Pokalbyje Iveta pristato savo parodą ir atskleidžia kino industrijos subtilybes bei darbą kino industrijoje.
– Gal galėtum papasakoti daugiau apie savo parodą? Kokia jos idėja?
– Paroda vadinasi „Dvylika“. Pavadinti ją taip nusprendėme labai paprastai, kadangi aš 12 metų buvau emigracijoje. Paroda – tai sugrįžimas po 12 metų į gimtąjį mietą, į savo šaknis. Tiesą pasakius, aš nesitikėjau, kad paroda bus „Dvylika“, neplanavau nutapyti dvylikos drobių, tiesiog taip gavosi.
Aš manau, kad mano darbai yra etapas, cikliškumas, kuriame dabar tapiau. Tapant paveikslus aš niekada neturiu eskizų, jie laisvi, plaukiantys iš manęs pagal taip, kaip jaučiuosi. Man pačiai buvo labai įdomu stebėti darbų kitimą, kaip atrodė potėpiai, spalvos ir emocija tik grįžus iš Londono ir kaip atrodo šiandien.
Pati paroda yra apie tai, kaip pasikeitė miestas po 12 metų, ir kaip tuo pačiu per tuos metus pasikeičiau aš. Žvelgiu į miestą iš visai kitokios perspektyvos nei tada, kai man buvo 19-oka. Tuo pačiu, Panevėžys dar toks pažįstamas ir toks savitas, iš dalies čia jaučiu tokį palaikymą, kur tau nereikia savęs įrodinėti. Kiekvienas kampas žinomas, borteliai nuvažinėti, žinau, kur galiu pargriūti, o paroda čia – saugi vieta.
– Jūsų paroda yra eksponuojama centre „Pragiedruliai“. Kodėl nusprendėte būtent čia parodyti savo darbus?
– Kai dar net negyvenau Lietuvoje, susitikau su Vaida Andrijauskaite, Stasio Eidrigevičiaus menų centro vadove, ji mane čia pasikvietė, aprodė visas patalpas. Mane labai sužavėjo jų architektūrinis sprendimas – atrestauruoti šią sodybą. Man pačiai Skaistakalnio parkas yra nerealiai gražus, o čia yra gražiausia galerija Panevėžyje.
Po mano pirmo apsilankymo mes palaikėme ryšį, aš atvykdavau dirbti į dirbtuves, kai Jolita, centro „Pragiedruliai“ dailės studijos kuratorė, mane čia pasikvietė kurti, labai džiaugiausi, nes man labai patinka ši sodyba ir jų veiklos. Labai džiaugiuosi, kad galiu prisijungti prie Panevėžio augimo, nes kai aš augau, tokių veiklų daug nebūdavo.
Mane labai džiugina tai, jog čia yra labai daug jaunimo ir jie gali būti laisvi, rinktis, ką nori veikti, kurti. Aš pati augdama dailės nesimokiau, dėl to man būdavo baisu kažkam parodyti savo darbus, o parodžius susilaukti kritikos, kad aš nesimokiau ir nieko nemoku. Abstraktus menas yra toks dalykas, kai tu negali pasakyti, kas gerai, o kas blogai. Kai anksčiau bandydavau tapyti, galvodavau, kad nemoku piešti, nes negaliu nupiešti to, kas yra priešais mane. Besimokydama, lankydamasi parodose ir plėsdama savo akiratį, supratau, kad labai kvailai mąstydavau, jog tapyba ir menas yra tik vienpusis, dėl to tikiuosi, kad čia atėjęs jaunimas supras tą patį.
– Kodėl po mokyklos nusprendėte išvykti į užsienį?
– Po mokyklos išvažiavau dirbti au-pair aukle Prancūzijoje, nes visada norėjau ten studijuoti, mane ji traukia. Aš ją myliu, myliu jų vyną, saulę, viskas Prancūzijoje man yra tobula. Norint mokytis ir gyventi Prancūzijoje, turi mokėti kalbą, dėl to auklės darbas buvo viena iš galimybių dirbti ir mokytis kalbos.
Gaila, bet nesusiklostė taip, kaip norėjau, man nepatiko būti au-pair. Gavosi taip, kad tada išvažiavau į Glazgą, Škotiją, kur ir likau 9-erius metus. Nuvykusi nusprendžiau stoti į architektūrą po savo metų pertraukos. Mokyklą baigiau gerai, bet tiksliai pagrįsti, kodėl įstojau į architektūrą – negaliu. Dabar žvelgiant į praeitį, nežinau, kodėl ten įstojau, galvojau taip „ai gražiai moku piešti, gerai baigiau mokyklą, gal pabandyk ir bus gerai“. Dabar galvoju, kad reikėjo stoti į drabužių dizainą, kur ir norėjau.
Studijos iš viso truko 5 metus. Kur aš studijavau, Stratklaido universitete sistema yra tokia, kad tu po 3 metų studijų, 4-ais studijų metais turi atlikti praktiką. Atlikinėdama praktiką aš supratau, kad ką darau, man nepatinka, viskas monotoniška, ateitis nuspėjama, dėl to praktiką mečiau ir nusprendžiau, kad nebūsiu architekte, nes tai yra nuobodžiausias dalykas pasaulyje!
Man dabar atrodo, kad aš labai idealizavau architektūros kūrybinį procesą, man dirbant reikia kūrybiškumo, darbo, kuris daromas rankomis. Įsivaizdavau, kad ateisiu ir kursiu kažką neįtikėtino, o iš tikrųjų tai sėdėjome ir spaudinėjome klaviatūrą. Apsižvalgiau vieną kartą ir pagalvojau „aš nenoriu būti kaip vienas iš jūsų“. Mokslų mesti nenorėjau, nes jau buvau toli nuėjusi, bet galvojau, ką gero dar galiu nuveikti, dėl to paskutinius metus paskyriau filmams.
– Kokį gyvenimą įsivaizdavote po mokyklos?
– Išvažiavus į Prancūziją aš planavau ten pasilikti, metus padirbti, išmokti kalbą ir tada stoti mokytis. Aš nelabai planavau ir galvojau, koks gali būti mano gyvenimas po studijų. Aš esu romantikė ir labai romantizavau pačią Prancūziją ir kūrybinės laisvės idėją joje. Niekada nesistengiau pakeisti etapo, tokio, koks jis yra. Apie ateitį negalvojau, gyvenau šia diena.
– Kada atsirado trauka filmams?
– Filmai mane visada domino, aš augau su draugais, iš kurių vienas norėjo būti režisieriumi, kita – aktore. Kai pradėjau į tai gilintis, supratau, kad aš galbūt niekada nepasitikėjau savimi, nes maniau, kad norint dirbti su kino industrijoje reikia būti labai specialiu žmogumi, ar ką nors pažinoti. Maniau, kad eilinei mergaitei ten būti neįmanoma, bet tada nustūmiau tokias ir mintis ir pagalvojau „ai, žinai ką, pabandysiu, ką galiu prarasti“.
Paskutiniais studijų metais išsiunčiau daug gyvenimo aprašymų į filmų kompanijas, iš 40 žmonių gavau tik 3 atsakymus, kurie buvo neigiami. Vis tiek nusprendžiau rašyti savo bakalaurinį darbą apie filmus, pati išsirinkau jo temą: „Kaip filmai naudoja architektūrą istorijos perteikimui“. Išsirinkau tris Polanskio filmus ir juos analizavau, ir kuo daugiau juos analizavau, tuo labiau man darėsi labai „saldu“ nuo visų knygų, nes jos pasakojo apie garsą, spalvą, apšvietimą, augalus, galvojau „viskas, čia radau savo arkliuką“.
Baigiau studijas ir gavau žinutę iš moters, kuri parašė: „Labas, Iveta, tu prieš 9 mėnesius norėjai dirbti, gal vis dar nori, turime projektą?“ Taip prasidėjo mano karjera filmų industrijoje, turėjau tris interviu ir iš karto patekau į „Netflix“ produkciją.
– Kokį įspūdį yra palikęs darbas su žinomiausiais aktoriais, ar jie reiklūs, ar vis dėlto paprasti žmonės?
– Labai priklauso nuo žmogaus, jie visi labai skirtingi. Turėjau patirčių, kurios buvo labai prastos ir aktoriai buvo labai susireikšminę. Dažniausiai tai – amerikiečiai. Amerikoje ši industrija yra labai išaukštinta ir jie yra pripratę viską gauti suplojus rankomis.
Iš tiesų, mano patirtis gera. Manau, kad galiu labai gerai nuspėti vyraujančia energiją. Jei atvykdavus į aikštelę ir jausdavau įtampą, niekada nepradėdavau džiūgauti ar perdėtai sveikintis, juokauti. Tokiais atvejais suprasdavau, kad šiandien reikia nesimaišyti po kojomis.
Henry Cavill labai fainas, malonus vaikinas, tačiau „Outlander“ (liet. Svetimšalė) pagrindinė aktorė Caitriona Balfe būdavo nešneki. Tačiau negali sakyti, kad ji nemaloni. Visgi 6 metai serialo, ji galbūt būdavo pervargusi. Niekada negali žinoti, kaip prasidėjo aktorių rytas ir kodėl jie yra susiraukę – nebūdavo taip, kad galėdavau juos kalbinti. Man pačiai niekada nebuvo jokių nemalonių situacijų, niekada manęs nėra aprėkę, kaip tik su aktoriais labai smagiai juokaudavome, dažniausiai eilėje laukdami kavos.
– Kokia yra įsimintiniausia istorija iš filmavimo aikštelės?
– Tų istorijų filmavimo aikštelėse būna tiek daug, kad pamirštu. Kiekviena diena kino industrijoje būna įsimintina, kai įpranti, jos tampa normalios.
Tačiau viena įsimintiniausių istorijų, kurią prisimenu, buvo pandemijos metu. Tuo metu mes filmavome filmą „Tetrį“. Nors tuo metu buvo apribojimai, dirbti galėjai. Iš pradžių turėjome filmuoti Lietuvoje, bet nepavyko dėl pandemijos, todėl filmavome Aberdyne, rytų Škotijoje. Mus visus apgyvendino viešbutyje, toliau už miesto, kad visi būtume savo burbule ir nekiltų pavojaus pašaliniams. Tuo metu barai, kavinės neveikė, norėjosi pabūti su kolegomis, nes vis tiek tu ne namuose, neturi ką veikti. Vaikinai, atsakingi už rekvizitus, stovėjimo aikštelėje sustatė keturis autobusiukus, padarė kvadratą, pastatė viduje palapinę ir ten vyko darbuotojų vakarėlis.
Atidarai autobusiuko duris, o ten baras! Šviesos įjungtos, muzika groja, visi linksminasi. Visas vakarėlis išaugo iki tokio lygio, kad atėjo patys aktoriai ir jie tarp tų autobusiukų su mumis linksminosi. Po kiek laiko išgirdome policiją, nieko baisaus nebuvo, nes mes taisyklių nepažeidėme, visi buvome savo burbule, lygiai tas pats kas viešbutyje, tačiau kieme. Pareigūnai tiesiog paragino grįžti į kambarius.
– Per tiek metų užsienyje, gal teko pačiai filmuotis filmuose?
– Studijų laikais teko filmuotis ne viename filme, buvau masuotėse ir yra tekę pabūti pagrindinėje rolėje dokumentiniame filme „All That Lies Behind Me“.
Patiko filmuotis filmuose iki serialo „Outlander“. Tuo metu buvo lapkritis, o seriale turėjo būti vasara, mus aprengė vasariniais rūbais, kai tuo metu filmavomės perone. Buvo taip šalta, kad jau nebejudėjau, nes nenorėjau eikvoti savo energijos. Tada supratau, kad tai yra nesąmonė, nes baigus filmuoti aktoriai yra apgaubiami šiltai rūbais, pūslėmis, o mes masuotėje toliau šaldavome. Patyrus tai, nusprendžiau, kad patirtis nėra verta mano sveikatos.
Juokingiausia tai, kad kai pradėjau dirbti „Outlander“, buvo praėję gal 2 ar 3 metai nuo filmavimosi jame. Filmavimo aikštelių koridoriuose būdavo kabinamos nuotraukos iš aikštelių. Aš vieną dieną einu ir žiūriu – mano nuotrauka! Aš tuo metu ėjau už aktorės, o ji stovėjo priekyje ir pozavo, gavosi, kad aš buvau antrame nuotraukos plane. Tą minutę net nebūčiau pagalvojusi, kad dirbsiu kino industrijoje ir pamatysiu savo nuotrauką kabančią čia. Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip nesitikėjai.
– Kokia buvo Jūsų savijauta ir emocinė būklė dirbant tokioje industrijoje?
– Kai dirbau kino industrijoje, supratau, kad kiek tu duosi, tiek ims, o kai tu išdžiūsi, tave pakeis kitu. Šioje industrijoje tave gręžia, gręžia ir gręžia, leisdavau jiems, nesulaukdama jokio atgalinio ryšio. Aš pradėjau galvoti: „ei, bet palauk, jeigu aš truputį mažiau dirbsiu? Gal kavą darysiuosi šiek tiek ilgiau, arba eisiu pasivaikščioti tuo metu, kai kiti rūko?“ Mažais žingsneliais pradėjau skirti dėmesio savo sveikatai ir savo savijautai. Tai užėmė laiko, nes per visus tuos metus padaryta žala buvo didelė, pradėjo slinkti plaukai, atrodžiau nebesava. Kol sugrįžau į savo normas, prireikė visų metų.
Viena pamaina kino industrijoje trunka 12 valandų, kol nuvažiuoji – valanda, grįžti – valanda, jeigu dar nori pasportuoti ar pasigaminti valgyti, pradedi skaičiuoti laiką laisvalaikiu. Seniau labai mėgdavau gaminti, o dabar, jeigu išsiverdu kiaušinį – jau tai man pasiekimas. Dirbant tokioje industrijoje atpratau skirti laiką sau, kam gaminti, jeigu tai gali užtrukti valandą, nes tu neturi tos valandos. Visą laika turėdavau prioritetizuoti, ir daugiausia jo skirdavau darbui. „Ar šiandien miegosi ar bėgiosi?“, klausdavau savęs tokių dalykų.
Kai buvo labai emociškai sunku – viską mečiau, pabaigiau projektą ir nebeėmiau jokių naujų. Išvažiavau į Paryžių ir 6 savaites gyvenau pas draugą bute. Tada daug bėgiojau, daug skaičiau, pradėjau medituoti, supratau, kad gyvenimas, kokį dabar gyvenau, nėra tas, kokį aš isivaizdavau. Supratau, kad mūsų gyvenimas susideda iš kasdienybės – ką mes šiandien darome ir yra gyvenimas.
– Ar turite planų grįžti į Londoną ar kitą Europos miestą dirbti?
– Kad ir kaip norėčiau sakyti ne, vis tiek mane žavi tie filmai, aš esu tiek daug įdirbio įdėjusi į šią industriją. Tą patirtį išmesti ir nebesieti savo gyvenimo su tuo būtų gaila. Dabar turiu daug kontaktų, pažįstu daug dizainerių, su kuriais gerai sutariu, kurie vertina mano darbą, su kuriais man gera dirbti. Taip pat dabar pasverčiau, koks tai yra filmas, nes dabar žinau, ką reiškia jį padaryti ir kiek aš turiu savęs atiduoti, sustabdyti savo meninę veiklą.
Kai dirbdavau, turėdavau studiją, po darbo važiuodavau ten su mintimi kažką kurti, bet galva tapdavo tokia tuščia, kad atrodė, jog labiau švaistau laiką ir pinigus vien tam, kad turėčiau studiją, kur nieko nedarau.
Dabar, jeigu dirbčiau filme, norėčiau dirbti meniškame, tokiame, kur graži istorija. Dirbti tokiame kaip „The Witcher“ nenorėčiau, neįdomu. Ten yra daug pinigų, aš tai pabandžiau, bet tokie projektai yra labai ilgi, masyvūs ir viskas sukasi vien apie pinigų gamybą. Norėčiau filmo su gilia istorija, mažesne komanda, mažesniu biudžetu.
Supratau, kad pinigai man neatneša laimės, jei aš tik dirbu, daugiau nieko neveikiu ir nesu autentiška sau. Aš noriu išlikti autentiška sau ir daryti tai, kuo tikiu. Nenoriu apsimetinėti, kad poilsio man nereikia, kai man jo reikia.
– Kuo skiriasi gyvenimas Panevėžyje ir Londone, kaip jautiesi dabar?
– Kai atsikrausčiau į Londoną, sugalvojau, kad kam čia gyventi bute, jei galiu nusipirkti laivą. Londone tai labai populiaru, dažniausiai jie yra 2-4 metrų pločio ir 15-30 metrų ilgio. Mano laivas buvo 15 metrų ilgio ir 2 metrų pločio.
Mano viena draugė turėjo tokį laivą, o aš būdama romantikė galvojau, užsikursiu mažytę krosnelę, gersiu raudoną vyną, klausysiuosi muzikos, plaukiosiu po Londono kanalus... Tai ir buvo tiesa, vasarą būdavo tikrai linksma, pasikviesdavau draugų, darydavom vakarėlius, galėdavau prisirišti valtį daugelyje Londono rajonų, gyventi labai gražiose vietose. Atėjo žiema, būdavo labai šalta. Žiemą buvau nusidažiusi plaukus šviesia spalva, juos tepdavau kokosų aliejumi, kad neišsausėtų. Vieną rytą nubudau atsikėlusi su skiautere, nes aliejus tapo kietas nuo šalčio. Žiemą būdavo taip šalta, kad net eidavo garai iš burnos. Gyvenimą denyje aš apibūdinčiau kaip juodą ir baltą.
Dabar Panevėžyje yra ramus laikas, turiu rutiną, šuniuką. Man būnant čia labai patinka netikėtumai, nes tu išeini kažkur susitikti su draugais, vienas susitikimas, įvykis po kito ir žiūri – tu jau Kaune! Šiuo metu mėgaujuosi ramesniu tempu ir šiuo gyvenimo etapu.
Anksčiau aš sau neleisdavau ilsėtis, sakydavau, kad pamiegosi, kai numirsi, o dabar „varyk“. Dabar esu sau švelnesnė, nei buvau Londone. Jaučiu ramybę čia būdama ir neskubėdama gyventi. Galiu nueiti į parodas, ko Londone per darbus niekada nepavykdavo padaryti.
