Parodos tikslas, kaip rašoma lakštą primenančiame sodrios raudonos spalvos ekspozicijos vadove, pristatyti žymaus lietuvių dailininko ir reikšmingo pedagogo bei menotyrininko kūrybą – tapybos darbus, piešinius, tekstus, memuarus. Be abejonės, daugiausiai dėmesio skiriama jo meninės kūrybos pristatymui, nes A. Savickas visų pirma – tapytojas.

Parodą „Dirbtuvė. Kūrinio genezė“ dailėtyrininkas Vidas Poškus kartu su parodos architekte Marija Repšyte rengė 9 mėnesius, kurie, anot kuratoriaus, buvo gana intensyvūs. Praėjus savaitei po parodos atidarymo su V. Poškumi kalbamės apie parodą bei tapytojo kūrybines dirbtuves.

Vidas Poškus


Vidai, prieš dvejus metus pasirodė jūsų knyga „42 istorijos“, kuria pravėrėte šiuolaikinių menininkų dirbtuvių duris. Šioje parodoje ir vėl susidūrėte su dirbtuvės idėja. Ar vizualiai rekonstruoti A. Savicko dirbtuvę buvo jūsų idėja?

Tiesą sakant, aš jau gavau tokį pasiūlymą. Iš karto likau suintriguotas, man tai buvo tam tikras iššūkis, nes esu aplankęs daugybę dirbtuvių.

Parodoje keli šimtai eksponatų. Didžiąją dalį sudaro tapyba, tačiau taip pat galima pamatyti A. Savicko eskizus, piešinius, užrašų knygeles. Netgi tokių objektų kaip plytinė siena, medinės skulptūrėlės. Kodėl pasirinkote pastaruosius?

Ne vienos sovietmečio studijos atributas – baltų plytų siena. P. Klimo gatvėje buvusios A. Savicko studijos baltų plytų mūras matomas fotografijose ir netgi autoriaus tapybos darbuose. Menininkas labai dažnai mėgdavo tapyti savo kūrybos erdvę arba tai, kas matosi pro langą. Savicko studija buvo dengta šaliuote, t.y. joje buvo daililentėmis kalta sienelė, tad specialiai šiai parodai iš faneros pagamintas zikuratas, ant kurio dabar sėdime, yra tarsi simbolis, priminimas apie menininko dirbtuvę.

Taip pat eksponuojamos medinės skulptūrėlės iš A. Savicko dirbtuvės, kurias jis labai dažnai tapydavo, gaudydamas esminius bruožus. Jas vaizduoja kaip liaudies skulptūrėles, bet, kita vertus, į jas žiūrėdamas ir suteikdamas bendresnius bruožus tapydavo princeses, vyrus ar kitus personažus.

Paminėjote menininko dirbtuves Naujamiestyje, tačiau jų per visą menininko gyvenimą buvo ne viena – nuo pirmosios bendrabučio kambaryje iki paskutinės jo namuose Trakuose. Ar jas visas esate aplankęs? Galbūt papasakotumėte, kaip jos atrodė?

Galima sakyti, kad neaplankiau nei vienos, nes dirbtuvės nėra išlikusios. Be abejo, Savickų šeimos namuose Trakuose, kuriuose paskutiniais metais Augustinas dirbo, esu lankęsis, tą erdvę mačiau. Grybo gatvės studijoje nesu buvęs, tačiau tame pačiame pastate buvo Leono Katino studija. Jo sūnaus Lino dirbtuvėse esu buvęs, todėl daugiau ar mažiau galiu įsivaizduoti erdvę, kurioje dirbo A. Savickas. Savickų galerija prasidėjo nuo namų P. Klimo gatvėje, juose esu aplankęs Solomono Teitelbaumo parodą. Tačiau pačioje darbinėje aplinkoje neteko būti.

Čia galima paklausti, o kas yra menininko dirbtuvė? Tai – erdvė, kurioje jis dirba. Šioje parodoje atsiskleidžia, kad ji nebūtinai apribota sienomis ir stogu erdvė. Dirbtuvė gali būti lauke – parodoje yra skirta potemė ankstyvajai A. Savicko tapybai, kai jis tapydavo plenero sąlygomis.

Minėta balta sienelė – vieno iš jo gyvenimo etapų ir darbinės aplinkos simbolis, alegorija. 1977 m. A. Savickas buvo Naujosios Vilnios psichiatrinio dispanserio pacientu. Užsidarė savo noru, nes buvo pervargęs nuo begalinio darbo ir, negalima slėpti, mėgdavo išgerti. Ten būdamas ir piešdamas psichinius ligonius sukūrė labai įspūdingą ciklą, rodytą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kadangi Augustinas buvo užgrūdintas, galėjo dirbti net ekstremaliausiomis sąlygomis. Tad net ir tokią, atrodytų, kūrybai visiškai netinkamą erdvę, puikiausiai prisijaukino. Dalis šio ciklo darbų ir yra eksponuojami ant plytinės sienelės. Įdomu, kad paskutiniais savo gyvenimo metais A. Savickas dažnai sugrįždavo į savo kūrybinę praeitį ir iš jos semdavosi idėjų, jas toliau vystydavo. Ant stačiakampio darinio iš plytų eksponuojami vėlyvieji autoriaus darbai, atlikti pastelėmis, susiję su psichiniais ligoniais.

Bet vis dėlto galbūt galėtumėte pakomentuoti, kuo A. Savicko dirbtuvės išsiskyrė? O gal atvirkščiai?

Pastebėčiau, kad A. Savicko studija P. Klimo gatvėje nuo visų kitų to meto ir dabartinių menininkų dirbtuvių skyrėsi tuo, kad joje buvo didelis stalas, prie kurio menininkas ir dirbdavo, ir kviesdavosi svečius. Sovietmečiu menininkų studijos buvo tos erdvės, kur vykdavo neformalios parodos, kūrinių pristatymai. A. Savickas nebuvo išimtis, todėl išeiti į parodos formatą sekėsi gana lengvai. Pati Savicko dirbtuvė buvo kaip tam tikra jo galerija, jo memorialinis muziejus.

Tikriausiai svarbu paminėti, kad menininko studijos (P. Klimo gatvėje, Trakuose) dažniausiai būdavo jo namuose.

Savicko namai, šeima ir darbinė aplinka visąlaik buvo labai tampri sąvoka. Tai ne visai standartinis sprendimas, nes vis dėlto menininkai linkę atskirti darbinę aplinką, kad ji būtų autonomiškesnė. Savickas visąlaik palaikė pulsą su šeima, ji jam buvo labai svarbi.

Rodos, pro kai kurių dirbtuvių langą menininkas regėdavo sodą.

Taip, parodoje netgi yra atskira potemė „Lizos sodai“. Jo žmonos puoselėjamas sodas buvo sodų bendrijoje Nemenčinės plento apylinkėse. P. Klimo gatvėje jis matydavo aplinkinius namus ir sodą, kurį labai dažnai tapydavo. Būtent šioje parodoje tai yra gerai matyti. Tema „Geltonas namas“ nutapyta pro dirbtuvės P. Klimo gatvėje langą.

Savicko darbai ryškiaspalviai. Juose dominuoja sodrios spalvos – raudona, žalia, geltona. Tai, kad dalis ekspozicinės erdvės sienų buvo nudažytos raudonai, galima interpretuoti įvairiai. Apie ką galvojote judu su architekte pasirinkdami raudonos ir baltos derinį?

Labai teisingai pastebėjote, kad interpretacijų gali būti įvairių. Kiekvienas žiūrovas gali spręsti pagal asmenines patirtis. Manau, architektė M. Repšytė raudoną spalvą pasirinko dėl vizualumo. Kita vertus, raudona spalva menininkui visada buvo labai svarbi. Galime pamatyti, kad ši spalva keliauja iš vieno kūrinio į kitą. Taip pat savo pasirinkimą ji argumentuoja A. Savicko bizantinės dailės pomėgiu. Paskutiniais metais, bet tikriausiai ir visais kūrybiniais etapais mozaikų, ikonų tradicija jam buvo aktuali ir inspiruojanti.

Reikėtų pastebėti, kad ši spalva yra muziejinis sprendimas – ne vieno sienos dažomos būtent šia spalva. Įdomu, kad A. Savickas 1959 m. savo pirmą parodą parodą surengė tuometiniame Lietuvos dailės muziejuje, kurio kai kurios sienos buvo nudažytos raudonai. Taigi šį architektūrinį sprendimą galima vertinti kaip užuominą į pirminį parodinį etapą.

Raudona ir balta rodo tam tikrą menininko dualumą. Savickas gyveno skirtinguose laikotarpiuose, sovietiniame ir nepriklausomos Lietuvos. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, gyveno ir menininkui labai svarbų viešą gyvenimą, ir intymų. Dirbtuvė yra privataus ir vidinio gyvenimo pusė. Ji ne visada matoma, ne kiekvienas galėdavo į ją patekti. Svarbu, kad ten vykdavo darbas, ten menininkas būdavo savimi.

Galimų raudonos atspalvių labai daug. Tikriausiai daug diskutavote, kokį atspalvį pasirinkti.

Taip, buvo daugybė derinimų ir svarstymų. Bijojome, kad pasirinkta raudona nebūtų šlykšti, vulgari, tiesmuka ar trikdanti. Pasirinktas šaltas jos atspalvis, mano nuomone, veikia kaip kamertonas. Ji leidžia Savicko tapybai suskambėti. Vis dėlto ne visi darbai gali atsidurti ant raudonos sienos.
Savickas buvo drąsus tapytojas. Jis nebijojo ryškių, kontrastingų spalvų, įvairiausių derinių. Sovietiniu laikotarpiu jis buvo labiau susikaustęs, klasikinis, tradicinis bent jau lietuviškos tapybos požiūriu. Apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią galima kalbėti kaip išsilaisvinimo link. Paskutiniais metais kaip menininkas jis buvo absoliučiai laisvas. Leido sau tapyti ir būti atviram.

Prieš nusileidžiant žemyn į parodą galima pamatyti didelio formato tapytojo fotografiją, kurią parodos dizaineris panaudojo ir plakate. Kas šio kadro autorius ir kodėl pasirinktas būtent toks tapytojo portretas? Kuriose dirbtuvėse užfiksuotas šis kadras?

Tai – Vacio Valužio fotografija iš P. Klimo gatvėje buvusios dirbtuvės. Nuotrauką rinkomės iš pakankamai didelės kolekcijos – A. Savicką fotografavo Lietuvos fotografijos klasikai kaip Algimantas Kunčius ar jo bičiulis Juozas Budraitis. Šią nuotrauką pasirinkome dėl kelių priežasčių. Pirma, ji mažiau matyta. Antra, ji ypatingai intymi. Joje A. Savickas dėvi margus marškinius, kurie atrodo tarsi atkeliavę iš jo tapybos, sėdi krėsle ir yra visiškai atsipalaidavęs, tartum ką tik nutapęs labai gerą kūrinį.

Ir plakate, ir kvietime jungiami du dalykai – nuotrauka bei akies motyvas, paimtas iš A. Savicko kūrinių. Parodoje yra atskira tema „Akių motyvas“, kurią galima sieti su keliais dalykais. Dėl žydiškos kilmės jo paties akys įspūdingos. Kitas dalykas – migdolinė akis yra dažnas modernios tapybos motyvas.

Šiemet vyko ne viena A. Savicko kūrybos paroda, taip pat pristatytas dokumentinis filmas, monografija. Ar galima sakyti, kad ši paroda yra svarbiausias ir didžiausias metinių paminėjimo renginys? Ar ji paskutinė jubiliejui skirtų renginių programoje?

Tikrai ne paskutinis šių metų renginys, dar turi būti A. Savicko tapybos darbų paroda Trakų pilyje. Man atrodo, kad paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė“ yra svarbiausia iš parodinių renginių šiais metais dėl mastelio, kiekio ir institucijos, kurioje ši paroda veikia. Kas, jei ne Savickas, yra vertas NDG? NDG verta šio autoriaus.

Didesnės A. Savicko darbų parodos vyksta kone periodiškai, kiekvieną dešimtmetį. Ar šią parodą galima pavadinti didžiausia šį dešimtmetį, o gal dvidešimtmetį?

Galima drąsiai, gal net ir dvidešimtmečio. Ši tradicija nenutrūksta jau šešiasdešimt metų. Paskutinė didesnė, ko gero, buvo 2009 m. Vilniaus Rotušėje, kai autorius dar buvo gyvas.

Kokius patarimus duotumėte lankytojui, norinčiam parodą patirti maksimaliai? Kaip siūlote apžiūrėti šią parodą?

Labai geras klausimas, nes su architekte M. Repšyte apie tai kalbėjome. Nenorėjome pateikti visiškai suvirškinto, sukramtyto A. Savicko. Siekėme, kad žiūrovas šiek tiek pamąstytų. Kaip mes to siekėme? M. Repšytė yra legendinės architektės Gražinos Pajarskaitės, kuri ne kartą yra eksponavusi A. Savicką, mokinė. Su Gražina esu dirbęs Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiant klasikines muziejines parodas. Ji visuomet kalbėdavo, kad parodoje etiketė arba tekstai neturėtų rėžti akies. Aš taip pat laikausi to požiūrio, ypač jei kalbame apie tapybą, kuri čia yra pagrindinis veikėjas. Siekėme, kad žiūrovas pirmiausia žiūrėtų ir skaitytų pačius kūrinius.

Vaikščiojimo kryptis, trajektorija labai gražiai užkoduota leidžiantis laiptais matomoje intro sienelėje, kurią sukūrė Marekas Voida. Visiškas atsitiktinumas, kad užraše „Augustinas Savickas“ „G“ raidė įgavo kitą atspalvį. Tai – netyčinis rezultatas. „G“ raidė yra kaip spiralė, besibaigianti rodyklė, kuri yra užuomina, kad žiūrovas pirmiausia turi eiti ratu. Toks ėjimas yra klasikinis. Žiūrovas pats gali rinktis, ar eiti į kairę ar į dešinę.

Prie parodos įėjimo yra padėtas žemėlapis arba gidas, kuriame visos paveikslų grupės yra išskaidytos į teminius pasakojimus. Jei žiūrovas nori daugiau konteksto, interpretacijų, reikia imti ir skaityti šį vadovą.

Kokius pirmuosius tapytojo darbus pamatys lankytojai, sekdami jūsų numatyta trajektorija? Nuo ko pradedate?

Pati pradžia yra 6 kūriniai iš didelio 1978 m. išleisto Lietuvos tapybos albumo, pristatančio Lietuvos tapybą nuo XVI a. iki minėtų laikų. Ten A. Savickui buvo skirtos 6 pozicijos. Tai – kūriniai, kuriuos pavadinau oficialiuoju Savicku. Jie sukurti sovietmečiu, bet iki mūsų dienų yra tartum Savicko vizitinė kortelė. Kūriniai, kuriuos ne viena karta mokėsi mokykloje ar dailės mokykloje, t.y. iš tų kūrinių pirmiausia yra žinomas A. Savickas. Įėjus mes norėjome parodyti tą štampą, koks yra sukurtas arba susikurtas Savickas, o paskui, kad žiūrovas eitų ir atrastų kitokį Savicką. Parodoje jis sukurtas iš nematytų, mažai rodytų ar galbūt žiūrovui į atmintį neįsirėžusių kūrinių. Kartu nematytą Savicką formuoja ir nematyti tų kūrinių deriniai. Jie yra suskirstomi į mažesnes ar didesnes grupes. Spalvas maišant ir jungiant viena su kita – mėlyną prie geltonos, raudoną prie rudos, mėlyną prie rudos ir panašiai – gaunamas specifinis rezultatas. Vadovaudamasi paveikslo principu architektė siekė šią parodą sukurti kaip Savicko tapybą.

A. Savicko darbų paroda NDG veiks iki 2020 m. sausio 26 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt