Susižavėjusi keliaujančiu cirku lietuvių režisierė įsiprašė į itin uždarą jų bendruomenę: trisdešimties valandų kelionė į nežinią ir trys savaitės su kamera

Kino prodiuserė ir režisierė Justė Michailinaitė savo debiutinį trumpametražį dokumentinį filmą „Buona sera“, pasakojantį apie po Europą klajojančių performanso menininkų bendruomenę „Circo Soluna“ – visada pati ir pristato. Rugsėjo 4 d., „Skalvijos“ kino centre numatomą filmo seansą taip pat lydės pokalbis su režisiere. Paklausta, ar šis entuziazmas ilgainiui neišblės, J. Michailinaitė tikino, kad tikrai ne: „Važiuoju ne dėl to, kad noriu save parodyti. Filmas palieka atvirų klausimų, į kuriuos noriu atsakyti, manau, kad tai yra jo sudedamoji dalis. <...> Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiranda gerų klausimų. Vienas tokių – ar filme parodyti herojai yra laimingi. Pokalbiai po filmo yra jo dalis, todėl nekeliu sau klausimų – noriu ar ne, pavargau ar ne. Man tiesiog labai svarbu su juo keliauti.“

Be didesnių poteksčių, bet su tam tikromis užuominomis

J. Michailinaitė užfiksavo „Circo Soluna“ performanso menininkų gyvenimą, kuriuos apibūdinti, ko gero, labiausiai tinka žodis – klajokliai. Artistai nuolat keliauja, jų namai – arklių traukiami vagonai, nudažyti ryškiais dažais, kuriuose nėra jokių šiuolaikiniam žmogui įprastų buities patogumų. Nei telefono, nei interneto ryšio. Utopinė laisvė? Režisierė pabrėžia, kad toli gražu ne – kiekviena diena čia atneša vis naujų išbandymų.

Filmo pavadinimas „Buona sera“ išvertus iš italų kalbos reiškia pasisveikinimą – „labas vakaras“. Apie ką jis kalba, kokią žinutę savyje slepia?

„Taip, tiesioginis vertimas būtų toks, bet taip pat jis parodo du dalykus: netiesiogiai nurodo vietą, kurioje buvo filmuota, – Italijoje. Būtent šiais žodžiais – „Buona sera signore e signori“ – menininkai, performanso atlikėjai pradeda kiekvieną savo pasirodymą. Kadangi filme pasirodymų nėra matyti, tik tas pasisveikinimas – natūraliai atrodė, kad tai galėtų būti gražus filmo pavadinimas. Be didesnių poteksčių, bet su tam tikromis užuominomis“, – pavadinimą iškodavo J. Michailinaitė.

„Kalbanti“ višta ir šuo–ryklys, prabėgantis su peleku

Kadangi performanso menininkai režisierės prašė nefilmuoti pačių pasirodymų, ar nekilo noras to daryti slapta?

„Negali pažeisti susitarimo! Man leido iš pašalės filmuoti tai, ko neleidžia kitiems, paviešindama pasirodymus pažeisčiau vidinį susitarimą, kurį turėjome. Niekada neleisčiau sau tos medžiagos panaudoti. Galiu tik papasakoti, kad kiekvienais metais jie daro šiek tiek skirtingos tematikos pasirodymus, nors dauguma triukų – vienodi. Šįkart daug kalbėjo apie vandenį, vandens kontrabandą. Pasirodymai nėra panašūs į kitų cirkų – nekenčia gyvūnai, juose dalyvauja tik „kalbanti“ višta ir šuo–ryklys, prabėgantis su peleku. Turėjau išankstinę atmetimo reakciją cirkui: kai pakvietė žiūrėti, nežinojau, kad tai šeimyniniai pasirodymai, kuriuose dainuojama, šokama, rodomi akrobatikos triukai. Visai kitokie vaidinimai, negu tie, kuriuos įsivaizduojame, kai kalbame apie keliaujantį cirką“, – pažymėjo J. Michailinaitė.

Ji neatmetė, kad galbūt tą medžiagą menininkai leis panaudoti po kurio laiko, galbūt šia tematika gims ir ilgametražis filmas.

„Kiekvienas ten esantis – vertas atskiro filmo, kur būtų galima daugiau pakalbėti, paanalizuoti, kodėl pasirinktas toks gyvenimo būdas, jie tikrai turi labai įdomių istorijų!“, – sakė ji.

Keliaujant kartu su menininkais J. Michailinaitę nustebino žiūrovų noras prie jų priartėti, pabendrauti, prieiti: „Mes įsivaizduojame, kad žmonės, kurie neturi butų, gyvena kaip šie menininkai vagonuose, kuriuos tempia arkliai, kad jie būtinai nori su visais ir visada bendrauti, yra labai atviri. Pamirštama, kad jie irgi turi tam tikras savo asmenines erdves, kurios, žinoma, labai neapibrėžtos, kai gyveni pievoje, bet jos vis tiek yra, pavargstama nuo dėmesio. Dėl to jie jau daug metų nebeduoda interviu žurnalistams, neleidžia, kad juos filmuotų. Man pasisekė, nes jie tikrai stengiasi savo erdvę, kiek įmanoma, apsaugoti.“

Stereotipų, anot J. Michailinaitės, vis dar išlikę labai daug. „Po filmo parodymo dažniausiai klausiama, kaip yra įmanoma taip gyventi... Daug kam sunkiai suprantama ir neįprasta, kaip galima gyventi be dušo, tualeto, interneto, telefono, kompiuterio, elektros... Nors tokių bendruomenių kaip jie, keliaujančių vagonais, kuriuos tempia arkliai – ne viena. Yra netgi katalogai, galima prisižiūrėti visokiausių vagonų – dviaukščių, išdrožtų, spalvotų“, – įspūdžiais dalinosi režsisierė.

Kai užsispiri – viską gali

J. Michailinaitė prisiminė, kad su šia bendruomene susipažino dar 2015-aisiais Vengrijoje, o dėl tuo metu patirto didelio nuovargio, jų gyvenimo būdas atrodė itin patrauklus, norėjosi ilgiau su jais pabūti.

„Turėjau svajonę mesti darbą, išeiti pas juos gyventi, tapti pasirodymų dalimi, melžti ožkas, gaminti sūrius, gyventi laisvą, paprastą, nesudėtingą gyvenimą... Darbas pasikeitė, o jie liko mano mintyse, norėjosi apie juos sukurti filmą. Su kamera susiradau juos Italijoje“, – pasakojo pašnekovė.

Anot J. Michailinaitės, su kamera sekiojant menininkams iš paskos, atėjo supratimas, kad šie keliaujantys artistai nėra tokie laisvi žmonės, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

„Kai blogai jaučiamės, galime leisti sau neišeiti į darbą, o jie to padaryti negali – turi gyvūnus, už kuriuos atsakingi. Yra daug atsakomybių prisiėmę, visi žino ką daro, dienos sustyguotos, nėra tos utopinės laisvės, kurią gali įsivaizduoti, kad gyveni tik sau. Gyvūnai, pasirodymai – visa tai reikalauja daug dėmesio. Ar įvyks pasirodymas, ar ne – nulemia oro sąlygos, tad atsiranda įtampos ir erzulys. Gyvendamas mažoje bendruomenėje turi nuolat stengtis, jei nori visada surasti bendrą kalbą. Būti kartu beprotiškai įdomu, bet po trijų savaičių supratau, kad tai tikrai ne man, per daug pripratusi prie patogesnio gyvenimo būdo, – visomis prasmėmis“, – atviravo J. Michailinaitė.

Kine sudėtingiausia, kai yra abejonė

Ši patirtis J. Michailinaitei leido suprasti, kad, kai nori, kai užsispiri – viską gali. „Į Italiją keliavau, nes norėjau permąstyti savo gyvenimą. <...> Kelionė truko virš trisdešimt valandų, su keliais persėdimais, reikėjo vežtis ir palapinę, ir miegmaišį, kamerą, stovus... Jeigu mane būtų kas nors pajudinęs – būčiau nuo svorio ir nuvirtus. Bet kai tave veda didelė idėja – viskas pasidaro paprasčiau. Tik apytiksliai žinojau, kur jie yra. Juk menininkai neturi jokio ryšio – vadinasi, teks klausti bendruomenių, žmonių, ar jie nematė, kur apsistojęs cirkas. Niekada nenorėjau būti režisiere ar operatore, bet performeriai nesutiko, kad atvažiuotų papildomų žmonių, turėjau tai padaryti pati“, – apie tekusius iššūkius prabilo pašnekovė.

J. Michailinaitė yra baigusi filosofijos bakalaurą, etninės kultūros magistrą, ir tai, anot jos, turbūt labiausiai susisiejo su šia keliaujančių performanso menininkų bendruomene, kurią sutikusi.

„Taip pat esu beveik baigusi viešųjų ryšių magistrą... Nežinau, ar būtų tas filmas atsiradęs, jeigu nebūčiau pakeitusi darbo: 2015-aisiais iš etninės kultūros atėjau į kiną. Vis pasakodavau kolegai prodiuseriui Kęstučiui Drazdauskui, kad turiu nuostabią istoriją, kad noriu, kad kas nors sukurtų filmą. Neapsikentęs kažkuriuo momentu man pasakė – susirink daiktus ir važiuok, filmuok... Jei ne jis, galbūt būčiau toje pačioje stadijoje, pasakočiau, kad noriu sukurti filmą. Jo dėka tas filmas yra, o dabar norisi kažką kito nuveikti. Bet kad istorija taip pat ateitų natūraliai, be klausimo, ar verta daryti. Kine sudėtingiausia, kai yra abejonė, o dėl šitos istorijos buvau absoliučiai tikra, kad ji verta. Dabar labai laukiu kitos, kai turėsiu tokį patį stiprų pojūtį, kad noriu daryti“, – pasakojo J. Michailinaitė.

Stereotipus laužanti kelionė

Tai, anot J. Michailinaitės, vienas įdomiausių nuotykių, vieni įdomiausių žmonių, kuriuos yra tekę sutikti.

„Stereotipus laužanti kelionė, daugeliu prasmių. Ši bendruomenė labiausiai patraukė tuo, kad, atsisakę visų patogumų, kurie visiems šiandien yra įprasti, jie labai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, skaito laikraščius, bendrauja su žmonėmis, kitaip tariant, yra tvirtai stovintys ant žemės. Tai didžiulis kontrastas, kuris mane labiausiai sužavėjo. Jų priimti sprendimai – racionalūs. Pagrindinė menininkų šeima keliauja jau apie 40 metų, tai jų gyvenimo būdas“, – kalbėjo J. Michailinaitė.

Sakytum, įdomus derinys – bendruomeniški, bet atsiskyrėliai? „Taip, yra tokios priešpriešos. Tai nėra sėsli bendruomenė, nuolatos keliaujanti, bet jų savybė – užmegzti santykius, ryšius su kitais. Vasaros periodu kartu su menininkais keliauja daug žmonių – su palapinėmis, kemperiais – tie, kuriuos jie sutiko savo kelyje. Aš ne išimtis, irgi jaučiau poreikį grįžti“, – sakė J. Michailinaitė.

Nors šiomis dienomis individualumas yra itin vertinamas, bet, J. Michailinaitės pastebėjimu, po truputį grįžta noras sugrįžti į bendruomenes.

„Šie keliaujantys menininkai tarsi visus suburiantis branduolys. Ši bendruomenė nevienalytė, nuolat keičiasi. Palaikau su jais ryšį, siunču kalėdinių dovanų: šlepetes (mama velia iš vilnos), „Vilniaus“ saldainių, juodos duonos... Labai patinka toks santykis – kiekvieną dieną negali matyti, bet visada apie juos galvoju. Šios asmenybės įkvepia, gera žiūrėti į juos ekrane. Nors režisieriai ne visada mėgsta žiūrėti savo filmus, bet aš tai darau su malonumu, nes pamatau draugus. Tos dvidešimt minučių – pačios šviesiausios“, – sakė ji.