Šių metų „Meno celių“ pagrindinės parodos tema – „Tikėjimas“. Tai bene pirmas kartas, kai ši paroda yra teminė ir pristato publikai platesnį akademijos gyvenimo pjūvį, o ne tik geriausius magistrų baigiamuosius darbus. Ji siekia atskleisti skirtingas žodžio „tikėjimas“ reikšmes šiuolaikiniame meno studijų ir meninio gyvenimo kontekste per atrinktus įvairių pakopų studentų kūrinius. Parodos kuratorius – VDA dėstytojas, šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas.
Parodos tema padiktavo pati save. Tradicinis „Meno celių“ renginio pavadinimas savaime nurodo į įsivaizduojamo vienuolyno aplinką, o akademija yra įsikūrusi buvusio tikro vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje. Be to, šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje ji pati yra savotiška tikėjimo bendruomenė. Net ir pagrindinė akademijos parodinė erdvė, kurioje išsiskleidė paroda „Tikėjimas“, savo pavadinimu – „Titanikas“ – nurodo į tikėjimą sėkme nepaisant visų galimų nepalankių aplinkybių. Kartu galima prisiminti, kad sovietmečiu „Titaniko“ vietoje buvo įsikūrusi leidykla iškalbingu pavadinimu „Tiesa“.
Kuo tiki šios bendruomenės nariai? Mažų mažiausiai tuo, kad meno kūryba ir studijos yra prasminga ir reikalinga veikla, o menas turi ne tik materialinę vertę. Tikėjimo reikia ir studijuojant labai senas menines disciplinas bei technologijas, kurios maksimalaus pagreičio ir „dabartizmo“ pasaulyje gali atrodyti netekusios prasmės. Galiausiai ir pats meno suvokimas reikalauja tikėjimo – ten, kur kiti mato tik paprastus objektus ar veiksmus, „tikintys“ atpažįsta svarbias idėjas.
Į parodą įtraukti darbai tikėjimo reiškinį sąmoningai arba nesąmoningai tyrinėja ir interpretuoja skirtingais rakursais. Vieni eksploatuoja arba imituoja tradicinę sakralinę ar mitologinę ikonografiją ir apeigines praktikas, kiti kuria naujus ritualus tradicinio tikėjimo netekusiai visuomenei, dar kiti – ieško asmeninio tikėjimo arba asmeninės dievybės, kai aplinkos siūlomi tikėjimai ir dievai nesuteikia prasmės jausmo. Tikėjimas įgyja ir tradiciniam religiniam šio žodžio suvokimui priešingas reikšmes. Tai gali būti tikėjimas hedonizmu arba aistra kaip aukščiausia vertybe, tikėjimas mokslinių hipotezių pagrįstumu ir objektyvumu, tikėjimas atvaizdu kaip tikrovės ar tiesos įrodymu.
Parodoje šmėkšteli ir tamsioji tikėjimo pusė – kai kurie darbai kalba apie tikėjimą apokaliptiniais ar katastrofiškais ateities ir net dabarties scenarijais. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tikėjimas yra susijęs su viltimi ir optimizmu, panašu, kad šiandieniniame pasaulyje juos vis dažniau pakeičia įsitikinimas, kad žmonijos dabartinė situacija ar egzistencija apskritai neturi jokios numanomos laimingos baigties, ir kad mes stovime prie savo civilizacijos kapo. Tai irgi svarbu atskleisti.
