Koklių iš Valdovų rūmų rekonstrukcija, moksliniai plenerai Trakuose ir jo apylinkėse, realizuojami jo mokinių – visa tai vardan keramikos amato ir verslo atgimimo Trakuose.
Iššūkis istorijai
Gytis (vardo Egidijus trumpinys) Talmantas kai kuriuos savo gyvenimo momentus rimtai sieja su mistika. O ji kažkodėl sietina su Graikija. Pirmiausia jo vardas yra graikiškas, nes ožkos oda trauktas kario skydas buvo vadinamas egida.
Prieš penkiasdešimt metų įstojęs į tuometinį Vilniaus dailės institutą, jis išgirdo, kad pasauliui nežinoma, kaip graikai dengė glazūra keramikos dirbinius. Lyg sau pasakė, kad anokia tai mįslė.
Tuo metu G.Talmantas dar nežinojo, kad graikiškos keraminės glazūros paslapties įminimas taps rimtu iššūkiu sau. Ir visam pasauliui.
Tas jaunatviškas maksimalizmas padarė savo. Rimto ir sudėtingo darbo būta. G.Talmantas nujautė, kad vos ne dviejų tūkstantmečių paslaptis privalėjo turėti paprastą sprendimą. Ir jį jaunasis keramikas surado.
Graikų glazūros paslaptis
Norintieji žiesti puodą gali to išmokti. Ir puošti jį galima visaip. Norint, kad indas ar degto molio dirbinys blizgėtų it stiklas, reikalinga glazūra. O kas tai yra? G.Talmantas pabando išaiškinti vaizdingai. Pavyzdžiu gali būti miežių grūdai. Juos sumalę, gautume miltus. Persijoję gautume smulkesnius miltus. Tuos miltus užpylę vandeniu, gautume krakmolą. Tai būtų pati smulkiausia miežių medžiaginė dalis.
Ambicingas keramikas anais tolimais metais mąstė panašiai. Juk molis turi turėti ypatingai smulkias daleles, kurios būtų… skaidrios. Tų dalelių paieška vertė bandyti, vandeniu užpylinėti įvairiausio molio mėginius, laukti, iš nusivylimo nerast vietos. Ir vėl ieškoti, bandyti.
Vieną dieną menininkas sušuko – „eureka”. Tai tikrai ne kiekvienam suprantamas jausmas. Garsiojo Sirakūzų matematiko Archimedo šūksnis suprantamas tik tam, kas suvokė, jog rasta tai, kas visai žmonijai iki šiol nežinoma. Arba gerai pamiršta.
Bespalvis molis
G.Talmantas išskyrė bespalvį molį. Tai ypatingo smulkumo molio dalelytės, kurių masė neturi jokios spalvos. Tuo skystu moliu užtepus degimui paruoštą dirbinį, išgaunamas blizgus, molio spalvą išryškinantis paviršius. Keramikas paaiškina, kad raudoną spalvą moliui suteikia vienoks geležies oksidas, juodą ir pilką spalvą moliui suteikia dar kitoniški geležies oksidai.
Tai žinios, be kurių kiekvienam keramika besidominčiam žmogui nėra reikalo rankų teptis.
Išradimas be įvertinimo
Šiandien įprasta vos ne kiekviename žingsnyje matyti molio dirbinius. Ir nedažnam į galvą gali ateiti mintis, kad visi jie yra glazūruoti technologija, kuri atrasta Lietuvoje. Ir jos išradėjas yra būtent G.Talmantas. Gal prieš tris dešimtmečius viename žurnalų buvo papasakota apie šį išradimą, kuris vertas pasaulinio įvertinimo. Ir didžiuotasi ne be pagrindo.
Jei šiandien iš ritono, glazūruoto lietuviškąja technologija, gertų pats Homeras, jam tikrai būtų malonu. Nes negalėtų atskirti klasikinio graikų meistrų rankų darbo nuo lietuviškojo.
Deja, kuklus, nemėgstantis garsintis G.Talmantas neįteisino savo darbo. Ne mums spręsti, kodėl taip buvo padaryta, tačiau nejučia peršasi mintis, kad atsakymo paieška kitą sykį yra daug svarbiau, nei grožėjimasis laurais ir liaupsių klausymasis. Šito, matyt, G.Talmantui mažiausiai reikėjo.
Dvasinis vadovas
G.Talmantas trakiškiu save laiko tik metai, nes baigia tvirtai įsikurti Jovariškėse. O sąsajos su Trakų kraštu tikrai senos ir rimtos. Tam postūmį padarė jo mokiniai ir pirmiausia Dainius Strazdas. Šio užsispyrusio ir smalsaus keramiko siekis į Trakų kraštą sugrąžinti senąsias puodininkystės tradicijas tikrai rezultatyvus. Ne be jo pastangų rengiami kasmetiniai keramikų plenerai Trakų pusiasalio pilyje, tarptautinis projektas „Anagama”, keletą metų gyvuojantis Gojaus kaime. D.Strazdas – Vilniaus M.Čiurlionio menų gimnazijos absolventas. Keramikos mokslo subtilybių jis išmoko būtent iš G.Talmanto. Čia G.Talmantas išdirbo apie 40 metų, jis pagrįstai didžiuojasi ne vienu savo buvusiu auklėtiniu. Dar vasarą iš D.Strazdo lūpų išgirsta frazė, kad šių trakietiškų projektų dvasinis vadovas yra ne kas kitas, o pats G.Talmantas, leido suvokti, kad šis kuklus žmogus Lietuvos keramikų vertinamas ypatingai.
Didžiavyrių epocha
Per pastaruosius pusantro šimto metų mūsų kraštui teko išgyventi ne vieną ryškų ir esminį istorijos lūžio momentą. Ir kalbos atgavimo metai, ir nepriklausomybės kovos, ir paskutinių metų ėjimas į kiekvieno doro žmogaus orumo vertą gyvenimą neapsiejo be kilnių dvasia ir darbais tautiečių poelgių. Ne dėl medalių ir ordinų, ne dėl garbės pakylos dirbo ir dirba santūrūs kūrėjai. Ir išradėjai.
Tegul nelabai matomas tas triūsas, nepaviešinamas garsiai, bet tai mūsų krašto gyvavimo dalis, mūsų šiandienos išskirtinė esmė.
Juk ne be pagrindo grafas Konstantinas Tiškevičius savo knygos „Neris ir jos krantai” pratarmėje kreipėsi į visus už save jaunesnius, talentingus ir pasiturinčius žmones, kad jie savo laiką, savo išsimokslinimą ir išteklius skirtų gimtajam kraštui tirti. To būtinai reikia ir šiandien, mūsų amžiaus sampratai. Tautai būtini didžiavyriai, kurie mokslo, visuomenės gerovės, gimtosios šalies vardu garsina kraštą, turtina jo tradicijas ir kultūrą.
Kokliai ir žydinčios citrinos
Ingės ir Gyčio Talmantų namai Jovariškėse laukia dažytojo teptuko. Baigia į savo vietas sustoti visi baldai, paveikslai, daiktai. Meno žmonių būste nelengva rasti šiuolaikiškų daiktų.
O ir keramikos negausu. Tik keliolika abiem šeimininkams brangių dirbinių. Ant spintų pūpso dukters Jovilės žiesti puodai, ant radiatoriaus, lyg tebedžiūtų, į sieną atsirėmę du kokliai. Beje, G.Talmanto padaryti pagal autentiškus Valdovų rūmuose rastus fragmentus. Tai suvenyriniai pavyzdžiai, skirti platinimui.
Talmantų namuose visur, kur tik yra laisvos ir tinkamos vietos, auga…citrinos. Tiksliau, daugybė citrusinių augalų. Tai mandarinai, apelsinai, tos pačios citrinos, dar kelios dešimtys atogrąžų kraštų augalų. Ir kone visi žydi, mezga vaisius. Tai – Gyčio sodas. Čia jis randa atvangą širdžiai, ramybę mintims.
Arbatos kalnelis ir Suodis
Dar menininkų namuose gyvena Suodis. Juodas, mielas, jokiaveislis šuo. Jis kas dieną lydi Ingę su Gyčiu į Arbatos kalnelį laukuose, kurie dar Karališkaisiais vadinami. Tas kalnelis gal kiek aukštesnis nei kiti aplinkiniai. Nuo jo grožimasi neliestu ir neurbanizuotu kraštovaizdžiu. Kai tolumoje ramiai kūpso pilis, dar Vytauto statyta bažnyčia, kai kalvos papėdėje tykiai ganosi stirnos, kai baltu snieguotu apklotu storulis Suodis bando pavyti skeltalūpį kiškį, negali būti kitaip, o tik gera nuo ramumo. Tas ramybės pojūtis yra brangus kiekvienam žmogui. Jo ieškoma, ne visada randama. Rytdienos nežinia yra kiek kaustanti mintis ir protą. Bet tik tam, kas į gyvenimą žiūri perdėm pragmatiškai. Šiandien G.Talmantui rytdiena ir jos laukimas susijęs su griežtesne dienotvarke. Laikas sau, šeimai, savo sodui.