Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, vienijanti beveik 100 vertėjų, įsteigusi antipremijas už nekokybiškus vertimus, teigia norėjusi atkreipti leidėjų dėmesį ir atidžiau vertinti vertimus iki knygos išleidimo.
„Žaltvykslės“ leidyklos direktorius Juozas Krivas sako teigiamai vertinantis sąjungos siekius rūpintis vertimų kokybe, tačiau abejoja pasirinktais būdais.
Sąjunga skirdama antipremiją šios leidyklos leistos Raymondo Chandlerio knygos „Mažosios sesutės“ vertimui, pasak direktoriaus, pateikė nepakankamai įrodymų.
„Niekada mūsų leidykla neteigė, kad mūsų vertimas yra geras, be priekaištų. Norėjosi sužinoti, kodėl mums ta premija buvo suteikta. Gautas atsakymas mums sukėlė abejonių dėl antipremijos skyrimo tvarkos“, – tvirtina J. Krivas.
Jei leidykla nepriima kritikos ir abejoja vertinimo komisijos kompetencija, vertėjų sąjunga siūlo leidyklai ieškoti nepriklausomų ekspertų.
Pasak sąjungos pirmininkės Jurgitos Mikutytės, antipremijos tikslas nebuvo sukiršinti leidyklas ir vertėjus, bet atkreipti dėmesį į nekokybišką darbą.
Anot vertėjų, nagrinėjusių „Žaltvykslės“ leidyklos R. Chandlerio „Mažosios sesutės“ vertimą, skaitytojas, pirmą kartą paėmęs į rankas šio autoriaus knygą, nepatikėtų, kad jis laikomas puikiu stilistu. Vertėjas, užuot atkūręs gyvą vaizdingą kalbą, primetė kūriniui nenatūralų, sušiurkštintą stilių.
Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Eugenijus Kaziliūnas mano, kad vertėjų kompetencijos klausimas susijęs su tuo, kad geri vertėjai apsikrovę darbais, todėl verčia mažiau patyrę, jiems leidėjai moka mažesnius atlyginimus.
Tačiau mažas atlyginimas nepateisina nekokybiško darbo. Vidutinis vertėjo atlyginimas, atsižvelgiant į kūrinį ir vertėjo kompetenciją, yra nuo 300 iki 600 Lt už vieną lanką. Lankas – 20 puslapių. Taigi už 200 puslapių knygą vertėjas vidutiniškai gali uždirbti 3–6 tūkst. Lt.
„Žmonių, mokančių užsienio kalbas, daug, bet per mažai dėmesio kreipiama į gimtosios kalbos gilų žinojimą. Vertėjas taip pat turi būti daugelio sričių žinovas: filosofijos, istorijos, meno. Kartais matau žmogaus neišprusimą verčiant. Vertėjas yra labai svarbus asmuo, beveik kaip autorius, jis turi gerai išmanyti tą sritį, ne tik kalbą. Žmogiškos savybės ir išsilavinimas lemia gerą vertimo kokybę“, – įsitikinęs E. Kaziliūnas.
Lietuvoje nėra institucijos, kuri kontroliuotų vertimus arba į kurią galėtų kreiptis skaitytojas, manantis, kad nusipirko nekokybišką vertimą. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos direktorius Feliksas Petrauskas sako, kad šią problemą reikėtų spręsti įstatymais.
„Mes manome, kad kovo antroje pusėje visas suinteresuotas puses: leidėjų asociaciją, vertėjų sąjungą, Švietimo ministeriją, Kultūros ministeriją, surinkti į vieną grupę ir pabandyti diskutuoti, ko reikia ir kokiame teisės akte tai galime įteisinti“, – sako F. Petrauskas.
Leidėjų asociacijos prezidentas teigia, kad neįmanoma sukontroliuoti visų knygų vertimų, tačiau reikia ieškoti būdų, kad tai būtų daroma sistemingai ir kad skaitytojas pirktų profesionaliai išverstą knygą.
