Kokie pasaulyje buvo 1966-ieji?
Norint suprasti šios pjesės fenomeną, būtina įdėmiau pažvelgti į istorinį kontekstą. Kas vyksta pasaulyje 1966 metais? Masinės antikarinės demonstracijos JAV, pats hipių subkultūros pikas ir jų taikūs protestai prieš karą Vietname, Britaniją krečiantys priešlaikiniai parlamento rinkimai ir viena po kitos prarandamų kolonijų drama (1960 m. nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės paskelbia Kipras, 1962 m. – Jamaika ir Trinidadas, 1964 m. – Malta, 1966 m. – Barbadosas etc.).
Pasaulyje kaip niekada buvo aktualus pasirinkimo laisvės klausimas, neatsitiktinai žaibiškai išpopuliarėja egzistencialisto Jeano-Paulio Sartreʼo moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjos, o 1964 m. filosofo atsisakymas priimti Nobelio premiją, nenorint save nužeminti iki institucijų lygio, sulaukė didelio palaikymo tarp jaunųjų Europos intelektualų. Į tuometinį meno avangardą įsiveržia būrys asmenybių, tikinčių, kad laisvė, visų pirma, yra moralinė atsakomybė ir kad: „Savo tapsme žmogus turi suvokti, kad yra moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje“.
Pjesė dramaturgą pavertė įžymybe
Tuo metu T. Stoppardas dirbo žurnalistu ir teatro kritiku, buvo siauram ratui žinomas jaunas, vieno romano ir kelių televizijos bei radijo scenarijų autorius. Pjesės „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pastatymas 1966 metų Edinburgo „Fringe“ teatro festivalyje apaugęs legendomis, bet faktai tokie: spektaklį kūrė studentų mėgėjų trupė, 29-erių T. Stoppardui prisijungus prie repeticijų, kūrybinę komandą paliko spektaklio režisierius ir pagrindinį vaidmenį kurianti aktorė. Per premjerą Edinburge spektaklį žiūrėjo kelios dešimtys žiūrovų, o škotų spauda publikavo sutrikusių kritikų straipsnius kurių antraštės klausė: „Apie ką visa tai, Tomai?“.
Bet jau sėdėdamas traukinyje į Londoną dramaturgas atsivertė „The Observer“ ir perskaitė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liaupsinančią recenziją. Namie T. Stoppardo jau laukė aktoriaus Lorenso Olivje agento telegrama, po metų pjesė pastatyta „Old Vic“ teatre, šią premjerą „The Sunday Times“ pavadino reikšmingiausiu teatriniu įvykiu po Haroldo Pinterio dramaturgijos triumfo ir, žinoma, jaunu talentu susidomėjo Brodvėjus. Šiuo metu aštuoniasdešimt šešerių dramaturgas aktyviai kuria, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Retai interviu duodantis T. Stoppardas yra kandus ir išmintingas pašnekovas.
Apie prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę
T. Stoppardas paklaustas, ar tiesa, kad pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra apie likimą ir pasirinkimo laisvę, atsakė: „Tai ir tiesa, ir ne. Galiu pasakyti taip: ji apie du vaikinus Elsinore, kurie nežino, kas jiems nutiks ir kas apskritai vyksta.“ Dar aštriau dramaturgas yra pasisakęs apie šiuolaikinę dramaturgiją: „Man tai ne itin įdomu. Man patinka rašyti pjeses, patinka dirbti teatre. Mėgstu žiūrėti teatrą, bet ne kaip dramaturgas, o kaip tiesiog žiūrovas. Neturiu akademinio, socialinio intereso teatrui. Netyrinėju jo ir apie jį neskaitau. Žinoma, recenzijas dienraščiuose skaitau, bet knygų apie teatrą – niekada. Knygų apie save apskritai negaliu skaityti. Tai vienintelė literatūra, kurios negaliu paimti į rankas. Dar ir todėl, kad negaliu pakęsti tam tikrų nuomonių. Viskas, ką galime pasakyti, yra teisinga ir neteisinga tuo pat metu. Tai pajutau, kai pirmąkart buvo pastatyta pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Kažkas sušuko: „Tai egzistencialistinė pjesė!“ „Taip, tiesa“, – pamaniau. Vėliau kažkas pasakė: „Tai neegzistencialistinė pjesė“. Pamąstęs sutikau ir su tuo. Nes visa tai beprasmiška, neturi jokios reikšmės...“
T. Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasakoja apie Williamʼo Shakespeareʼo tragedijoje „Hamletas“ aprašytus įvykius iš dviejų trečiaeilių veikėjų – dvariškių Rozenkranco ir Gildensterno žiūros taško. Pjesės veiksmas vystomas lygiagrečiai Shakespeareʼo pjesės įvykiams, čia trumpam pasirodo ir pagrindiniai Hamleto veikėjai, kurie vaidina originalių scenų fragmentus.
Tarp šių epizodų pagrindiniai veikėjai Rozenkrancas ir Gildensternas aptaria įvykių eigą, apie juos neturėdami tiesioginių žinių. Jie vis meta monetas, spėlioja, kas iškris, „herbas“ ar „skaičius“. Gildensternas nuolat pralaimi, vis išmeta „herbą“. Tai jį glumina – taip pasirinkimo laisvės, fatalizmo ir lemties tema pirmą kartą pristatoma pačioje pjesės pradžioje.
T. Stoppardo pjesę į rusų kalbą 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išvertė poetas Josifas Brodskis, nieko nežinojęs apie jos autorių. Vertimo rankraštis buvo saugomas žurnalo „Užsienio literatūra“ archyve, o išleistas 1990 metais.
Spektaklį Vilniaus senajame teatre kuriantis režisierius Jurijus Butusovas teigia, kad „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų žiūrovams priminti prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę.
T. Stoppardas: „Aš suvokiu tą akimirką, kai gali gimti nauja pjesė“
Ištraukos iš interviu
– Parašėte garsaus filmo „Įsimylėjęs Šekspyras“ scenarijų. Egzistuoja keletas labai įtikinamų tyrimų, įrodančių kito žmogaus autorystę. Ar tikrai tikite, kad visas šias pjeses sukūrė neraštingas Stratfordo gyventojas, taip vadinamas Williamʼas Shakespeareʼas?
– Taip, tikiu. Man visa tai neatrodo keistai. Suprantu tyrinėtojus, kurie analizuoja tekstus ir reikalauja paaiškinimų. Tačiau genijaus atsiradimas – iracionalus faktas. Nereikia stengtis paaiškinti, kodėl pirštinių meistro sūnus tapo žymiausiu dramaturgu.
– Esate vadinamas „gyvu klasiku“, paskutiniuoju „literatūros riteriu“, žymiu dramaturgu. Kuris iš šių apibrėžimų jums svetimiausias?
– Aš šiek tiek pažinojau serą Isaiah Berliną, kartą sutikau jį, jis pasakė: „A, užeik, pabendrausime“. Tačiau taip ir neužėjau, nes maniau, kad nesu vertas jo laiko. Jis manė, kad kažką žinau, bet iš tiesų aš nieko tokio nežinojau. Kai jis mirė, perskaičiau nekrologą. Šiame nekrologe buvo pacituotas jis pats: „Visada jaučiausi pervertintas“. Tada pagalvojau: po galais, vis tik reikėjo pas jį nueiti, pasikalbėti. Nes jis apie save kalbėjo taip, kaip aš jaučiuosi nuolat. Ir turiu pasakyti: kai bendrauju su nuostabiais žmonėmis teatre, norisi juos pertraukti ir pasakyti: aš ne toks, tiesiog sukeliu tokį įspūdį.
– Ana Achmatova kadaise pasakė, kad eilėraščiai auga ant šiukšlyno. Iš ko auga pjesės? Asmeninės patirties, intelektualių aistrų, visuomenės?
– Neturiu jokios programos. Neturiu plano, kokias pjeses noriu sukurti. Mane, ačiū Dievui, dar aplanko įkvėpimas, ir tai – didelė sėkmė. Niekada nežinau, apie ką bus mano kita pjesė, bet mano protas, mintys visada užimtos, visada galvoju, kas vyksta visuomenėje, mąstau apie kažkokius asmeninius klausimus, bet man sunku tai sujungti ir paaiškinti. Mano pjesės nepanašios viena į kitą, tačiau jose daugiau bendrų dalykų nei skirtumų. Viena, ką tvirtai galiu pasakyti, aš suvokiu tą akimirką, kai gali gimti nauja pjesė. Kai iš milijono temų (o jos gali būti labai skirtingos – nuo klimato kaitos iki dienraščių straipsnių siužetų) atsiranda tai, kas gali tapti kūriniu. Žinoma, visus domina ir stimuliuoja įvairios temos. Ir įvairūs siužetai.
– Ar yra temų, kurios jus jaudina dešimtmečius?
– Galbūt. Nors neturiu temų sąrašo kaip budelis, kuris žiūri, kam dar nukirtus galvą. Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau būtent apie tai: dorovė yra žmogiškasis konstruktas ar ji nepriklauso nuo žmogaus? Manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus vienaip ar kitaip apie tai susimąsto. Kita mane visad jaudinusi tema, tai saviraiškos laisvė. Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu.
Pagal užsienio spaudą parengė teatrologė Ingrida Ragelskienė
