščiai.
Kokių minčių atnešė 60-ties metų jubiliejus?
O ką jubiliejus? Senatvės pradžia ir viskas, bet aš atrodau kaip 45-erių. Galiu papasakoti, kaip švenčiau, bet bus labai šlykštu. Kodėl? Todėl, kad tą dieną nusipirkau du „sabonius“, išjungiau telefoną ir pasigėriau. Taip, vienas, absoliučiai. Galite taip ir rašyti. O paskui Rotušėje Muzikos sąjunga suruošė gražų vakarą, buvo atlikti V.Bartulio, A.Martinaičio ir F.Latėno kūriniai. Aš paprašiau Kazio Stonkaus, nuostabaus akordeonininko, kad pagrotų apie Paryžių. Pasakiau, kad niekada nebuvau Paryžiuje ir niekada nebūsiu, ir nesakau „deja“, nes mano duktė jame buvo. Be to, yra K.Stonkus su akordeonu ir pagros Paryžių. Žmonės apsiverkė. Buvo puikus vakaras, paskaičiau visokių esė iš stalčiaus išsitraukęs. O istorijų apie moteris nepasakosiu, užtenka: visi prirašė apie mėlynas, žalias, geltonas.
Skaičiau, kad jums gražios tik mirusios moterys, ar tai tiesa?
Gal... Vaikystėje esu matęs gražią mirusią mergaitę. Taisyklingų graikiškų bruožų vaškinis veidas... Moteris man graži, kai verkia arba mirusi. Su akiniais moterys man gražios, ir reikia būti tikram vyrui, kad sugebėtum nuimti akinukus taip seksualiai, kaip niekada nenutrauksi apatinių drabužėlių. Nesijuokite, čia kažkas kitas taip pasakė apie moteris. Renku aforizmus nuo 14 metų, turiu jų tūkstančius, todėl originalių minčių manyje mažai. O jei trumpai, tai esu tiesiog girtuoklis, kuris geria nuo 14 metų, todėl buvau išmestas iš akademijos. Ir nieko čia įdomaus. Tik mano genetika labai stipri – skrandis gali vinis virškinti, širdis stipri, o kai nuvažiuoju prie gimtosios jūros, iškart sveikas pasijuntu, žiemą vasarą lendu į jūrą – pasisveikinu, atsisveikinu. Ir nesvarbu: lyja, sninga.
Gyvenate labiau vidinį ar išorinį gyvenimą?
Verdu viduj, neišsakau, tik prie taurės išsikalbu, išsiverkiu. Ne todėl, kad girtuoklis. Išėjęs iš filmo apie P.Čaikovskį (jį vaidino I.Smoktunovskis) labai verkiau. Tas paskutinis gestas, kai jis dirigavo 6-tąją simfoniją, po kurios mirė (o gal jį nužudė)... Yra kvailių, kurie dirigentus vaidina, o šis aktorius atsistojo prieš orkestrą ir tiesiog vienu judesiu visų paprašė, paprašė... Prie „Lietuvos“ kino teatro yra gluosnis, aš atsisėdau po juo ir ilgai kūkčiojau. Lygiai taip pat po „Hamleto“ – išėjau iš kino teatro ir pasakiau sau: verk, Gerulaiti. Aš jautrus? Lygiai toks pat jautrus, kaip ir žvėris.
Meilė geografijai išliko?
Taip. Man nereikia vykti į Paryžių, žemėlapiuose vaikštau kaip namie. Kiek esu fantazavęs dar vaikystėje – kaip apiplauksiu Baltijos jūrą valtimi arba net Filipinų salyną. Kadaise, dar vaikas, bėgau į Turkiją, bet draugas pavedė ir tėvas neliko skolingas. Nepatikėsite, niekur toliau nei Stokholme nebuvau. Mano duktė – didelė keliauninkė. Ji kompensuoja tai, ko nepadariau aš.
Kuo ji gyvena?
Dukra pamišusi dėl žirgų. Jodinėja kaip Dievas. Į mane atsigimusi, tas jos fanatizmas... Nors mes sunkiai verčiamės, ji turi du žirgus. Ką tik grįžo iš Anglijos: buvo išvykusi darbo žirgynuose ieškoti. Labai nusivylė: tai pinigai per maži, tai elgiamasi netikusiai. Vienas fermeris jai tiesiai pasakė: tu per gera tvartus mėžti... Ji pažadėjo, kad kada nors nuveš mane į Australiją. Ta šalis man labai artima. Eglė puiki keliauninkė: kuprinė ant pečių, ir lekia į savo mylimą Škotiją ar Portugaliją. Bet ji labai myli Lietuvą, globalizacijos, kaip ir aš, nepripažįsta. Aš dėl jos gyvenu. Mama, vos dukrai gimus, po poros metų susirgo išsėtine skleroze...
Spėju, kad mėgstamas metų laikas jums – ruduo?
Taip, ypač bobų vasara. Ruduo – išeinantis poetas/, apsiaustas gelsvas ant pečių/ ir bobų vasaros sonetas/ pats nuostabiausias iš visų...
O vienatvės motyvas iš kur?
Nepakenčiu vienišumo, bet vienatvę mėgstu, man nereikia draugų. Viskas iš drovumo, iš kompleksuotumo. Kaip aš bijojau šokti, bijojau merginų, drovėdavausi, rausdavau... Iš čia ir vienatvė. Aš daugiaveidis: ir drovus, ir akiplėša, kandus. Iš tiesų esu liūdnas ir vienišas žmogus. Man patiko tarybinėje kariuomenėje. Ar žinote kodėl? Nors kentėjau nuo lietuvių (dantų šepetėliu grindis naktimis ploviau), bet niekada nesu taip godžiai žiūrėjęs į mėnulį kaip naktį sargyboje.
Turbūt bandote jėgas ir kaip poetas?
Eilėraščių turiu šimtus, tiesa, yra visai nieko, gana sentimentalių. Kai buvau įsimylėjęs savo pirmąją žmoną ir kai pėsti ėjome palei Nerį nuo Lazdynų, „variau“ ekspromtu vien rimais.
Kiek trunka jūsų įsimylėjimas: trejus metus, kaip teigia klasika?
Daugiau kaip 30 metų ir gal net visą gyvenimą (turiu galvoje pirmąją žmoną). Nemanau, kad galima mylėti tik vieną kartą, galima net penkis, ir vienodai stipriai, sąžiningai, nuoširdžiai. Deja, visos mano meilės nelaimingos, todėl, kad laimingų žmonių nėra.
Ar leidžiate sau atsipalaiduoti, ko nors nedaryti?
Žinoma. Ir pasaulis nesugriūva, net iš darbo neišmeta. Tiesa, aš daug kam esu sugadinęs nervų, užgeriu ir neateinu vesti laidos. Tai negerai, nemažai menininkų esu nusidėjęs, bet jie papyksta ir vėl atleidžia. Taip, aš nepatikimas.
Ir neatsakingas?
Neatsakingas, netvarkingas, nejautrus kitiems ir, priešingai, nepaprastai jautrus kitiems. Paradoksai kuria tikrovę, nėra vien juoda ar balta. Diena su naktimi nesusieina, nors tu užmušk, bet jos abi turi nuostabius dalykus: rytą ir vakarą. Jei vyras ir moteris turi rytą ir vakarą, puiku, bet jei tos dvi vaivorykštės nejungia, lieka vien virtuvė ir lova.
