aA
Kauno šokio teatras „Aura“ šiemet mini kūrybinės veiklos trisdešimtmetį. Nors profesionalaus, savivaldybei priklausančio šokio teatro statusas buvo suteiktas 1995 m., tačiau trupės gimimo data laikomi 1982-ieji, kai choreografės Birutės Letukaitės vadovaujama modernaus šokio grupė surengė pirmą viešą koncertą Kaune.
Šokio teatras "Aura"
© Grupės archyvo nuotr.

Jubiliejinė programa, startavusi 2012 m. lapkričio 21 d., leido susipažinti su daugialype seniausio Lietuvos šokio teatro veikla.

„Auros“ kūrybinį potencialą atvėrė ne tik vietinių (Birutė Letukaitė) ir užsienio (Anna Maria Krysiak, Tamara McLorg) choreografių sukurti spektakliai, pavyzdžiui, „Iš(ne)plautas dangus“, „Apie mus“, „Dainos, kurias dainavau“, bet ir performansai („sonus.lux.unum“, „Aura ir kiti demonai“), tarpdisciplininiai projektai („Ar aš esu tas, kas aš esu“?).

Šiai trupei būdingą edukacinę veiklą liudijo atviros šokio pamokos visuomenei, renginių ciklas „Gyvasis šokis“, skirtas šiuolaikinio šokio vaizdo įrašų peržiūroms ir diskusijoms. Auros istorija ir esamasis laikas susitiko galerijos Meno parkas parodoje: istorinę dokumentiką (fotografijas, vaizdo įrašus) papildė gyvi performansai, atskleidžiantys trupės polinkį į tarpdisciplininius projektus, kūrybinį bendradarbiavimą su vizualiųjų menų atstovais.

Programos kulminacija – jubiliejinis koncertas, kuriame dalyvavo ir dabartinė teatro trupė, ir po skirtingus miestus, net šalis išsibarstę buvę Auros šokėjai. Emocijas ir nostalgišką nuotaiką sužadino ne tik rekonstruotas 1998 m. Tamaros McLorg spektaklis „Dainos, kurias dainavau“ (šoko buvę trupės nariai Darius Stankevičius, Lina Pochvalina-Navardauskienė, Goda Laurinavičiūtė, Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė), bet ir choreografinės miniatiūros, kurias atliko Ligita Viršulytė, Aurelija Vaišiūtė-Dapkūnienė, dalyvavusios pirmajame Auros koncerte 1982 m.

Birutė Letukaitė
Birutė Letukaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Jūsų vadovaujamas modernaus šokio būrelis 1982 m. prisistatė Kauno publikai, atlikdamas choreografines miniatiūras „Varpai“, „Alegorijos“, „Viena“, Amžinasis judėjimas“, „Saulės pasveikinimas“, „Pabudimas“, „Prisiminimai“. Tačiau Auros veiklos užuomazgos siekia 1979-uosius, kai Jūs su keliomis tuometinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ šokėjomis atsiskyrėte nuo Kiros Daujotaitės vadovaujamos grupės ir pradėjote repetuoti savarankiškai. Jūsų netenkino tuometinė „Sonatos“ veikla?

- Pas Kirą Daujotaitę mokiausi ir jos vadovaujamoje „Sonatoje“ šokau dešimt metų. Ji – mano dvasinis vedlys. Tačiau susidarė tokia situacija, kad pradėjau reikalauti iš savęs daugiau. Viskas prasidėjo, kai Maskvoje pamačiau José Limóno trupės spektaklį. Apie šio meksikiečių kilmės amerikiečio gastroles išgirdusi per Amerikos balso radiją, Daujotaitė dešimt „Sonatos“ mergaičių išsiuntė traukiniu į Maskvą. Visi bilietai, žinoma, buvo jau parduoti, tačiau mes turėjome kažkokį raštą, patvirtinantį, kad esame Kauno profsąjungų kultūros rūmų šokėjos, ir patekome į trupės pasirodymus. Man tai buvo stebuklas. Supratau, kad pasaulis šoka kitaip.

Vėliau, kai pirmą kartą nuvažiavau į Gretos Paluccos vasaros šokio mokyklą Drezdene, mane ištiko šokas – suvokiau, kad egzistuoja šokio technikos, metodikos, sistemos, kad reikia dirbti daug daugiau, negu iš mūsų reikalaujama, kad nuo tuometinio šokio esame atsilikusios kokius penkiasdešimt metų.

1980-ųjų vasarą pradėjome repetuoti ir per dvejus metus tapome kolektyvu. Mūsų tikslas buvo šokti kitaip, negu tą daro „Sonata“.

- Tačiau pirmaisiais metais grupės kūryba dar buvo glaudžiai susijusi su ankstesne patirtimi, rekonstravote keletą „Sonatos“ kompozicijų, vieną iš jų – „Amžinasis judėjimas“ (choreografė Kira Daujotaitė) – atlikote per pirmąjį savo koncertą. Kokį pastatymą laikytumėte jau nutolusiu nuo „Sonatos“ stilistikos?

- Tikriausiai tai būtų „Saulės pasveikinimas“, sukurtas drauge su buvusia „Sonatos“ nare Nijole Storyk. Tai choreografinė miniatiūra, sukurta pagal rumunų kilmės džiazo dainininkės Auros Urziceanu atliekamą Johanno Sebastiano Bacho Ariją. Šios kompozicijos choreografiją inspiravo muzika, dėvėjome jau ne „Sonatai“ įprastas graikiškas tunikas, bet triko su trumpais sijonėliais. Tai įvyko 1981 m.

- Kas buvo didžiausias inspiracijų šaltinis?

- Pagrindinė mūsų inspiracija – Gretos Paluccos vasaros šokio mokykla Drezdene. Pirmą kartą joje apsilankiau dar būdama „Sonatos“ šokėja 1976 m. Kai atsiskyrėme, užmezgiau tiesioginį ryšį su Greta Palucca. Iki šiol branginu jos rašytus laiškus. Neįtikėtina, kad ji atsakė nepažįstamoms merginoms iš kažkokios „Sovietijos“ ir pakvietė atvykti į vasaros mokyklą. Gavusios kvietimą, ilgai ieškojome galimybių nuvykti į Drezdeną. Padėjo tuometinis LSSR kultūros ministro pavaduotojas Dainius Trinkūnas. Tuo metu Vilnius ir Erfurtas buvo susigiminiavę miestai. Trinkūnas įtikino valdžią, kad mes važiuojame tobulintis į Erfurtą, ir gavome leidimą. Taigi važiuodavome į Drezdeną, o grįžusios pildydavome ataskaitas, kad stažavomės Erfurte.

- Jūs asmeniškai Gretos Paluccos šokio mokykloje tobulinotės keletą vasarų. Kuo ji ypatinga, kad nuolatos ten sugrįždavote?

- Gretos Paluccos mokykla tapo didžiausiu mūsų augimo katalizatoriumi. Iki Lietuvos nepriklausomybės laikų nebuvo kitos galimybės tobulinti modernaus šokio. Šioje mokykloje dvi savaites kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro pasinerdavome į tai, kuo gyvena Europos ir Amerikos šokis. Studentus iš įvairių šalių mokė geriausi kviestiniai choreografai. Pavyzdžiui, Merce’o Cunninghamo šokio sistemą pristatė pagrindinė jo trupės narė Carolyn Brown, neseniai išleidusi knygą apie Cunninghamą. Kai ji mūsų paklausė, ką žinome apie Merce’o Cunninghamo šokio sistemą, atsirado tik keletas studentų, apskritai apie ją girdėjusių.

Gretos Paluccos mokykla mums buvo tarsi universitetas, kuriame per porą savaičių eksternu išklausydavome keleto metų kursą. Grįžusios į Kauną, mes iš atminties, iš užrašų, parengtų po kiekvienos pamokos, iš judesių, fiksuotų piešiniais kaip kam išėjo, mokėmės savarankiškai. Taip dirbdamos kiekvienais metais nuvažiuodavome vis stipresnės, kol galiausiai galėjome drąsiai atsistoti greta profesionalių šokėjų, nes pradėjome kalbėti tokia pačia šokio kalba, kokia buvo kalbama už Sovietų Sąjungos ribų. Drezdenas man ypatingas miestas – tarsi tiltas, padėjęs įveikti prarają, skyrusią mus nuo tuometinio šokio.

Teatro „Aura“ vadovė B.Letukaitė: judesys yra tik forma
© DELFI / Šarūnas Mažeika

- Ar nuo pat modernaus šokio būrelio įsteigimo vadinotės Auros vardu?

- Ne, iš pradžių neturėjome jokio vardo, nes nebuvo galima jo turėti. Tais laikais kolektyvams suteikdavo vardą tik tada, kai jie laimėdavo kokį nors choreografijos konkursą ir „nusipelnydavo“ būti pavyzdys kitiems. Kai ėmėme dalyvauti choreografinių kolektyvų apžiūrose ir keletą iš jų laimėjome, nutarė mums suteikti pavyzdinio šokio kolektyvo statusą. Tada reikėjo skubiai susigalvoti pavadinimą. Ilgai mąsčiau, svarsčiau įvairius variantus...

Atsimenu, sėdėjau Kauno senamiesčio „Skliautų“ kavinėje ir kažkas tarsi apšvietė – Aura. Gal todėl, kad šokome „Saulės pasveikinimą“ pagal dainininkės Auros muziką. Pradėjau galvoti, ką reiškia „aura“. Aš suvedžiau tai su dvasingumu ir mintimi, kad pasitelkdamos šokį mes norime skleisti dvasingumo aurą. Tuo metu buvome daug romantiškiau nusiteikusios negu dabar. Tuo metu aš net neįsivaizdavau, į kurią pusę mes kaip kolektyvas eisim, bet atrodė, kad šis pavadinimas labai tinka nusakyti tam, ką mes darome.

- Pirmąjį tarptautinį Modernaus šokio festivalį surengėte 1989 m. Panašiu metu ėmėte kviesti ir pirmuosius užsienio choreografus?

- Iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m., Aura atstovavo Lietuvai tarptautiniame šokio teatrų festivalyje Taline ir buvo labai palankiai įvertinta. Tai pirmasis mūsų triumfas. Niekas negalėjo patikėti, kad esame ne šokio profesionalai, o saviveiklininkai. Taline susipažinome su amerikiečių choreografe Tamara Rogoff, kuri 1991 m. vasarą atvažiavo į Kauną drauge su savo asistente, šokėja, kostiumų dailininke Marika Blossfeldt ir kompozitoriumi, multiinstrumentalistu Mieczysławu Litwińskiu. Jie pastatė nuostabų spektaklį „Migracijos“, kuriame dalyvavo Auros šokėjai ir muzikantai.

- 1991–1998 m. Auros repertuare dominavo užsienio choreografai.

- Tuo metu mano tikslas buvo pakviesti kuo daugiau šokio mokytojų, choreografų iš užsienio. Prieš dvidešimt metų mums reikėjo dar daug ko mokytis. Aš kaip choreografė dar irgi nepasitikėjau savimi, augau ir mokiausi kartu su Aura. Užsienio choreografai neretai atvažiuodavo savo lėšomis, finansuoti jų atvykimo mes negalėjome. Vieną vasarą su mumis dirbo net trys choreografai: Claude-Yane Roulin (Šveicarija), Royston Maldoom (Didžioji Britanija) ir Lone Nyhuus (Danija).

- „Aura“ išsiskiria ir kūrybine partneryste su vizualiųjų menų atstovais, muzikantais. Pavyzdžiui, 2011 m. sukūrėte spektaklį „Ar aš esu tas, kas aš esu“ Kauno bienalės renginių ciklui „Judanti tekstilė“, sudarytam iš 6 šokio ir vizualaus meno projektų. Tarpdisciplininiuose meno projektuose Aura dalyvauja jau daugiau kaip dešimt metų…

- Pirmiausia kūrybinis bendradarbiavimas užsimezgė su grupe „POST ARS“ –keletą performansų, pavyzdžiui, „Kamufliažus“, atlikome meno galerijose. Tai buvo labai įdomu, nes čia visai kitoks požiūris į judesį, šokį, kitoks ir santykis su žiūrovais. Sudėtingiausias buvo „Ad usum internum“ – ne tiek performansas, kiek spektaklis, nes vyko KVADT Ilgojoje salėje.

Iš pradžių scenarijus buvo paprastas – į baseiną su vandeniu šokėjai supila gipsą, kojomis jį išmaišo ir sustingsta, o postarsininkai sustingusią grupę „supakuoja“, uždengdami juoda plėvele. Bet aš sukūriau spektaklio choreografiją ir pakviečiau roko grupę BIX, kuri per spektaklį grojo gyvai. Iš anksto nieko nebuvome surepetavę. Spektaklis vyko labai energingai: šokėjai judėjo po visą Ilgosios salės erdvę, BIX’ai kūrė intensyvų garsinį foną, ore sklandė gipso miltai, nusėdantys ant pirmose eilėse sėdinčių žiūrovų... Finale šokėjai sustingo į efektingą baltą skulptūrinę kompoziciją, postarsininkai juos supakavo. Bet, kai šokėjai turėjo išsiveržti iš „pakuotės“, paaiškėjo, kad gipsas jau sustingęs ir dvi merginos liko įkalintos jame. Performansas turėjo tęstis toliau. Postarsininkai atsinešė didelius plaktukus, kūjus ir skaldė gipsą, kol šokėjos buvo išlaisvintos. Tokio pobūdžio vienkartiniai projektai labai patrauklūs dėl galimybės bendradarbiauti su kitų sričių menininkais ir dėl įvairių netikėtumų.

Festivalis "Aura"
Festivalis "Aura"
© Organizatorių archyvas

- „Aura“ bene pirmoji Lietuvoje ėmėsi socialinių ir edukacinių projektų, atkreipė dėmesį į marginalizuotas visuomenės grupes: senyvus žmones, neįgaliuosius. 1999-aisiais buvo įgyvendintas projektas „Tylus ėjimas“ kartu su gerai žinoma Liz Lerman Dance Exchange (JAV) grupe ir Kauno senjorais, 2001 m. – „Kelias“ (chor. Lois Taylor), sukurtas drauge su judėjimo negalią turinčiais žmonėmis, 2002 m. – spektaklis „re-gi-ne-re-gi“ (chor. Birutė Letukaitė), bendradarbiaujant su neregiais. Kas paskatino kurti socialinio pobūdžio projektus?

- Pirmą kartą su tokiais projektais susidūrėme Gdansko festivalyje, kuriame dalyvavo Liz Lerman Dance Exchange, ir labai nustebome, kad šios trupės spektaklyje šoka tokio skirtingo amžiaus šokėjai. Vėliau važinėjau į Bytomą, kur Lenkijos „modernaus šokio tėvas“ Jacekas Łumiński’s ir jo vadovaujamas Silezijos šokio teatras organizavo festivalius, per kuriuos amerikiečių choreografai vedė seminarus, kaip rengti projektus su neįgaliaisiais, senjorais, jaunimu. Kilo mintis padaryti ką nors panašaus Lietuvoje.

Norėjau pasikvieti į pagalbą kolegas lenkus, bet sulaukiau netikėto skambučio iš Bytomo: Liz Lerman Dance Exchange trupės nariai, vedę ten seminarus, po savaitės turėjo būti Kazachstane, o pakeliui galėtų keletą dienų skirti seminarams Kaune. Taigi penki Liz Lerman Dance Exchange grupės nariai keletą dienų Kaune dirbo su šokėjais, o vieną grupę sudarėme iš senjorų ir nutarėme įtraukti jų šokio projektą į festivalį.

- Kaip sekėsi bendradarbiauti su senjorais?

- Pirmiausia buvo labai sunku juos sukviesti. Skambinau į visokius kolektyvus, senjorų draugijas. Į pirmą susitikimą su amerikiečiais susirinko pasipuošusios moterys su karoliais, auskarais, aukštakulniais bateliais, atsivedė šokių partnerius – savo vyrus, draugus, pažįstamus. Visiškai neįsivaizdavo, koks čia projektas, manė, kad šoks taip, kaip dabar Panemunės šile senjorai savaitgaliais šoka poromis. Kai choreografai paprašė išsiauti basomis, nusiimti papuošalus, o kitą dieną ateiti su sportine apranga, vyrai iškart dingo. Liko trisdešimt moterų ir vienas vyras.
Šis laikas man vienas nuostabiausių, nes, amerikiečiams išvykus, dirbau su senjorais dar visą mėnesį. Moterys pasakodavo man savo gyvenimo istorijas, kaip jos norėjusios šokti, bet neleisdavo tėvai, vyrai. Sakė, kad ir dabar namiškiai iš jų šaiposi, esą močiutės užsimanė tapti balerinomis. Spektaklio kūrimas tapo sielos atsivėrimu. Viską darėme improvizuodami, tik tos trys minutės, kurias per pirmąsias repeticijas „sustatė“ Liz Lerman Dance Exchange trupės nariai, buvo labai konkrečios: reikėjo visiems kartu atlikti rankų judesius, kartu pasilenkti, priklaupti ir pan.

- Galutinę spektaklio choreografiją kūrėte jūs?

- Taip, tai buvo didžiulis iššūkis. Amerikiečiai dirbo su senjorais penkias dienas ir sukūrė trijų minučių choreografinę miniatiūrą. O aš jau buvau paskelbusi, kad šį spektaklį parodysime tarptautiniame šokio festivalyje. Likus mėnesiui iki premjeros, suvokiau, kad likau viena atsakinga už šį projektą ir turiu jį padaryti. Ilgai ieškojau, už ko užsikabinti. Tuo metu vis dar didžiausią inspiraciją mano kūrybinėms idėjoms darydavo muzika. Sykį klausiausi Penguin Cafe grupės kūrinių, ir staiga prieš akis ėmė plaukti vaizdai: suaugę vaikai išeina iš namų, tėvai lieka vieni. Skausmas, liūdesys, tušti namai... Į spektaklį įtraukiau Auros šokėjus ir sukūriau tėvų ir vaikų susitikimo ir išsiskyrimo liniją.

- Kaip šiame spektaklyje sekėsi senjorams? Kaip pavyko sukurti šokio spektaklį su žmonėmis, neturinčiais šokio, buvimo scenoje patirties?

- Tarp jų buvo anksčiau šokusių moterų. Viena senjorė kadaise šoko Danutės Nasvytytės, išraiškos šokio Lietuvoje pradininkės, grupėje, kita – Kiros Daujotaitės „Sonatoje“. Bet su jomis ir buvo sunkiausia. Nes jos iškart norėjo šokti, vaidinti, rodyti emocijas. O man reikėjo, kad jos gyventų čia ir dabar, natūraliai judėtų scenoje. Buvo sudėtinga, nes natūralumo labai sunku pasiekti. Vis dėlto sukūrėme jaudinantį kūrinį. Kai rodėme spektaklį Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje, verkė visi – ir žiūrovai, ir mes. Salėje sėdintys giminės staiga pamatė savo artimuosius visai kitame amplua, tokius susikaupusius... Kitomis akimis pažvelgė į tuos, kurių noras šokti anksčiau atrodė keistas, nesuprantamas…

- Projektas „Tylus ėjimas“ buvo sėkmingas. Sulaukėte didžiulio žiniasklaidos, visuomenės susidomėjimo. Nuo to laiko Aura organizuoja judesio užsiėmimus senjorams, ten lankosi ir viena 1999-ųjų projekto dalyvė. Socialinius ir edukacinius projektus laikote svarbia veiklos dalimi?

- Taip, bendradarbiaudami su Lietuvos paraplegikų asociacija ir trupės Attik Dance (Didžioji Britanija), įgyvendinančios socialinius projektus, choreografe Lois Taylor pastatėme pirmąjį šokio spektaklį, kuriame dalyvavo ir Auros šokėjai, ir judėjimo negalią turintys žmonės. Su skulptoriumi Robertu Antiniu bendradarbiavome, kurdami projektus, skirtus neregiams. Pradėjome nuo akcijos „Neregių teatras“ – siekėme, kad po siaurus Kauno M. Žilinsko galerijos pusrūsio koridorius užrištomis akimis klaidžiojantys žiūrovai pajustų aklojo potyrius. Vėliau sukūrėme šokio spektaklį „re-gi-ne-re-gi“, kurio idėją ir choreografiją inspiravo golbolo (aklųjų riedulio) žaidimas. Menų spaustuvėje rodytame spektaklyje dalyvavo ne tik Auros šokėjai, bet ir dvi neregės: viena mergina rašė brailio mašinėle, kita rankomis skaitė užrašytą tekstą. Į spektaklio choreografiją įtraukėme ir jų parodytus aklųjų judesius, o šokėjams uždėjome juodus, nepermatomus akinius, kad trumpam pasijustų neregiais. 

Žodžiu, dariau viską, kas daroma „ten“. Gal net daugiau. Negali gyventi atsiskyręs ir šokti taip, kaip buvo šokama prieš šimtą metų. Tačiau netgi tai, kad jau viską žinai, nieko nereiškia. Net ir viską žinant, viską darant, integruotis į Vakarų rinką yra beveik neįmanoma. Visur veikia tie patys dėsniai: pažintys, rekomendacijos, bendravimas.

"Aura" šokio spektaklis "Apie mus"
"Aura" šokio spektaklis "Apie mus"
© Organizatorių archyvas

- Tačiau „Auros“ spektakliai rodomi prestižinėse Europos salėse, dalyvavote daugybėje svarbių tarptautinių šokio festivalių: Dansen Hus Stokholme (Švedija), Les Boreales Kaene (Prancūzija), TANZherbst Drezdene ir Euro-Scene Leipcige (Vokietija), Vankuverio šokio festivalyje (Kanada) ir kt.

Tai, kad aplankėme tiek daug šalių ir šokome tokiose vietose, yra kažkoks stebuklas. Iliuzija, kad visas pasaulis tau po kojų… Pakliūti į aukščiausio lygio šokio rinką labai sunku, be asmeninių ryšių – neįmanoma. Pavyzdžiui, Aura dalyvavo festivalyje Euro-Scene, kuriame triumfavo mūsų spektakliai „Extremum Mobile“ ir „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“. Festivalio direktorė ir meno vadovė Ann-Elisabeth Wolff pirmiausia atvyko į Kauną, į mūsų šokio festivalį, pasižiūrėjo Auros spektaklius. Kitais metais ji apsilankė Vilniuje, festivalyje Naujasis Baltijos šokis, kur vėl stebėjo Auros pasirodymą.

Tų metų rudenį dalyvavome Les Boreales festivalyje Kaene, pasirodėme bendrame vakare su šiuolaikinio šokio žvaigžde Terro Saarinenu. Euro-Scene festivalio vadovė specialiai atskrido į Prancūziją pasižiūrėti Auros trečią kartą, kad įvertintų, kaip trupė atrodo tarptautiniame kontekste. Tik tada ji pakvietė mus į Euro-Scene ir paskyrė šokti per dviejų dalių festivalio uždarymą. Sulaukėme didžiulių publikos ovacijų. Gastrolėse mus tiek žiūrovai, tiek kritikai priima netgi geriau negu Lietuvoje.

- Užsienyje labai gerai vertinami ir šokėjai, išugdyti „Auros“. Nemažai jų stažavosi ar mokėsi prestižinėse šokio mokyklose, dalyvavo žinomų užsienio choreografų pastatymuose. Buvęs Auros šokėjas Virgis Puodžiūnas jau daugiau kaip dešimt metų priklauso vienai garsiausių Europos šokio trupių Sasha Waltz & Guests…

- Taip, bet šiuo metu Aurai kaip oro trūksta gerų, atsidavusių šokėjų, kurie neskaičiuoja valandų, nes atiduoda gyvenimą šitam savo noru pasirinktam menui. Aš sutinku tokių šokėjų. Ir Auroje tokių esama. Tik gaila, kad jie išeina: išvažiuoja mokytis į Vilnių, į kitas šalis, pradeda šokti svetur, išteka... Prieš dvidešimt metų Vida Savičiūnaitė apie Aurą rašė: „Yra teatras, kurio nėra.“ Nes tada turėjom dvidešimt, trisdešimt stiprių šokėjų, tarptautinių choreografų sudarytą repertuarą, bet neturėjom nei biuro, nei vadybos, nei pinigų, nei repeticijų salės. Nieko neturėjom, bet buvom teatras, nes netrūko žmonių.

O dabar atvirkščiai: biurą turime, vadyba gera – rašome projektus visur, kur įmanoma, organizacija veikia šimtu procentų, o šokėjų vis mažiau ir mažiau... Tai ne tik mūsų trupės, bet visų kolektyvų bėda. Vis dėlto Auros situacija ypač tragiška: Kaune šokėjų niekas nerengia, o mūsų išaugintieji veržiasi studijuoti kitur. Tai natūralu – žmogus nori mokytis, tobulėti. Pasimokęs Auroje septynerius ar dešimt metų, šokėjas – kaip ir vaikas šeimoje – užauga ir išeina. Užsienio šokio teatrai ar mokyklos, kurios turi penkiasdešimties, šimto metų patirtį, stabilų ekonominį, administracinį, pedagoginį pagrindą ir nuolatos rengia naujus šokėjus, su tokia problema nesusiduria. Išėjo vienas – į jo vietą ateis dešimt kitų. O pas mus, jei išėjo vienas šokėjas – tragedija, išėjo du – griūna repertuaras, išėjo trys – nebeturime trupės.

- Tačiau per jubiliejinį koncertą, kai scenoje ir žiūrovų salėje matėme buvusius „Auros“ narius, susidarė įspūdis, kad būtent Jūsų mokiniai šiuo metu ugdo naują šokėjų kartą. Goda Laurinavičiūtė dėsto šiuolaikinį šokį Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje, Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė vadovauja Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriui, Lina Pochvalina-Navardauskienė vadovauja Kauno choreografijos mokyklai, Marijanas Staniulėnas – Kauno choreografijos klubui, Rasa Butrimavičiūtė – neoklasikinio šokio teatrui Relelve. Sąrašą galima tęsti… Ko palinkėtumėte buvusiems savo mokiniams, pasirinkusiems savarankišką kūrybos kelią?

- Norėčiau, kad savo aistra šokiui jie uždegtų kitus. Gal aš esu pernelyg emocionali, linkusi į kraštutinumus, bet man nepriimtinas „drungnas“ santykis. Reikia daryti tai, ką tuo metu gali daryti geriausiai, arba visai nieko nedaryti. Jeigu pasirenki šitą kelią, turi absoliučiai atsiduoti šokiui, atsiverti, išlieti savo jausmus. Ką reiškia būti scenoje? Pats judesys yra tik forma. Nors ji, žinoma, labai svarbi. Šokėjo instrumentas yra jo kūnas, kurį reikia taip parengti, kad būtų įmanoma juo išreikšti viską. Bet išlavinus kūną, reikia judėti toliau. Ne technika, ne plastika, ne judesys yra svarbiausia, o emocijos, atsivėrimas. Tik tiems, kurie tai patiria, verta eiti į sceną.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos knygų leidėjai nusitaikė į Lenkiją

Lenkijos rinka Lietuvos knygų leidėjams gali būti sėkminga, reikia orientuotis į šią...

Žiūrovus iš proto vedantis radikalo sūnus: priešinausi viskam, ką išpažino mano tėvas (14)

Palyginti neseniai lietuviškus meno renginius ir vakarėlius pradėjo lankyti impozantiškos...

Atidaryta dvidešimtoji Vilniaus knygų mugė (12)

Ketvirtadienį Vilniuje oficialiai atidaryta jubiliejinė, dvidešimtoji Vilniaus knygų mugė , į...

Koncertui „XXI a. Metų laikai“ jėgas apjungė NIKO ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Kovo 16 dieną „ Compensa “ koncertų salėje Vilniuje – įspūdingas koncertas „XXI a....

Paskelbė vertingiausias 2018 metų verstines knygas (4)

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės bibliotekos...

Top naujienos

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“ (84)

Pasiūlymas tikrinti moksleivius dėl narkotikų su kinologų šunimis, raginimai mažinti nedarbą...

Lietuvius sugundė butai pajūryje po 10 tūkst. eurų: kelia rimtą konkurenciją Palangai (130)

Užsienio šalys vis labiau traukia lietuvių dėmesį siūlydamos itin nebrangius būstus saulėtuose...

Didelius atlyginimus Lietuvoje žada ne tik programuotojams: 4 grupės, kurios uždirbs daugiausia (87)

Apie žadamą šviesią ateitį programuotojams turbūt jau girdėjo visi – jų paklausa ir toliau...

Prastos žinios rusams: teks dar stipriau susiveržti diržus (735)

Po penkerius metus trukusio pajamų mažėjimo ar jų inertiškumo Rusijos vartotojai 2019 metais...

Teismo prašoma suimti Ričardo Malinausko patarėją papildyta (15)

Teisėjų korupcijos bylą tirianti Generalinė prokuratūra penktadienį kreipiasi į teismą dėl...

Eurovizija: gal pagaliau? Atrankos lyderė Monika Marija bei dėl jos sprendimo į finalą patekęs Alen Chicco vyksta apklausa (20)

Penktadienį, 10 val naujoje DELFI TV laidoje „EUROVIZIJA: gal pagaliau?“ – didžiosios konkurso...

Teisėsaugos atstovai: teisėjų korupcijos bylos tyrimas gali užsitęsti kelerius metus (292)

Teisėsaugos atstovai sako, kad nagrinėjant vadinamąją teisėjų korupcijos bylą , tyrimas gali...

Rusija stiprina įtaką kaimyninėse valstybėse: jos rankose – galingas instrumentas (49)

Rusija , stiprindama savo įtaką kaimyninėse valstybėse, ne tik naudoja energetinio spaudimo...

JAV pristatytas ambicingas planas, Trumpas gąsdina automobilių ir skrydžių lėktuvais atėmimu (37)

Pastaruoju metu progresyvųjį Vašingtono sparną ant kojų sukėlė „Žaliasis naujasis kursas“...