Solo partijas dainuos Asta Krikščiūnaitė, Rita Novikaitė, Vaidas Vyšniauskas ir Magne Fremmerlidas. Projektas yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis, rašoma pranešime spaudai.
Verdi buvo dvasingas, tačiau ne religingas žmogus. Jis dažnai nuveždavo savo žmoną Giuseppiną į bažnyčią, bet pats niekada ten neidavo. Verdi nebuvo ir ateistas, veikiau agnostikas arba, kaip sakydavo žmona, „smarkiai abejojantis tikintysis“.
Jo „Reguiem“ – giliai dvasingas kūrinys, sukurtas didelio religijos skeptiko. Kai įžymus dirigentas Hansas von Bülowas vogčiomis atsivertė partitūrą likus vos kelioms dienoms iki premjeros Milano bažnyčioje, jis ištarė kandų nuosprendį, jog „tai opera, nors ir įvilkta į bažnytinę sutaną“ ir nutarė koncertą atšaukti. Kai po aštuoniolikos metų Bülowas pagaliau išgirdo vidutinišką parapijiečių Reguiem atlikimą – jis verkė ir netrukus po to parašė kompozitoriui atsiprašymo laišką.
Verdi šmaikščiai atsakė, kad galbūt pirmą kartą gyvenime Bülowas buvo teisus.
„Reguiem“ ilgą laiką provokavo diskusijas ir kivirčus. Pavyzdžiui, Brahmso ir Wagnerio požiūriai atitiko tipiškas opozicines visuomenės nuomones. Pirmasis teigė, kad „tik genijus gali sukurti tokį šedevrą“, tuo tarpu antrasis, 1875 m. apsilankęs koncerte Vienoje, po atlikimo neištarė nei žodžio („geriau susilaikyti nuo komentarų“ – tuomet taktiškai paaiškino Wagnerio žmona Cosima).
Kol dalis kritikų Verdi kompoziciją skelbė didingiausia sakraline muzika nuo Mozarto „Reguiem“ laikų, kai kurie dvasininkai ir tikintieji atsisakė tikėti jos sakralumu, manydami, kad šį religijos skeptikas gali tik suklastoti. Ilgainiui tokie prietarai ėmė sklaidytis, o XX a. pradžioje rašytojas George‘as Bernardas Shaw viešai pranašavo, kad nei viena Verdi opera nesulauks tokios ilgaamžystės, kaip jo „Reguiem“.
Šios mišios už mirusius susijusios su dviem ryškiomis XIX a. Italijos figūromis: kompozitoriumi Gioacchino Rossini ir poetu, novelistu Alessandro Manzoni. Vis dėlto, galutinė „Reguiem“ versija skirta pastarojo kūrėjo gedulingoms mišioms.
Tyrinėtojai įvairiai aiškina Verdi „Reguiem“ „siunčiamą žinią“: vieni teigia, kad jis apie neurotišką mirties siaubą, kiti – kad apie begalinę tam tikrų dalykų egzistenciją, treti kalba apie mistinę, aklą, neracionalią, triumfuojančią ir bailią mirties galią, kuri paradoksaliai sustiprina gyvenimo pojūtį. Yra ir „Reguiem“ interpretuojančių, kaip bandymą atrasti saitą su dievu, antgamtine esybe, absoliutu ar beasmeniu kosminiu protu.
