Kūrybiniame spiritizmo seanse, žiūrovai susitiks su trimis senyvo amžiaus šokėjomis Éva, Irén ir Ágnes, kurioms nuo 90 iki 101 metų. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje šios moterys prisidėjo prie modernaus šokio sklaidos Vengrijoje. Remdamasis šokėjų namuose nufilmuotais vaizdo įrašais, menininkų duetas sukūrė kruopščią persikūnijimo choreografiją, kurioje herojės sugrįžta į sceną per B. Börcsök kūną ir balsą. Apie spektaklio idėją, filmavimo procesą ir požiūrį į amžėjimą – pokalbyje su festivalio menininkais.
– Boglárka, Andreas, kalbamės likus vos keletui dienų iki jūsų spektaklio „Figuring Age“ pristatymo Kaune. Jo metu Boglárka įkūnys tris garbaus amžiaus šokėjas. Prieš pradedant kalbėti amžėjimo tema, norėčiau jūsų paklausti apie jaunystę ir kaip savo gyvenimą susiejote su menais?
– B.: Pirmą kartą ant scenos užlipau, kai man buvo ketveri su puse. 90-iais, Vengrijoje pasikeitus sistemai, atsiradus MTV kanalui, iš Vakarų pasklido pop muzikos kultūros banga. Vienas jos pavyzdžių – TV šou „Tatika“, kuriame vaikai įkūnydavo pop muzikos atlikėjus. Nors tai tikrai nėra patirtis, kurią įrašyčiau į savo gyvenimo aprašymą, bandymas įsikūnyti į kitą žmogų vis dar yra mano pasirodymuose naudojama praktika.
– A.: Tiesą sakant, scenoje aš taip pat atsidūriau dėl muzikos – grojau ir dainavau keliose muzikos grupėse. Jaunystėje iškeliavau į Angliją, Mančesterį, ketindamas čia suburti roko grupę. Visgi išgyventi šiame mieste buvo nelengva ir man teko sugrįžti į Berlyną. Negalėjau kartu su savimi pasiimti visų daiktų, todėl turėjau parduoti gitarą ir garso stiprintuvą. Naudotų daiktų parduotuvėje pamačiau „Pentax“ fotoaparatą, kurį iškart ir nusipirkau. Jau kurį laiką apie tai galvojau, bet būtent Mančesteryje žengiau pirmąjį žingsnį. Vėliau muziką integravau į savo filmus, tad abu kūrybos pasauliai ir vėl susitiko.
– Jau keletą metų dirbate kartu. Kaip radote vienas kitą?
– B.: „Figuring Age“ remiasi dokumentiniu filmu, kurį kuriant mes ir susitikome Budapešte.
– A.: Filmo montavimo fazėje pajautėme norą sukurti pasirodymą. Jį vystyti pradėjome kartu su filmo „The Art of Movement“ postprodukcija.
– B.: Domino, bet tuo pačiu ir kėlė iššūkių bandymas suvokti, kaip man, choreografei, įsigilinti į filmų kūrimo mąstyseną, o Andreas, būnant kino kūrėju, suprasti šokio ir pasirodymo logiką. Dėka bendrai kurtos dokumentikos, galėjome kalbėti ta pačia kalba, o tai mus įgalino tolimesniam bendradarbiavimui.
– A.: Kai kalbame apie filmų kūrimą, projektas dažniausiai baigiasi su postprodukcija. Žiūrovams pristačius rezultatą, jis nebesikeičia. Vystant pasirodymą, galėjome keisti filmuotą medžiagą, ją skirtingai adaptuoti naujoms erdvėms ir pristatymo būdams.
– Kokie buvo atspirties taškai kuriant dokumentinį filmą, o vėliau – pasirodymą, kuriame kalbama apie senyvo amžiaus šokėjas?
– B.: Tai lėmė daugybė skirtingų dalykų. Žinoma, pasirodymo pavadinimas sufleruoja, kad amžėjimas buvo pagrindinis akcentas. Prieš man atrandant Irén, Éva and Ágnes, turėjau patirties su savo močiute, kuri kovojo su Alzheimeriu ir prarado atmintį. Tyrimas prasidėjo nuo klausimų apie prisiminimus ir istorines žinias, ypatingai kalbant apie Vengriją ir posovietines šalis. Studijuodama Austrijoje ir Belgijoje, niekada negirdėjau nei vieno žymaus vardo iš šio regiono. Galvojau apie šią žinių hierarchiją, iš kur ji ateina, kokios yra to geopolitinės priežastys. Pasirodymas „Figuring Age“ buvo tam tikra refleksija, bandymas užpildyti spragas šių trijų moterų buvimu. Sužinoję apie cenzūrą ir draudimus, kuriuos jos išgyveno, supratome per kartas nešamas žinių spragas. Žinoma, šių moterų požiūris asmeniškas, subjektyvus ir fragmentiškas, tačiau kartu jis sukuria kolektyvinį pasakojimą, kuris kalba apie patirtį, pažįstamą daugeliui kitų žmonių, priklausiusių meniniam judėjimui, kurį jos praktikavo, arba platesne prasme – visiems žmonėms, kurie patyrė šį konkretų laikotarpį ar šio socialinio sluoksnio kontekstą.
– A.: Per pastaruosius 13 metų Vengrijoje įsitvirtinusi politinė sistema taip pat paskatino pažvelgti į istorinę šalies situaciją ir savo pasirodymą pamatyti dabartiniame kultūros ir politiniame kontekste. Dešiniojo sparno nacionalizmas neatsiranda iš niekur – dabartinė padėtis turi praeitį. Buvo labai svarbu tai pamatyti.
– Kaip atrodė pats filmavimo procesas?
– B.: Dėl šokėjų amžiaus, viską turėjome nufilmuoti greitai. Žinojome, kad pabaiga artėja ir turėjome susidurti su sudėtingu suvokimu, kad filmuojame kažkieno paskutinius judesius, žodžius ir pasirodymus. Sudėtinga archyvuoti, išsaugoti medžiagą apie žmogaus gyvenimo pabaigą.
– A.: Taip, filmavimo laikas buvo palyginti trumpas dėl moterų amžiaus ir fizinio pajėgumo. Galbūt dėl to skyrėme daugiau laiko filmo montavimui. Medžiaga, kurios nenufilmavome, neturėjome, taip pat daro įtaką darbui. Dėl noro tęsti dialogą ir atsirado būtinybė kurti spektaklį. Pagyvenusio žmogaus kūnas yra „daugiasluoksnis“ – jame susipina amžius, istorija, prisiminimai, asmeniniai išgyvenimai. Filmavimo metu stengėmės juos suaktyvinti, kad moterys aiškiai prisimintų tam tikrus patirtus dalykus.
– Ką publika mato, jaučia pasirodymo „Figuring Age“ metu?
– B.: „Figuring Age“ yra apie fizinį žinių perdavimą. Pasirodyme mane matysite tokią, kokia esu dabar, bet tuo pat metu, per įsikūnijimo procesą, į save priimsiu pagyvenusias moteris. Susidursite ir su mano jaunu kūnu, ir su senyvų šokėjų fiziškumu.
– A.: Šiame spektaklyje žiūrovai aplanko pagyvenusias moteris. Tam tikra prasme, visi išgyvena transformacijos procesą. Dėl pasirodymo choreografijos, žiūrovas būna labai arti atlikėjo, įsitraukia sekdamas veiksmą per istorijas ir prisilietimus. Boglarka įsikūnija į senąsias šokėjas, o žiūrovų prašo jai padėti, pagelbėti, taip sukurdama ypatingą santykį tarp publikos ir savęs. Matyti skirtingas žiūrovų grupes visuomet yra unikali patirtis, nes skirtingi žmonės, susiburdami aplink Boglarką, skleidžia skirtingą energiją. Visada esu tarp žiūrovų, todėl matau jų reakcijas, kaip jie žiūri vienas į kitą, stebi save ar savo kūną.
– Spektaklis nuolat keičiasi ir auga kartu su jumis. Turite minčių, kaip jis gali atrodyti ateityje?
– B.: Spektaklis turi labai aiškų fizinį pavidalą, bet, metams bėgant, jis savaime patobulėjo. Pasirodymą papildė tam tikros smulkios detalės, dažnai atsirandančios dėl skirtingų erdvių, kuriose pasirodome. Kaip susirinkusi publika priima mūsų darbą yra ne mažiau svarbu nei pats kūrinys, tačiau jos reakciją gali suprasti tik spektaklį rodydamas.
– A.: Man patinka grįžti prie anksčiau Boglarkos išsakytos minties spektaklį atlikti senatvėje. Tikiu, kad šių moterų sugrįžimas per senyvą kūną būtų tikrai stipri patirtis.
– Kaip požiūris į senyvą kūną, senėjimą apskritai, pasikeitė kuriant ir rodant šį spektaklį?
– B.: Mane labai žavi pagyvenusių žmonių kūnai, ypač, kai jie yra judesyje. Manau, kad jie labai virtuoziški – juose yra kažkas labai plastiško, labai gilaus, to, kas peržengia formalų požiūrį. Tikiuosi, kad sulaukusi tam tikro amžiaus, visa tai pajusiu ir savo kūne, kad mano išraiškos įgaus konkretaus gylio. Nuo tada, kai teko rūpintis savo močiute, man patinka raukšlės ir seno žmogaus odos tekstūra. Kai pamačiau skulptūrišką jos grožį, kompleksiškumą, stipriai susiformavo ir mano santykis su savo kūnu.
– Dėkoju už pokalbį.
Scenos menų festivalis „ConTempo“ Kaune ir Kauno rajone vyks iki rugpjūčio 6 d.
