Būtent su tokiomis vertybėmis savo ansamblį susieja violončelių kvartetas „Polish Cello Quartet“ iš Lenkijos, birželio 19 d. koncertuosiantis Vilniaus festivalyje. Vis dėlto labiausiai intriguoja tai, kad Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje „Polish Cello Quartet“ nariai Tomaszas Darochas, Wojciechas Fudala, Krzysztofas Karpeta ir Adamas Krzeszowiecas susivienys su lietuvių publikai jau gerai pažįstamais „Cello Club“ (Povilu Jacunsku, Arnu Kmieliausku, Evaldu Petkumi, Roku Vaitkevičiumi, Domu Jakštu) ir atliks kūrinį aštuonioms violončelėms!
Koncerte „Polish Cello Quartet“ susitinka su Lietuvos „Cello Club“ skambės XX a. belgų kompozitoriaus Prospero van Eechaute „Pièce sonate“ keturioms violončelėms, op. 9, vokiečių romantiko Wilhelmo Fitzenhageno Koncertinis valsas (Konzert-Walzer), op. 31, žymaus lenkų violončelininko ir kompozitoriaus Kazimierzo Wiłkomirskio Baladė ir Rapsodija violončelių kvartetui, Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“, Maxo Richterio „On the Nature of Daylight“ („Apie šviesos prigimtį“) ir minimalizmo klasiko Philipo Glasso „Symphony for eight“ („Simfonija aštuoniems“).
Belaukiant violončelininkų desanto Vilniaus festivalio scenoje, „Polish Cello Quartet“ visi kartu, vieningai, pasidalino mintimis ne tik apie labai laukiamą koncertą, bet ir savo ansamblio susikūrimą, idėją, viziją ir jaunosios violončelininkų kartos ypatumus.
– Violončelių kvartetas – labai netipiška sudėtis kameriniam ansambliui. Kaip kilo idėja susibusti būtent į violončelių kvartetą?
– Tiesa, violončelių kvartetas yra labai neįprasta kamerinio ansamblio sudėtis. Būtent todėl ir sumanėme susiburti. „Polish Cello Quartet“ ištakos siekia mūsų studijų metus, kai su savo dėstytojais grodavome kaip kvartetas, kvintetas ar oktetas. Tai išugdė didelę meilę violončelių kamerinei muzikai, tad patys labai norėjome susiburti į nuolatinį violončelininkų ansamblį, kuris spinduliuotų aistra muzikai, kūrybiškumu ir gera energija.
– Akivaizdu, kad ir originalus repertuaras violončelių kvartetui nėra itin gausus. Kaip sprendžiate šį klausimą?
– Iš tiesų repertuaro violončelių kvartetui yra kur kas daugiau, nei atrodo, tik reikia jo gerai paieškoti. Su repertuaro klausimu susidūrėme jau pirmomis savo ansamblio gyvavimo akimirkomis, nes mūsų idėja buvo atlikti tik tokią muziką, kuri originaliai komponuota, o ne aranžuota violončelių kvartetui. Per daugiau nei dešimt metų jau susiformavome gana nemažą repertuarą, bet vis tiek dar turime sąrašą kūrinių, kuriuos labai norime atlikti. Didelę dalį mūsų muzikinės veiklos sudaro naujų kūrinių atlikimas ir iniciavimas – atlikome ne vieną fantastišką kūrinį pirmą kartą pasaulyje. Tokiu būdu auga ir plečiasi ne tik mūsų, bet ir kamerinės muzikos violončelėms repertuaras.
– Kuo ypatingas violončelės garsas, skambesys?
– Kiekvienas instrumentas, įskaitant žmogaus balsą, gali skambėti ypatingai, nes instrumento skambesys priklauso nuo atlikėjo meistriškumo ir kūrybingumo. Vis dėlto dažnai girdime, kad violončelės tembras yra ypatingas, išsiskiriantis iš kitų, violončelės skambesį susiejant su panašumu į žmogaus balsą. Būtent todėl violončelė įtaigiausiai perteikia žmogiškuosius jausmus ir emocijas – tuo ji yra ypatinga.
– Ansamblyje jums svarbus demokratijos principas. Kaip jis išsiskleidžia?
– Nuo pat pradžių mes, kaip ansamblis, koncentruojamės į narių lygiavertiškumą – pavyzdžiui, pirmosios violončelės pozicija vieno koncerto metu keičiasi daug kartų, ja dalinamės visi. Esame įsitikinę, kad skirtingos kvarteto narių konfigūracijos ansambliui suteikia vis kitokį skambesį, o kartu įneša ir gaivumo pojūtį.
– Save pristatote kaip jaunosios kartos ansamblį. Kuo nuo senesnių skiriasi jaunoji violončelininkų karta?
– Sakyčiau, kad kartų skirtumą labiausiai atskleidžia požiūris į atlikimo mokyklas. Anksčiau buvo koncentruojamasi į vieną: prancūzišką, vokišką, rusišką, amerikietišką ar kitokią violončelės atlikimo mokyklą. Atlikimo mokyklų skirtumai girdimi plika ausimi. Šiandien muzikinio išsilavinimo sistema yra gerokai labiau globalizuota, mokyklų skirtumai pabrėžiami vis mažiau.
Kitas ryškus kartų skirtumas taip pat susijęs su globalizacijos procesais. Kiekvienas mūsų studijavome svetur, bet galiausiai priėmėme labai sąmoningą sprendimą grįžti į Lenkiją ir čia kurti kažką naujo. Daugelį dešimtmečių Lenkijos menininkai ir mokslininkai vis emigravo negrįžtamai, tad tikriausiai mes esame pirmoji karta, apsisprendusi savo ateitį sieti su Lenkija ir išsikėlusi tikslą į mūsų kultūrinį kontekstą įnešti gaivaus vėjo gūsį.
– Koks tas jaunosios kartos vėjo gūsis? Ar jis akademinėje sferoje labai svarbus?
– Tai labai asmeniškas klausimas. Mes visi turėjome privilegiją studijuoti pas nuostabius atlikėjus ir pedagogus, tokius kaip Gary Hoffmanas, Michaelis Flaksmanas, Julius Bergeris. Manome, kad mūsų pareiga yra perduoti visa tai, ką išmokome, ateities kartoms, o tai jau savaime įneša naujų vėjų. Ieškodami tinkamos aplinkos savo tobulėjimui mes rizikavome (ir vis dar rizikuojame), tačiau tai daryti skatiname ir savo studentus. Jauniesiems violončelininkams stengiamės parodyti, kaip atlikėjui svarbu būti atviram ir kūrybingam ieškant savo kaip paties kūrybinio kelio.
– Kokios jūsų ansamblio vertybės ir tikslai?
– Nuo pat pradžių sekėme savo pačių susiformuota atlikėjiška vizija. Norime šį kelią tęsti ir išlaikyti aukštus atlikimo standartus. Muzika mums yra pats geriausias komunikacijos būdas, nes ji yra universalus ir pajėgus būdas pasiekti slapčiausias sielos kerteles. Per savo koncertus norime susipažinti ir pajusti vienybę su žmonėmis iš viso pasaulio.
– Kuo ypatingas repertuaras, kurį atliksite Vilniaus festivalio koncerte?
– Ypač mūsų kvartetui ypatingas kūrinys yra P. van Eechaute „Pièce sonate“ keturioms violončelėms. Ši kompozicija muzikiniu keliu mus lydi nuolat, nuo pat ansamblio susibūrimo pradžios, ją įrašėme ir pirmojoje savo kompaktinėje plokštelėje „Discoveries“. „Pièce sonate“ yra nuostabus kūrinys, įkvėptas Maurice’o Ravelio muzikos. Mums labai svarbūs ir Kazimierzo Wiłkomirskio kūriniai, kuriuos atliksime Vilniuje. Lenkų violončelininkas, mokytojas, dirigentas, po Antrojo pasaulinio karo padėjęs atkurti Lenkijos kultūrą ir muzikinį gyvenimą, mums ir asmeniškai, ir kolektyviniu tautiniu lygmeniu yra itin reikšminga figūra. Jis laikomas vadinamosios lenkiškos violončelės mokyklos suformuotoju, sukūrė šiam instrumentui daug puikių kūrinių, nuostabiai aranžavo Karolio Szymanowskio Sonatą smuikui.
– Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje susijungsite su lietuviais „Cello Club“. Girdėsime net aštuonias violončeles vienu metu! Ko tikėtis klausytojui iš šios sąjungos?
– Keturios violončelės scenoje yra nuostabi patirtis ir atlikėjams, ir klausytojams. Bet įsivaizduokite, kas bus ją padvigubinus! Visi kartu atliksime vieną puikiausių mūsų laikų kūrinių – Philipo Glasso „Simofoniją aštuoniems“! Šiandien pasaulis labai susiskaidęs, jam trūksta vienybės ir erdvės, skatinančios solidarumą. Šis koncertas Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje sukurs komfortišką aplinką, kurioms mums visiems dabar labai reikia. Ateikime ir susivienykime per muziką!
***
Vilniaus festivalio koncertas „Polish Cello Quartet“ susitinka su Lietuvos „Cello Club“ vyks birželio 19 d., pirmadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
