Homoseksualizmas prieštaringai vertinamas visame pasaulyje. Pro rakto skylutę žvelgiama į tuos, kurie kitaip mąsto ar kitaip gyvena.
Tačiau atviri homoseksualūs santykiai gyvavo net ir Antikos laikais, kai Platonas skelbė tikrąsias filosofijos tiesas, kai buvo švenčiamos Dionisijos ir meldžiamasi Graikijos Olimpo dievams.
Dangiškas malonumas Antikoje
Visas pasaulis puikiai žino graikų meilės poeziją, kurioje aprašytos meilės scenos tarp dievų ir graikų didvyrių. Žymūs graikų poetai Plutarchas, Platonas, Ksenofontas daug rašė apie intymius santykius ir meilę.
Senovės Graikijoje vyrui buvo visiškai normalu turėti ir žmoną, ir mylimąjį. Ypač buvo idealizuojama meilė jaunuoliui, neprilygusi meilei moteriai. Graikai tokius jausmus aukštindavo ir apdainuodavo kaip dangiškus.
Antikoje, priešingai nei šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, homoseksualūs santykiai nebuvo sureikšminami ar diskriminuojami. Graikijoje būta vyrų, kuriuos visą gyvenimą labiau traukė kiti vyrai. Graikai vesdavo, susilaukdavo vaikų, tačiau malonumo ieškodavo lytiniuose santykiuos su savo lyties atstovais.
Nuo karo iki meilės
Jaunuoliai kartu sportuodavo, treniruodavosi, priimdavo įvarius iššūkius ir mėgaudavosi kūniškais malonumais. Spartoje homoseksualumas buvo propaguojamas, siekiant sutvirtinti ryšius tarp karių. Buvo tikimasi visiško atsidavimo karo lauke, ypač jei karys gelbėjo draugą, su kuriuo siejo intymi draugystė.
Kariai puikiai suprato, jog siekiant Spartos klestėjimo, moterys turi gimdyti vaikus ir juos auginti. Todėl spartiečiai išsirinkdavo būsimas žmonas, jas vesdavo ir susilaukdavo pirmagimių, tačiau kūniškų malonumų ir toliau ieškodavo vyriškoje draugijoje.
Graikijoje buvo pripažįstami vyrų lytiniai santykiai su abiejų lyčių asmenimis. Kaip rašo dr. Francis M. Mondimore, Senovės Graikijoje lytinis vyrų bendravimas buvo laikomas gerbtinu ir priimtinu dalyku. Jį lėmė ne partnerio lytis ar ypatinga romantiška meilė, bet amžius bei socialinė padėtis.
Inkvizicijos spąstai homoseksualams
Pagal Senojo Testamento piktadarių miesto Sodomos pavadinimą homoseksualūs santykiai Viduramžiais buvo vadinami sodomija. Ankstyvaisiais viduramžiais sodomija įtraukta į sunkių nuodėmių sąrašą.
Katalikų Bažnyčiai įgijus didžiulę įtaką, sodomija buvo pripažinta nusikaltimu ir kartais baudžiama mirtimi. XIII a. Anglijoje įsigaliojo įsakymas reikalavęs žmones, kurie lytiškai santykiavo su savo lyties asmenimis, palaidoti gyvus.
1119 metais susikūrė Tamplierių ordino brolija, turėjusi ginti į Šventąją Žemę vykstančius maldininkus nuo plėšikautojų. Tačiau Prancūzijos karalius Pilypas IV itin pavydėjo ordino turtų ir rezgė planus, kaip papildyti karališkąsias skrynias. Uždarai gyvenančių vyrų bendruomenę karalius apkaltino sodomija.
Tamplieriams primesti kaltinimai buvo melagingi, tačiau net ir popiežius Klemansas nesugebėjo išgelbėti ordino nuo žlugimo. Viduramžiais apkaltinimas homoseksualizmu buvo veiksmingas grasinimo, nutildymo ir oponentų pašalinimo priemonė. Šviečiamajame amžiuje pusiau religinė sodomijos sąvoka nyko, bet homoseksualizmas ir toliau buvo laikomas nusikaltimu.
Pražūtinga nacių politika: visi į koncentracijos stovyklas
„Galiu atsispirti viskam, išskyrus pagundą“, – ne kartą yra sakęs rašytojas Oskaras Wilde‘as. Jei tik žinomas rašytojas būtų žinojęs, kad toji pagunda ar bent mintis apie vyrišką meilę nacistinėje Vokietijoje nusineš per penkiasdešimt tūkstančių gyvybių...
„Visi, galvojantys apie homoseksualią meilę, yra mūsų priešai“, – teigė į valdžią atėjusi Nacionalinė socialistų partija. 1933 metais sausio 30 dieną Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, prasidėjo kova su homoseksualais. Fiureris suformavo specialų policijos būrį, kuris turėjo kovoti prieš homoseksualizmą.
Sučiupti homoseksualai būdavo kankinami, kad pasakytų kitų homoseksualų pavardes. Daugelis jų išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Nacių daktarai koncentracijų stovyklose dažniausiai atlikdavo bandymus su homoseksualais.
Šie vyrai visi iki vieno vaikščiojo pažymėti rožiniu trikampiu. Jiems buvo leidžiamas testosteronas, siekiant įsitikinti, ar galima pakeisti seksualinę orientaciją. Manoma, jog 1934–1944 metais dėl homoseksualizmo buvo nubausta apie penkiasdešimt tūkstančių vyrų.
Totalitarinėje sovietinėje visuomenėje taip pat vyravo netolerancija homoseksualams. Jie buvo uždaromi į psichiatrines, persekiojami, jiems leidžiami vaistai tol, kol žmogus nebesugebėdavo blaiviai mąstyti. Sovietų Sąjungos laikais homoseksualumas buvo laikomas psichine liga, kurią reikėjo išrauti su šaknimis iš visuomeninio gyvenimo.
Laisvės troškimas sugriovė sienas
Šeštajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ėmė plisti homofilų judėjimas, pasisakantis už tos pačios lyties meilę. Nors homofilų organizacijoms nepavyko pasiekti daugelio tikslų, tačiau jos įkvėpė gyvybės kitiems homoseksualų judėjimams.
„Gėjų išsivadavimas“ Jungtinėse Valstijose prasidėjo po to, kai kelis kartus buvo užpultas jų baras „Akmeninė siena“. Gėjai drąsiai ėmė kovoti už savo teises, kartais net išprovokuodami riaušes su policininkais ir netgi įsiverždami į kokį nors susirinkimą.
Pamažu ėmė kurtis daugybė gėjų ir lesbiečių klubų: profesinių, visuomeninių, meno asociacijų. Jie siekė ne tik išvengti bausmės už savo pažiūras, bet ir įgyti daugiau teisių bei tapti nevaržomais.
Šiuolaikinis pasaulis homoseksualams yra kur kas draugiškesnis ir tolerantiškesnis. Belgijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Portugalijoje bei kitose šalyse įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos.
Homoseksualai didžiuojasi, jog tokie garsūs žmonės kaip senovės Graikijos poetė Sapfo, Sokratas, Romos imperatorius Julijus Cezaris, karžygys Aleksandras Didysis, rašytojas Oskaras Vaildas, rusų kompozitorius Piotras Čaikovskis ir daugelis kitų yra jų gretose.
Šiandien homoseksualai gali laisviau reikšti savo pažiūras ir drąsiau iškelti vėliavas. Žymiausi pasaulio aktoriai, muzikantai, menininkai – dainininkai Eltonas Džonas, Džordžas Maiklas, Džanis Džoplin, aktorė Džudi Foster – nebeslepia savo orientacijos.
Požiūris į homoseksualius žmones įvairiais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose buvo skirtingas. Antroje XX a. pusėje visuomenės nuomonė tapo kur kas liberalesnė. Pagaliau homoseksualai įgijo daugiau teisių ir laisvių, o pasaulis tai priėmė kaip tolerancijos ženklą.
Laikai, kai buvo baudžiama už homoseksualius santykius, nugarmėjo į praeitį, leisdami žmonėms pamiršti baimes ir įkvėpti laisvės oro.
-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.
Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.