Rimas Tuminas 1970–1974 m. studijavo TV režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS, J. Tumanovo kursas). 1979–1990 m. dirbo režisieriumi, nuo 1994 m. – vyriausiuoju režisieriumi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1990 m. įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą. 1997–2022 m. – šio teatro meno vadovas. 1995–1998 m. Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998–1999 m. Lietuvos Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius. 2007–2022 m. – Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro meno vadovas, Maskva (Rusija).
Nuo 1981 m. dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, taip pat yra dėstęs Vilniaus dailės akademijoje. Režisierius Rimas Tuminas pastatė per 70 spektaklių. Jo darbai buvo rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose: JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Kinijoje, Rumunijoje. Daugelis spektaklių pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose.
Iš svarbiausių darbų verta paminėti: V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“ (1988); A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990, 2000, 2006); „Dėdė Vania“ (1992, 2009, Krištolinė Turandot 2010, Auksinė kaukė 2011); „Žuvėdra“ (1993, 2001, 2009) ir „Trys seserys“ (1997, 2005); B. Brechto „Galilėjus“ (1992, Lietuvos teatro sąjungos apdovanojimas 1993); „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994, pagal G. Kanovičių, Kristoforas 1995); M. Lermontovo „Maskaradas“ (1997, Kristoforas 1997, Auksinė kaukė 1999); N. Gogolio „Revizorius“ (2001); S. Becketto „Belaukiant Godo“ (2002); M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (2004) ir „Mistras“ (2010); „Uostas“ (2011, pagal įvairių autorių kūrinius, Krištolinė Turandot 2012); A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ (2013, Krištolinė Turandot, Auksinė kaukė 2014); T. Bernhardo „Minetis“ (2015); Sofoklio „Oidipas karalius“ (2016); J. W. Goethe’ės „Faustas“ (2019); L. Tolstojaus „Karas ir taika“ (2021); H. Ibseno „Šmėklos“ (2022); L. Tolstojaus „Ana Karenina“ (2023); C. Goldonio „Žaismingas nuotykis“ (2023) ir kt. Pastaruoju metu Italijoje su Kinijos aktoriais rež. Rimas Tuminas repetavo A. Čechovo „Vyšnių sodą“, kurio premjera turėjo įvykti š. m. rugpjūtį Šanchajuje...
Režisierius kūryboje remiasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologinio teatro principai, įvairūs stiliai ir žanrai. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija.
Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų. Jis siekia į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. Jis – Režisierius, kuris nestato spektaklių sau, tik nori priminti sau ir kitiems, kas išgyventa senelių, tėvų ir mūsų pačių. „Mūsų bendras tikslas – sukurti gerąjį teatrą, turint omeny tai, ką turime sakydami „geras žmogus“. Jeigu kas mus taip pavadins, būsim laimingi“, – teigia Maestro R. Tuminas.
R. Tuminas įvertintas „Kristoforo“ apdovanojimu Už spektaklį „Galilėjus“ (1993); Islandijos nacionaline premija teatro meno srityje Už spektaklį „Žuvėdra“ (1994); Lietuvos nacionaline premija (1994). R. Tuminas yra gavęs „Kristoforo“ apdovanojimą Už spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1995) bei Už spektaklį „Madagaskaras“ (1997). Už indėlį į tautinę kultūrą R. Tuminui įteiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gedimino ordino Komandoro kryžius (3-iojo laispsnio) (1998). Režisierius apdovanotas Ordino Už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžiumi (Lenkija, 2006) ir daugeliu kitų reikšmingų Maestro kūrybinės veiklos įvertinimų.
Savo mintimis, prisiminimais apie Maestro Rimą Tuminą dalinasi jo mokiniai, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupės aktoriai – tie, kuriems teko laimė ir garbė dirbti su šviesaus atminimo Režisieriumi:
Mantas Vaitiekūnas: „Tuminas mums, studentams, buvo viskas. Jo paskaitos buvo tolygios šventei. Vėliau, kai pradėjome dirbti Mažajame teatre, jis dažnai kalbėdavo apie gyvenimo šventę. Visada prašydavo kurti žmogų, ne personažą, ne vaidmenį, o ŽMOGŲ. Bet niekas geriau to žmogaus nekūrė, nei Jis pats. Jis mums užkėlė tokią aukštą teatrinę kartelę ir paliko patiems ją įveikti. R. Tumino mokykla visada buvo ir bus vienintelis atskaitos taškas tolesniame mano kūrybos kelyje.“
Ilona Kvietkutė: „Jūs nekuriate personažo, Jūs kuriate žmogų!“ Ir su didele meile ir pagarba tiems žmonėms sukurdavo gyvenimą. Pažinoti, dirbti su tokiu Žmogumi yra didžiulė malonė ir Dievo dovana. Rimas Tuminas – Mokytojas, kuris padėjo mums susiformuoti, kuris davė daugiau, nei pats įsivaizduoja.“
Indrė Patkauskaitė: „Kartą, repetuojant vieną spektaklį, Jis man pasakė: „Turi vaidinti taip, tarsi neliestum kojomis žemės, ir kalbėti taip, tarsi matytum ir norėtum aprėpti jūros horizontą.“ Gal dėl to ir Jo spektaklius taip matau – tarsi pakylėtus nuo žemės. Ir Jis pats man visuomet toks išliks – sugebėjęs aprėpti ir įminti mums nepasiekiamą horizontą...“
Agnė Šataitė: „Genijus. Pasaulis neteko Genijaus... Jis buvo Žmogus! Jam teatre visi buvo svarbūs – budėtojas, kurio paklaus, kaip gyvena jo žmona, scenos darbininkas, kurio pasiteiraus, kaip sveikata. Aktoriai, kuriuos jis vedė į savo kūrybos šalį – ten, kur niekada nesibaigia teatro šventė. Ačiū, Mokytojau!“
Kirilas Glušajevas: „Iki, Mokytojau, Padrąsintojau, Palydėtojau. Iki naujų susitikimų!“
Sakau Tau taip, sakau „iki“, nes taip kalbėdavai man, nes taip Tave kalbantį atsimenu. Išmokau tokias pamokas – pamokas apie tai, kad niekas nesibaigia, niekas nesikeičia, bet tęsiasi. Todėl esu tikras ir žinau, kad čia nėra mirties, čia nebus mirties.
Kelionė Šventės link nesibaigia. Kelionė negali baigtis, tikslas nepasiektas, negali būti pasiektas. Galima ieškoti Šventės, tikėti, kad ją rasime. Paieška, kelionė Šventės beieškant, mus darys gyvesnius, geresnius, jautresnius, gražesnius. Jei dar neradome Šventės – negalime pykti, negalime tapti beširdžiais, nusiminti. Ieškosim Šventės! Juk vaidinti reikia angelams, kurie gyvena virš scenos. Ir tiems, kurie išėjo, nes jie laukia. Jie laukia, kad juos pakviesim, prikelsim – tausodami, saugodami. Tu buvai šimtus kartų laidotas, tiek pat kartų prisikėlęs. Apie Tave galima sakyti Tavo paties žodžiais: „Vat, žaltys!“ Ir dabar Tu buvai ir esi kelyje... Vakar mintimis pusę dienos su Tavimi kalbėjausi. Vakare sužinojau, kad vėl iškeliavai, ir į tokią kelionę, apie kurią kalbėjai per savo 70-metį, sakydamas, kad „dabar laukia gražiausias įvykis“. Tad kelionė tęsiasi. Ieškojai ir ieškai Šventės. Ir aš ieškosiu. Ieškosim. Šventės. Čia nėra mirties, čia nebus mirties.“
Almantas Šinkūnas: „Išėjo geras žmogus. Kažkada jis sakydavo mums, aktoriams, kad geras žmogus nėra profesija, kad reikia dirbti, tobulėti, siekti, stengtis. Tačiau paskutiniais metais išgirdome, kad pakeitė nuomonę, – geras žmogus dabar jau yra profesija. Tai yra vertinga savaime.
Savaime vertinga yra mūsų atmintyje regėti geras jo akis, jo surauktą kaktą, jo žvilgsnį, nukreiptą į save, į tą neišsemiamą šviesos aruodą, ieškant paslėptų pačių svarbiausių, pačių žmogiškiausių dalykų, kurie bus dosniai atskleisti mums visiems – ir aktoriams, ir žiūrovams. Jis dalinosi savo sielos dalelytėmis. Dabar, matyt, jau visą ją išdalino ir mus paliko. Dabar mes esame apdovanoti, turtingesni, o jis – ten, aukštai.“
