Rugpjūčio 18-19 d. Trakų Istorijos muziejaus Salos pilies kieme vyks jau tradicinėmis tapusios senųjų amatų ir viduramžių kulinarinio paveldo dienos, praneša organizatoriai.
Anot B. Balčytienės, prieš devynerius metus muziejui pradėjus rengti Viduramžių šventę Pusiasalio pilyje, muziejininkai buvo nuolat raginami organizuoti daugiau panašių renginių.
„Kadangi organizuotomis grupėmis į Trakus atvykstantiems turistams paprastai paliekama labai nedaug laisvo laiko ir jie nespėja pamatyti Pusiasalio pilyje vykstančių renginių, kilo idėja panašią šventę organizuoti ir Salos pilyje, – sako B. Balčytienė. – Amatų dienos lankytojams patiko, todėl dabar renginį organizuojame kasmet“.
Siekdami šventės išskirtinumo, viduramžių kulinarinį paveldą tyrinėjantys Trakų istorijos muziejaus darbuotojai specialiai Senųjų amatų dienoms, remdamiesi istoriniais šaltiniais, šiais metais vėl rengia ypatingą valgiaraštį. Savo ruoštais valgiais jie vaišins amatininkus, o kai ką duos paskanauti ir svečiams.
Muziejininkė Alvyga Zmejevskienė sako, kad šiais metais virs net kelias senovėje vertintas sriubas – Karališką moliūgienę su jaučių uodegomis bei agurkienę su inkstukais ir spelta, troškins keptas vištienos blauzdeles šafrano vyne bei žuvies dešreles grietinės padaže, pagardintame raudonėliais ir mėtų lapeliais.
„Senovėje jaučio uodega buvo vienas iš vaisingumo simbolių ir patiekalais iš jos mėgavosi ne bet kas, – pasakoja A. Zmejevskienė. – Neatsitiktinai sriuba su jaučio uodega buvo vadinama karališka, o ja vaišinami tik patys garbingiausi svečiai.“
Speltos (lot. triticum spelta) – kviečio „motinos“, kurią augino ir mūsų protėviai, muziejininkams teko atsivežti iš Vokietijos. Ši archaiška sveikos gyvensenos puoselėtojų vertinama grūdinė kultūra ekologiniuose Lietuvos ūkiuose jau pradėta auginti, tačiau jos prekyboje dar nėra, nors produktų su spelta jau galima rasti.
„Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vytauto dvaras įsiveždavo iš užsienio ne tik prabangius gėrimus, bet ir prieskonius, tarp jų ir vieną brangiausių – šafraną“, – sako paveldo entuziastė, aiškindama jo įtraukimo į meniu priežastis.
Anot muziejininkės, pasitaikydavo sukčių, kurie vietoje aukso vertę turinčio šafrano bandydavo parduoti kiek panašios, bet nepalyginamai pigesnės ciberžolės. Įstatymas tokiems prekeiviams buvo griežtas – viduramžių Europoje jie buvo baudžiami mirtimi.
Tiek amatininkai, tiek šventės svečiai bus supažindinti ir turės laikytis 52 užstalės taisyklių, kurios viduramžių Europoje buvo privalomos dvariškiams, o ir miestelėnams patariama jų paisyti.
Beje, Trakų istorijos muziejaus švenčių senbuviai – Vilniaus puodžių cechas šiais metais ne tik žies puodynes ir virs jose košes, bet ir lies žalvario papuošalus. Cecho nariai pagal istoriniuose šaltiniuose rastus brėžinius atkūrė autentišką 16 a. krosnelę, kurioje lies žalvario dirbinius, naudodami Trakų ir Vilniaus žemutinėje pilyje rastų originalių papuošalų formas.
Senųjų amatų dienose pirmą kartą dalyvaus viduramžių vitražo techniką įvaldžiusi profesionali dailininkė vitražistė Danguolė Matijošienė. Nuolatiniai muziejaus švenčių svečiai vėl pamatys dvaro juvelyru pramintą Kazimierą Barišauską, žolininkę Adelę Karaliūnaitę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygrišystės tradicijų puoselėtoją Rimą Supranavičių, stipruolį Vilniaus kalvį Evaldą Kapčių. Medinius rakandus droš Stasys Cemnickas, tinklus riš ir bučius gamins muziejininkės iš Molėtų Alfreda Petrauskienė ir Tereza Šakienė, žvakes lies Onutė Drobelienė iš Dzūkijos nacionalinio parko, Trakų monetas kaldins Simas Senulis.
Kaip ir kitos Trakų istorijos muziejaus šventės, taip ir Senųjų amatų dienos neapsieis be Trakų pilies riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ ir kitų riterių ordinų, šokėjų ir aktorių iš Lietuvos ir kaimyninės Baltarusijos. Visas muziejaus kolektyvas dviem dienom taps viduramžių pilies gyventojais: vieni didikais, kiti – tarnais, o kai kam teks „padirbėti“ ir budeliu.
