– Jūsų, kaip šokio profesionalės, kelyje ryškėja platus veiklų spektras. Kaip vystėsi jų pažinimas ir praktikavimas?
– Nuo mažens visada jaučiau poreikį mokytis grupėje. Nepaisant to, kad studijavau socialinius mokslus ir siekiau sociologijos magistro laipsnio, negalėjau apleisti aistros judesiui ir menui. Todėl, išbandžiau platų veiklų spektrą – liaudės šokius, aktorystę, tinklinį, lengvąją atletiką, tačiau tai buvo laikoma tik hobiu, o ne potencialia profesija. Taigi, toliau siekiau karjeros akademinėje srityje, o vėliau – reklamos srityje. Po daugelio išbandymų, siekdama atkurti ryšį su savo kūnu ir atrasti vidinę ramybę, pradėjau domėtis joga, meno terapija. Tai paskatino gilinti kūno terapijos žinias. Tuo pat metu mokiausi šiuolaikinio šokio, dirbau su išskirtiniais pedagogais, gilinau somatikos ir judesio supratimą. Pamažu pradėjau dalytis savo žiniomis ir patirtimi. Šis bendradarbiavimas suteikė saugią erdvę tyrinėjimams ir mokymuisi, o tai galiausiai atvedė prie didesnių profesinių galimybių. Studentai ir kolegos padėjo man sukurti unikalią mokymo metodiką.
– Kokia yra Jūsų, kaip pedagogės, filosofija?
– Mokydama siūlau galimybes ir kviečiu burtis, pripažindama, kad neįmanoma patenkinti kiekvieno žmogaus visų individualių poreikių ir lūkesčių. Tikiu, kad dalyviai randa tai, kas jiems artima ir geriausiai pasitarnauja. Suteikiu laisvę pasirinkti savo kelią ir tyrinėti jo komponentus. Suprantu, kad ne visiems patiks viskas, ką siūlau. Dalyvavimas paskaitose yra laisvas, studentas gali pasirinkti kada ateiti ir išeiti. Skirtingų praktikų susijungimas įvyksta tada, kai aktyviai dalyvauji, būni atviras ir pasitiki kolektyvine dalyvių išmintimi. Tai nuolatinė kelionė, kurios metu mokaisi, augi ir priimi tai, kas padeda atskleisti dabartį.
– Kaip Jūsų asmeninė patirtis ir terapinės praktikos prisideda prie judesio ir šokio supratimo?
– Man rodos, judesio ir šokio suvokimas niekada nenustoja vystytis. Terapinės praktikos pagilino mano ryšį su kūnu, leido atrasti naujus judėjimo ir saviraiškos būdus. Svarbu pažymėti, kad šis supratimas neapsiriboja vien kūno kaip atskiro objekto suvokimu. Veikiau jis apima turtingą kūno, kaip savotiško pasaulio, kompleksiškumą. Net ir tada, kai suvokiame ramybės akimirką, yra daugybė informacijos, kurią reikia priimti. Vienas iš transformuojančių mano kelionės aspektų buvo suvokimas, kad kartais giliausios įžvalgos kyla iš tuštumos, netikrumo ir netikėtų akimirkų.
Kontekstualumas mano praktikoje vaidina svarbų vaidmenį. Nepaisant to, ar atlieku performansą natūralioje aplinkoje, ar šurmuliuojančiame mieste, ar konkrečioje architektūrinėje erdvėje, aplinka formuoja mano patirtį. Šis suvokimas apima ne tik mano, bet ir kolektyvinį kūną, nes mokausi būti dėmesinga kitiems ir erdvei. Terapinių praktikų ir fizinių technikų integravimas optimizuoja mano judesius ir padeda išvengti traumų, taip pat gerina kompozicijos supratimą. Susipažinimas su vizualiaisiais menais ir bendradarbiavimas su videografais taip pat prisidėjo prie mano kūrybinės praktikos praturtinimo.
– Kaip, Jūsų nuomone, judėjimas ir jau paminėtos praktikos prisideda prie asmeninio augimo ir saviraiškos?
– Šios praktikos suteikia galimybę žmonėms tyrinėti ir atrasti savo unikalius kūrybos ir saviraiškos būdus. Per judesį ir įkūnytas praktikas mokomės priimti savo individualumą. Užuot mėgdžioję kitus, susitelkiame į savo unikalių savybių puoselėjimą ir leidžiame joms atsiskleisti. Šios praktikos taip pat susipina su kitomis meninės raiškos formomis. Tokiu būdu giliau suvokiame mus supantį pasaulį, tampame tapytojais, kurie nuspalvina drobę; tampame fotografais, kurie sukuria tam tikrą kadrą ir susiaurina arba atveria suvokimą; tampame biologais, kurie tyrinėja ląsteles; tampame mechanikais, kurie išradinėja be pastangų veikiančią mašiną; tampame muzikantais, kurie formuoja garsovaizdžius; tampame savo kūnų ir erdvių, kurias užimame, skulptoriais... Mes nuolat, sąmoningai ar nesąmoningai, mokomės iš kitų meno ir mokslo metodų ir prisidedame prie jų kūrimo... Be to, judesys ir įkūnytos praktikos moko mus dekonstruoti išankstines nuostatas ir suteikti spragas tyrinėjimams, sukurti erdvę asmeniniam augimui ir saviraiškai.
– Kokias strategijas taikote, kad savo seminaruose sukurtumėte saugią ir kūrybišką aplinką?
– Man svarbu, kad dalyviai jaustųsi turintys teisę autentiškai išreikšti save: žodžiais ir įsitraukdami į mano siūlomas praktikas. Skatinu dalyvius dalintis savo poreikiais ir pageidavimais, tačiau švelniai kviečiu juos išeiti iš komforto zonos. Aktyviai klausausi ir gerbiu jų pasirinkimus bei ribas. Tikiu, kad taip sudaromos sąlygos atviram dialogui viso seminaro metu. Siūlau praktikas, kurios gali padėti dalyviams geriau suprasti savo kūną ir jo ribas. Ugdydami kūno sąmoningumą, dalyviai gali priimti pagrįstus sprendimus ir pagarbiai sąveikauti. Kita „strategija“ – stengiuosi sukurti aplinką, kurioje kiekvienas dalyvis jaučia palaikymą. Akcentuoju procesą, o ne rezultatą, suteikdama erdvės eksperimentams ir mokymuisi. Galiausiai svarbus ir lankstumas. Seminarų planus pritaikau atsižvelgdama į unikalią kiekvienos grupės dinamiką ir konkrečius dalyvių poreikius bei interesus. Pateikiu siūlymus, o ne griežtus nurodymus.
– Iš visų skirtingų aspektų, kuriuos aptarėme, kokios temos vyraus Jūsų seminaruose, kurie įvyks Vilniuje jau rugpjūčio menėsį?
– Mano tikslas – pakviesti dalyvius savaip įsitraukti į seminaro turinį. Jie gali pasirinkti keisti arba pritaikyti mano pasiūlymus pagal savo pageidavimus. Jie taip pat gali tiesiog stebėti.
Pirmajame seminare „Every Body Knows“ daugiausia dėmesio skiriama anatomija pagrįstai patyriminei improvizacijai, kuri semiasi įkvėpimo iš įvairių metodų. Paruošiu su mūsų kūnais susijusių vaizdų ir informacijos bei pasidalinsiu su dalyviais tuo, ką galima laikyti „faktais“ (nepamirštant, kad moksliniai faktai gali keistis), kad pajudėtume pirmyn. Prieš gilindamiesi į sąvokas, paruošime save, kad nusiteiktume ir pasitelktume savo kūno prisiminimus, patirtis, t. y. įkūnytas žinias. Tuomet iš naujo peržiūrėsime vaizdus ir tekstus, kad sukurtume šokius, kuriais tirsime ir išreikšime fizinius, emocinius ir socialinius savo būties sluoksnius tam tikrame laike.
Antrosios dirbtuvės „Contact Improvisation“ (CI) skirtos kontaktinei improvizacijai. Pastaraisiais metais savo CI mokymą pradėjau vadinti sąmoninga improvizacija, kurioje ne tik dalijamasi šiomis technikomis ir fiziniais principais, bet dėmesys sutelkiamas į artumą ir prisilietimą – būdus, kuriais erdvė ir prisilietimas informuoja kūną. Tokiu būdu, siūlomos dėmesio ir kompozicijos praktikos, siekiant surasti gyvenimo ir bendrystės „metaforų“. Iš tikrųjų „patirtis nėra metafora“, kaip kartą pasakė vienas mano brangus draugas. Leiskite man užsiminti, kad dirbtuvių metu mes įgysime patirties ir per šią patirtį galėsime sužinoti daugiau apie save, kitus ir savo santykius, apie mūsų sambūvį šioje planetoje.
– Galiausiai, kokie bus esminiai Jūsų seminarų skirtumai?
– Abiejuose seminaruose daugiausia dėmesio skiriame susitelkimui su savo kūnu, lengvų ir džiaugsmingų judesių atradimui ir saviraiškai. „Every body knows“ akcentuojamas ryšys su savo kūnu, nors kartu su kitais dalyvausime ir grupinėse praktikose. Tai – santykių su savo kūnu plėtojimas, mokymasis iš jo ir mokymasis per jį. Seminaras apima įvairias judesio savybes ir sluoksnius. O kontaktinė improvizacija remiasi šiomis žiniomis ir pasitarnauja kaip būdas užmegzti santykį su kitu kūnu. Nors dėmesys plečiamas į išorę, į kontaktą su partneriu, gravitaciją ir erdvę, kontaktinės improvizacijos praktikoje visada yra vietos ir poreikio atsitraukti atgal, į save. Manau, kad abi kūrybinės dirbtuvės papildo viena kitą.
---
Šiemet didžiausias edukacinis šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, „Summer Dance Intensive Villnius“ vėl kviečia vasarą užbaigti šokio seminaruose su pasaulyje pripažintais mokytojais – choreografais rugpjūčio 21-30 dienomis.
Visa programa ir informacija apie mokytojus ČIA.
