Nuo nepriklausomybės pradžios iki pat praėjusio dešimtmečio Lietuvos teatre būdavo dvi antagonistinės pusės. Viena demokratiškai teigdavo, kad teatras turi būti žiūroviškas, stengtis dėl auditorijos, vaidinti reikia suprantamai, o temos turi būti artimos. Kita paternalistiškai bylojo, kad teatras privalo būti gerokai aukščiau bet kokios publikos, mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti pastatymai žiūrovui ginkdie nepataikaus, teatralai negali bei neturi nusileisti iki salėje sėdinčių lygio, kažko nesupratę gali kaltinti nebent tik savo menką kultūrinį lygį.
Tai štai, kalbame apie pirmojo žanro pastatymą, kaip tarpusavyje kalba teatralai, kasinį spektaklį. Kai režisuota ir vaidinta ne sau ar kritikams, o mums, žiūrovams. Netaikant į aukštąsias materijas, o siekiant pritraukti teatre net nebuvusius žiūrovus.
Dar nenuskambėjus trims skambučiams tapo akivaizdu, kad suveikė Pareto dėsnis: 80% procentų žiūrovų sudarė merginos. Ir keturi penktadaliai merginų buvo, iš akies sakyčiau, iki 30 metų. Tai nieko neįrodo, bet per daug į akis krentantis faktas, kad jį ignoruotum. Apibrėžę demografinę auditorijos imtį ir gęstant VMT stiklinio skliauto šviesoms, pasinerkime į spektaklį.
Jis prasideda nuo esminės (tokiai auditorijai) šventės, mergvakario. Prasitarus, kad viena jo dalyvių skundžiasi ribotu vyrišku dėmesiu, įdiegiamas pažinčių epsas bei pripažįstama: Tinderis – tai loterija, kurioje nedalyvaujant laimėti neįmanoma. Vėliau patikslinta – Tinderis tai tikrų tikriausias gausybės ragas!
Pats vaidinimo startas kiek atsainus, mat absurdiškai sukarikatūrintas bei stereotipiškai vaizduojantis moteris lyg kokius geidulių valdomus gyvulius, o šaržuojamus vyrus – liežuvaujančiomis, pretenzingomis ir aikštingomis bobomis. Tačiau, kaip sakė viena iš spektaklio veikėjų, mažiau dramos ir einam prie reikalo.
Viskas netrukus įsibėgėja ir trys su puse valandos prabėgo nepastebimai. Su visu šiuolaikiniu žargonu: svaipinti, laikinti, mečinti, čatinti, bondinti, deitinti. Su nūnai madingais, nors ir ištemptai per ilgais, muzikiniais intarpais. Ir su postironijai būdingu krinžu. Stilingai pasityčiota iš visko: iš susireikšminusiai intonuojamų radijo laidų (madingai vadinamų podkastais), žiemą pasirodžiusio filmo Tinder Swindler, net iš savo aktualumą pamažu prarandančių stendaperių.
Vaidinta gaiviai, drąsiai ir energingai, t. y. kaip ir priklauso jauniems aktoriams. Juos pastatyme galima suskirstyti: vieni vaidino tiesiog fantastiškai, kiti vaidino labai gerai. Treti kentėjo tuo, kas būdinga visam postsovietiniam teatrui – pervaidinimu.
Pirmąjai grupei priklauso Božena Aleksandrovič, kuri jau 3 metus pasirodo ant VMT scenos. Vitališka ir žaisminga aktorė, kuri ne tik nepabijojo, tačiau ir efektingai suvaidino geraširdišką durnelę. Tokį personažą išpildyti nuoširdžiai sudėtinga, tačiau Aleksandrovič kaip reikiant jaučia publiką ir azartiškai pelnė jos simpatiją, juokaudama žiūrovams tiesiai į akis. Žodžiu, mano asmeninis 2022-ųjų scenos kūrėjų atradimas.
Artimiausią jos partnerį, Tomą Šečkų, mačiau ne kartą. Nuoseklus, nebijantis darbo ir jautriai vaidinantis artistas. Bet vakar aiškiausiai supratau, ką jis savo manieromis, intonacijomis, mimikomis ir stiliumi primena. Didų švedišką aktorių Stellaną Skarsgårdą, žiūrovams puikiausiai pažįstamą iš Larso von Triero filmų. Vaidinusį tokiuose garsiuose holivudiniuose pastatymuose, kaip Roninas (1995), poroj dalių Karibų Piratų, abiejose „Kopos“ dalyse ir, žinoma, lietuvių pamėgtame HBO „Černobylyje“. Ta pati biomechanika, skvarbus žvilgsnis ir intonacijos. Tik Skarsgårdui jau 71-eri, o Šečkui viskas dar prieš akis.
Išskiriu aktorę Adelę Šuminskaitę. Savo įtaigia scenine išraiška, kalbant teatro žargonu, ištempė net perteklines, neįdomias mizanscenas. Džiaugiuosi, kad pagaliau pasirodė VMT scenoje, to nuoširdžiai laukiau. Esu rašęs, kad dar neatsirado režisierius, kuris atskleistų pilną jos aktorinę amplitudę ir profesinį potencialą. Bet po „Tinder Dates“ įsitikinau, kad Šuminskaitė susitvarkytų ir su stambiu iššūkiu – monospektakliu. Nes į jos personažus tiesiog įdomu žiūrėti. Net kai tyli ar, ko labiausiai nepakenčiu, akis varto. Cituojant senuką Stanislavskį, aktorė myli teatrą savyje, o ne save teatre.
Stipriai pasirodė ir Greta Šepliakovaitė bei Petras Šimonis. Vietomis truputį persūdė, tačiau juk tai komedija. „Domino“ teatre nuolat persūdo dar stipriau, ir velnias neima. Tačiau šie du jauni aktoriai pasirodė kaip sarkastiški, talentingai parodijuojantys bei organiški
Išsamiai kalbėti apie pastatyminę dalį, pvz. apšvietimą ar muziką – beprasmiška. Kadangi viskas priderinta kasinio spektaklio koncepcijai – minimaliom pastangom, max. rezultato. Todėl galima konstatuoti, kad apranga, vaizdo projekcijos ir kita techninė dalis padaryta paprastai, aiškiai, konkrečiai, be perteklių. Labai pragmatiškai, kartais primityviai. Pagirtina nebent choreografė Gintarė Šmigelskytė, kuri puikiai suprato koncepciją ir scenos judesį padarė būtent tokį, kokio žanras reikalauja. Tinderio žargonu, match’as!
Iki Auksinių scenos kryžių nominacijų liko trys mėnesiai. Jeigu juos dalintų objektyviai, t. y. neatsižvelgiant į kvotas (kad visiems miestams daugmaž tolygiai), į autoritetus (negalim neapdovanoti to, ką privalom) bei į madą (jei Ukraina, tai apdovanojimuose tikrai turi kažkas su ja būti), tai lažinčiaus, jog „Tinder Dates“ kūrėjai tikrai būtų nominuoti, o gal ir net išloštų. Bet dabar nesu tikras. Nors ir labai tikiuosi.
Kam spektaklis tinka? Porai nesimačiusių draugių, susipažinusiems programėlėje pirmam pasimatymui, senberniams ir senmergėms, tinka net ir Tinderyje radusiems savo gyvenimo meilę. Tai spektaklis apie viltį!
O kam netinka? Tiems, kam virš 40-ies, pardon už eidžizmą. Dar netinka puritonams, teatro elitistams ir pižonams, tokiems „Tinder Dates“ atrodys nepakankamai metaforišku, tačiau palinkėkime jiems daugiau „dokumentinio“ ir immersive arba ivaškevičiškai-koršunoviško teatro.
Eiti? Eikit. Ne tik todėl, kad tema aktuali ar jauni aktoriai talentingi. Eikit ir tam, kad juos pamatytumėte bei suprastumėte. Juk komedija!
Mat vaidino kiekvienam ir apie save, šiuolaikiškai bei su didele doze saviironijos.
O tai, sutikit, visuomet žavu.
