Miesto grindinį išmainė į sodybą kaime
Danguolė gimusi ir užaugusi uostamiestyje, bet būdama moksleivė dėl jaunesniojo broliuko ligos su tėvais atsikraustė gyventi į Plungę. Save visada laikė miesto žmogumi, užaugusiu ant „cemento“, tad niekada nemanė, kad vieną dieną jos gyvenimas apsivers aukštyn kojomis – palikusi tėvų namus laimę kurs toli nuo miesto šurmulio.
Kone prieš tris dešimtis metų, po ilgų savo būsimųjų namų paieškų, moteris kartu su mylimuoju Virgiu persikraustė gyventi į Plungės rajone esantį Stirbaičių kaimą, atokią sodybą gilioje miškų tankmėje, besiganančių stirnų draugijoje. Vaikystėje tėvų buvo uoliai mokoma nesibodėti juodo darbo, tačiau vis tiek negalėjo nė įsivaizduoti, kokie iššūkiai jos laukia kaime.
Kiaules kastruoti – vieni juokai
D. Bulkšienė yra įgijusi veterinarijos felčerės specialybę, bet atlikusi praktiką šioje srityje nedirbo nė dienos. Prisiminusi studentavimo laikus, moteris pasakojo, kad iš visos grupės tik du vaikinukai ir ji nebijojo paimti į rankas grėsmingai atrodančius instrumentus, kastruoti paršelius, suleisti vaistus ar priimti į pasaulį ateinantį veršiuką.
Vos tik pasibaigė praktika, stirbaitiškės jau laukė didžiuliai pokyčiai asmeniniame gyvenime – gimė pirmagimis sūnus. Augindama vaikelį, kartu su vyru tuo pačiu metu rūpinosi ir didžiuliu ūkiu, kuriame netrūko žviegiančių kiaulių, stipinėjančių vištų bei pieningų karvių bandos, o kur dar neaprėpiami daržai, sodas ir gėlynai. Po dešimtmetį trukusio varginančio ūkininkavimo moteris sako išmokusi absoliučiai visus kaimo darbus ir dabar tai jau tikrai niekas jos neišgąsdintų.
Bet tuo pat metu ji ėmė suvokti, kad ši veikla neneša jokios apčiuopiamos finansinės naudos. Visas gaunamas pajamas tekdavo investuoti į tą patį ūkį ir susitaikyti su mintimi, kad nebus jokių atostogų ar išeiginių dienų.
„Augant vaikams, rūsys tiesiog lūžo nuo sodo ir daržo gėrybių, niekada netrūko ir mėsos, bet aš trejus metus vedžiau kruopščią išlaidų ir pelno buhalteriją, kad įrodyčiau savo vyrui, jog gyvename nuostolingai ir neturime grynųjų pinigų“, – kalbėjo stirbaitiškė.
Galiausiai po ilgų derybų D. Bulkšienei šiaip taip pavyko prikalbinti vyrą pamažu mažinti gyvulių kiekį, kol galiausiai sutuoktinių ūkis visai ištuštėjo.
Svajonių įgyvendinimo metas
D. Bulkšienė su vyru Virgiu užaugino ir į savarankišką gyvenimo kelią išlydėjo keturias atžalas: dvi dukras ir du sūnus. Su visais turi užmezgę itin tvirtą ryšį, tad vienas kitą palaiko, padeda ir neįsivaizduoja nė vienos šventės ar susibūrimo atskirai.
Dabar sutuoktiniai džiaugiasi ir senelių statusu, turi vieną anūką ir laukia artimiausiu metu gimsiančio dar vieno vaikaičio.
Didžiuliam namui ištuštėjus, nelikus vaikų klegesio ir kampe nuspirtų batų krūvos, atėjo metas įgyvendinti savo pačių svajones.
Priklausomybė rankdarbiams
Dar būdama pradinukė Danguolė kartu su mama vąšeliu nunėrė didžiulę staltiesę ir sakosi nuo to karto širdyje pajutusi nenumaldomą kibirkštėlę šiam amatui.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad augantys jos vaikai nuo galvos iki kojų visada buvo aprengti vien tik mamos rankų darbo drabužiais. Paklausta, kaip tarp darbų gausos atrasdavo laiko rankdarbiams, moteris papasakojo, kad net virdama bulves ištaikydavo porą laisvų akimirkų tam. Virbalus ar vąšelį į rankas paimdavo ir atžaloms sumigus pietų miego.
Stirbaitiškė pasakojo, kad įvaldyti naujam amatui jai paprastai reikia 4–5 metų. Tada pamato, kad nebeturi kur tobulėti, ir imasi kitos veiklos, pavyzdžiui, dekupažo – visus surinktus indelius ir stiklainius taip originaliai dekoruoja, kad nė neįtartum, kas slepiasi po visais pagražinimais.
Ko reikia norint įvaldyti vieną ar kitą rankdarbių techniką? Moteris sako viską daranti savarankiškai. Nelanko jokių kursų, bet daug skaito literatūros, renka informaciją, klijuoja, dažo, lipdo, kol galiausiai pasiekia norimą rezultatą.
„Būdama paauglė išmokau iš virvutės surišti vieną mazgelį, tiek ir užteko, kad didelio užsispyrimo dėka išmokčiau pinti įvairiausiomis technikomis ir skirtingais raštais. Dabar sode kabo mano pintos sūpynės, staliukas, kuriu įvairias rankines, daiktų laikymo krepšius, pintines, vazonus gėlėms. Ko tik neprisigalvoju“, – su šypsena veide pasakojo kūrėja.
Nori naujų batų? Ne bėda
Prieš šešetą metų, vedama didžiulio smalsumo, D. Bulkšienė nutarė pasigaminti vienetinius, orui pralaidžius batus. Ir ne bet kokius, o nertus iš natūralių medvilninių ar lininių siūlų, su natūralios odos vidpadžiais, apsiuvimui naudodama tik vaškinį siūlą.
Žinių auksinių rankų meistrė sėmėsi iš internetinių puslapių ir savarankiškų praktinių užsiėmimų. O dabar pagaminti vienai porai batų be auliukų įgudusioms rankos užtenka viso labo 3–4 dienų. Žinoma, po to moteris naująjį apavą kruopščiai testuoja, skalbia, džiovina ir stebi, kaip nešiojasi, ar neišsitampo siūlai, neapsivelia.
Išmokusi gaminti batus, kiek vėliau Danguolė nusprendė, kad reiktų ir gražios rankinės ant peties. Taip gimė dar vienas projektas – rankų darbo rankinės, stebinančios įvairių dizainų pasirinkimu: pintos iš virvučių, su odos imitacijomis, puoštos įvairiomis detalėmis, skirtingų formų ir spalvų.
Rankinę moteris sakė pagaminanti vos per 2–3 dienas. Didžioji dalis jos darbų iškeliauja pas draugus, gimines, kaimynus ir kitus pažįstamus, gyvenančius ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse: Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Anglijoje. Be to, savo gaminiais D. Bulkšienė prekiauja įvairiose mugėse, šventėse ir kituose renginiuose.
Pastaruoju metu menininkė iš Stirbaičių jaukinasi ir testuoja naują medžiagą – cementą, iš kurio lipdo sodo puošmenas: grybus, ežiukus ir vazonus augalams.
Pirmuosius savo cemento gaminius į dienos šviesą moteris traukė kukliai ir nedrąsiai, tvirtindama, kad dar yra bandymu etape, nors pažvelgus į juos galėtum drąsiai pasakyti, kad ši technika jos jau senokai įvaldyta, o patys dirbiniai nė kuo nesiskiria nuo profesionaliai išlietų.
„Man reikia erdvės ir neaprėpiamų tolių, iš miškų užsukančių gyvūnų, tolumoje kukuojančios gegutės ir ryto ramumos, kurios neiškeisčiau į nieką“, – kalbėdama apie savo įkvėpimo šaltinį sakė pašnekovė.
