Konkurse teatro vadovo pareigoms užimti antrą likusį ilgametį vadovą, režisierių Rimantą Teresą labiau nei komisijos verdiktas įskaudino buvusios pavaldinės, aktorės, Auksinio scenos kryžiaus laimėtojos Astos Preidytės geliantys žodžiai.
Garsios menininkės viešai išvadintas melagiu, savo žodžio nesilaikančiu demagogu, R.Teresas atsisakė ketinimų dar kartą bandyti siekti vadovo posto – apskųsti konkurso rezultatus.
Įžeistas režisierius rengiasi kur kas sunkesniam žingsniui – savo garbę ir orumą apginti teisme.
Ar R.Teresui atsisakius ambicijų siekti vadovo posto, jame liks konkursą laimėjęs to paties teatro aktorius Laimutis Sėdžius, turėtų paaiškėti pirmadienį.
Nesuvokė realybės
„Nematau prasmės skųsti, nes dirbti su cinikais – neįmanoma“, – pareiškė R.Teresas paskutinę konkurso rezultatų apskundimo termino dieną.
Iš karto po konkurso režisierius buvo nusiteikęs gerokai atkakliau – žadėjo per kelias dienas kreiptis į juristus ir skųsti to paties teatro aktoriaus L. Sėdžiaus paskyrimą vadovu.
Rankos R.Teresui nusviro spaudoje perskaičius, ką apie jį mano buvę pavaldiniai.
„Manęs nedomina, ką veiks šis žmogysta, kai bus išmestas už durų. Jis nesidomėjo kolektyvu. Tik rūpinosi savo žmona – ji gaudavo visus norimus vaidmenis“, – iš karto po konkurso be užuolankų viešai rėžė A.Preidytė.
Pasak jos, viską melu, demagogija ir savo žodžio nesilaikymu grindęs vadovas privalo palikti postą.
„Aš net nesupratau, ką perskaičiau. Čia realybė ar ne? Už ką? Per keturiolika metų, kol vadovavau teatrui, jo nesugrioviau. Atvirkščiai – išblizgintas, iščiustytas“, – nuoskaudą liejo režisierius.
Kaip tikino R.Teresas, dabar viešai jį plakančios A.Preidytės šlovė – taip pat ir jo darbo vaisius.
Režisierius teigia ne tik pakvietęs Auksinio scenos kryžiaus vertus aktorius rinkusią vertinimo komisiją, bet dargi ją įtikinėjęs bent kartą atkreipti dėmesį ne tik į sostinės, bet ir periferijos teatrą.
Nors R.Teresas dėl garbės ir orumo įžeidimo teismo durų dar nepravėrė, bet neabejoja tą padarysiantis. Kaip tvirtino režisierius, tą jam patarė ir konsultavę teisininkai.
„Tokius žodžius tikrai galima vertinti kaip garbės ir orumo įžeidimą. Jie žeidžia ne tik mane, bet ir mano šeimą. Jūs neįsivaizduojate, ką mes visi dabar išgyvename“, – „Sekundei“ tvirtino ilgametis J.Miltinio dramos teatro vadovas.
Jautė, bet tylėjo
R.Teresas pripažįsta įtampą teatre jautęs seniai. Dėl to ilgai abejojęs, ar verta siekti direktoriaus posto dar vienai, ketvirtajai, kadencijai. Netgi turėjęs minčių pats atsistatydinti.
Tačiau žinia, kad net penkiolika aktorių pasirašė prašymą Kultūros ministerijai direktoriumi paskirti L.Sėdžių, R.Teresui prilygo smūgiui žemiau juostos.
„Pastarieji metai buvo labai sunkūs – teatro renovacija, reikėjo rūpintis finansavimu, spektakliai stojo. Bet kam tie parašai buvo reikalingi? Ar tai reiškia neobolševizmą? Jaučiau, kad yra blogai, bet laukiau. Galvojau, būkit inteligentai ir į akis viską išsakykit. Teatre dirbu 29-erius metus, bet tokio cinizmo dar nesu matęs“, – pareiškė R.Teresas.
Nuomonės nekeičia
„Į pasaulį eidamas su pykčiu meilės neprisiprašysi“, – gresiantį bylinėjimąsi su R.Teresu įvertino A.Preidytė.
Apie buvusį teatro direktorių viešai išsakytų žodžių aktorė neatsiima. Pasak jos, po teatro pastoge susikaupusius skaudulius kolektyvas noriai būtų išsakęs ir pačiam vadovui į akis, jei tik šis būtų jų klausęs.
„Nebuvo su kuo kalbėtis. Nebuvo kas klauso. Bet kuriame ginče pyktis niekada nėra pagrindinis ir pats teisingiausias kelias, bet jei pats žmogus nemato, kad situacija sudėtinga, belieka stebėtis. Vadinasi, toks žmogus aplinkui nieko nemato“, – „Sekundei“ teigė A.Preidytė.
Pasak aktorės, vadovaujant R.Teresui teatre trūko susikalbėjimo, tvyrojo nepagrįsta baimė, paslaptyje buvo laikomos teatro perspektyvos ir planai.
„Viskas buvo rašoma šakėmis ant vandens“, – apie R.Tereso vadovavimo stilių kalbėjo A.Preidytė.
Aktorę nustebino žinia, esą buvusiam teatro vadovui ji turinti būti dėkinga už pelnytą Auksinį scenos kryžių.
„Ar aš tame spektaklyje nevaidinu? Ar tai tik išprašytas apdovanojimas? Esu bendravusi su tuometės vertinimo komisijos nariais. Jie reagavo į mano darbą, o ne į tai, kad kažkas kažko prašė“, – įsitikinusi A.Preidytė.
