1907-1908 m. statytas šveicariško stiliaus su jugendo elementais viešbutis ir šalia jo esanti aplinka iki sovietinės okupacijos pulsavo gyvybe bei prabanga: čia veikė puikiu maistu, ypač – vynais garsėjęs restoranas, lauko kavinės, sporto bazė, vasaros estradoje buvo organizuojami žymiausių žvaigždžių koncertai, grandiozinės Joninių šventės.
Sumani vadyba ir moderniausios paslaugos (telefonas, elektra, karštas vanduo) kurhauzą pavertė visos vasarvietės simboliu, po Antrojo pasaulinio karo nustekentu ir virtusiu savo paties šešėliu. Privačių investuotojų pastangomis nuo šio pajūrio perlo valomos dulkės: šiuo metu jis baigiamas restauruoti ir iš tolo žiba primindamas šlovingus laikus.
Dulkės ir uodai
Smiltynės, kaip kurorto, vystymosi pradžią galima vadinti XIX a. pabaigą, ir tai pirmiausia sietina su šios smilčių karalyste buvusios teritorijos apželdinimu. Vieta po truputį tapo patraukli investicijoms: vienas pirmųjų lauko kavinę atidarė ir pliažus išsinuomojo restoranininkas Friedrichas Gassneris, o Mėmelio pirkliai ėmė kurti miško parką su pasivaikščiojimų takais link paplūdimio, kuriame buvo maudyklių nameliai.
„Nerijoje paaugus želdiniams, Smiltynė vis gražėjo ir darėsi vis populiaresne poilsiaviete su tinkamiausia vieta vilų statybai visai šalia miesto“, – 1918 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos apskrities istorija“ rašė Johannesas Sembritzkis (1856-1919).
Istorikas pateikė ir itin reikšmingą faktą: 1900 m. rugpjūčio 1 d. Mėmelio miestas iš vyriausybės nusipirko Smiltynę už 32 371 markę. Beje, tais metais buvo įrengtas ir elektros tiekimas į Smiltynę (jis pakeistas galingesniu 1925 m.).
„Tuo pat metu miestas, siekdamas užtikrinti reguliarų, saugų ir pigų susisiekimą su Smiltyne, už 28 000 markių įsigijo kelto privilegiją ir perkėlos sklypus Pietų rage bei už 11 000 markių keltą-garlaivį „Benecke“, – detales vardijo J. Sembritzkis. Keltas buvo pervadintas į „Sandkrug“ (liet. „Smiltynę“).
Neilgai trukus ėmė dygti pirmosios pasiturinčių klaipėdiečių vilos, susiformavo du vilų kvartalai į pietus ir į šiaurę nuo Smėlio karčemos kopos, ant kurios jau veikė restoranas, o dar vienas buvo papėdėje. Tačiau trūko kurortinio gyvenimo ašies, todėl jau XX a. pr. suplanuotas žemės sklypas būsimajam kurhauzui: prabangiam viešbučiui su sveikatinimo bei kultūrinės veiklos funkcijomis.
Miestas pats tokio objekto nestatė, tik nuomojo žemę: specialiai kurhauzo investiciniam projektui buvo suburti po 1000 markių investavę 43 verslininkai (daugiausia – pirkliai). 1907 m. įsteigta akcinė bendrovė „Kurhaus Sandkrug Ges. m.b.H.“, o 1908 m. prie pat marių išdygo įspūdingas dviejų aukštų su mansarda viešbutis.
Apie 50-60 vietų kurhauzas turėjo savo prieplauką (ja naudojosi ir buriuotojai), restoraną mediniame priestate, o šiltuoju metų laiku veikė kavinės po atviru dangumi: šiaurinėje ir rytinėje (nuo pastarosios atsiverdavo kvapą gniaužiantis vaizdas į miestą) terasose. Didžiulis šiaurinėje terasoje buvęs restoranas vadintas Kurhauzo Sodu (vok. Kurgarten).
Išskirtinė buvo ir viešbučio kokybė, ir vadyba, rinkodara. 1913 m. laikraštyje „Memeler Dampfboot“ įdėta reklama gana gerai iliustruoja, kokio lygio viešbučio būta.
„Smiltynės kurhauzas prie Mėmelio. Telefonas Nr. 656. Ekonomas G. Stragies. Atidarytas nuo balandžio 15 iki rugsėjo 15. Aukščiausio komforto lygio, patogiai įrengtas namas su 50 kambarių. Šiltos vonios ir elektros apšvietimas. Malonus pušų miškas, teniso aikštelė, nuostabios promenados, dešimt minučių kelio iki pajūrio, puikios regyklos. Nėra dulkių ir uodų“, – privalumus vardijo reklamdaviai.
Pabrėžta, jog kurhauzas lengvai pasiekiamas nuolat kursuojančiais garlaiviu (turimas omenyje keltas) ir motorlaiviu. Įdomu tai, jog taikytasi ir į Rusijos imperijos rinką, nes paminėtas susisiekimas su ja geležinkeliu, automobiliais ir vežimais vos per 1,5 val. (nuo Klaipėdos iki buvusio Vokietijos ir Rusijos imperijų pasienio Bajoruose – apie 19 km).
„Už kambarį – 2 ir 3 markės. Pensionas – nuo 5 iki 6,5 markių. Prieš ir po sezono kainos su nuolaida. 1 valandą – Table d'hote (karštų patiekalų stalas – aut. past.). Pietūs ir vakarienė bet kuriuo dienos metu. Patarnautojas traukinių stotyje ir garlaivyje“, – visą paslaugų paketą sužinome iš 1913 m. reklamos.
Sumanūs valdytojai
Grakščiomis, lenktomis šveicariško stiliaus tašytomis fachverko detalėmis išsiskyręs Smiltynės kurhauzas tapo viso šiaurinės Kuršių nerijos pamario puošmena ir poilsio, pramogų epicentru. Sėkmę lėmė kruopščiai atrinkti objekto valdytojai, vadinti ekonomais: tiek akcininkų laikais, tiek kurhauzą nuo 1912 m. perpirkus akcijas ėmus valdyti miestui.
1909 m. kurhauzą nuomojosi profesionalias virėjų paslaugas, prabangiausių gėrimų tiekimą galėjęs garantuoti restoranininkas Leopoldas Hollsteinas, reklamose akcentavęs ir rinktinį vietinį bei importinį alų.
G. Stragies buvo ne šiaip koks, o labai patyręs restoranų verslo ryklys, kuris prieš tai jau vadovavo Klaipėdos šaulių namų restoranui, Carlo Fischerio vyninei. Be kita ko, kurhauzo restoranas garsėjo būtent vynais, apie ką užsiminė ne vienas amžininkas. Tas pats G. Stragies XX. a. 3-4 dešimtmečiais vadovavo didžiuliam viešučiui „Kurischer Elch“ Nidoje.
Puikų aptarnavimą garantavo ir aplinkybė, jog praktiškai visas pagrindinis personalas gyvendavo pačiame kurhauze. Pažvelgus į adresų knygą taip pat galima susidaryti įspūdį, kokio aukšto lygio tai buvusi įstaiga. Nuo 1909 m. iki 1935 m. kurhauze gyveno visi samdyti jo valdytojai, šeimininkės, aplinkos puošimu ir renginių apipavidalinimu rūpinęsi dekoratoriai, kelneriai, kambarinės, konditeris, bufetininkai, net auklė ir muzikantas.
Apie dešimtmetį nuo 1926 m. kurhauzui vadovavęs Leonhardas Mülleris garsėjo kaip išskirtinę maisto, gėrimų (vynų) ir paslaugų kokybę užtikrinęs itin veiklus ekonomas.
Architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004) savo 1994 m. išleistoje knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m.“ atskleidė dar vieną, mažiau žinomą kurhauzo gyvenimo epizodą.
„Tarpukario metais Smiltynės kurhauze veikė koncertų salė, o vienu metu (nuo 1920 m. iki 1928-1930 m. – aut. past.) buvo ir patalpa azartiniams žaidimams (ruletei); visuomenei protestuojant, ji buvo uždaryta. Kurhauzas buvo kartu ir sporto bazė: čia žiemą buvo galima išsinuomoti slides, o vasarą žaisti lauko tenisą“, – rašė jis.
Esama užuominų, jog kurhauzas nelikdavo tuščias ir šaltuoju metų laiku: butais paverstas patalpas jame nuomodavosi pasiturintys klaipėdiečiai (teismo asesorius, statybos vadovas ir kt.); patalpos buvo šildomos krosnimis.
Kultūros etalonas
Absoliutų savo populiarumo ir veiklos piką Smiltynės kurhauzas pasiekė Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą: 1923-1939 m. jis tapo Klaipėdos kultūrinio, muzikinio gyvenimo flagmanu.
„Klaipėda-Smiltynė. Tel. 2101. I-os rūšies svečių namai. Puiki terasa gražiausiu reginiu. Jaukiai įrengtos patalpos įv. surengimams, intern. sueigoms ir t.t. / Žinomai gera virtuvė, specialybė: šalti bufetai, švediški ir visi kiti užkandžiai žinomai gera kokybe prieinamomis kainomis. Kasdien 8 val. vakaro šokiai. Parinkti valgiai. Kas šeštadienį reunionas (prašoma užsisak. stalus)“, – skelbiama 1936 m. dienraštyje „Vakarai“ išspausdintoje reklamoje.
Kurhauzo vasaros estradoje koncertavo tokie estrados grandai kaip operos solistas Kipras Petrauskas (1885-1968), violončelininkas iš Vokietijos Kurtas Engertas, pasirodymus rengė to meto fenomenas, Balio Dvariono (1904-1972) diriguojamas valstybinis Radiofono simfoninis orkestras, Klaipėdos bandoniumų (akordeonistų – aut. past.) klubas ir kt.
Beje, įžymiojo tenoro K. Petrausko pasirodymas Smiltynės kurhauze kartą virto spaudoje aprašytu kuriozu.
„Uvertiūrai nuaidėjus, prieš klausytojus išeina p. Kipras Petrauskas, minios aplodismentų sutinkamas. Pirmą dalyką padainavo Lohengrino ariją iš Wagnerio operos. <...> Be to, padainavo liaudies motyvais Talat-Kelpšos „Ne margus sakalėlius“. Dėl blogos akustikos ir pavojingų dainavimui vakaro sąlygų, Petrauskas nelabai benorėjo daugiau dainuoti, bet nesiliaujant klausytojų šauksmams ir aplodismentams, buvo priverstas sudainuoti gražų dalyką – Lenskio ariją“, – rašoma 1937 m. liepos 5 d. „Vakarų“ numeryje.
Ypač galingai kurhauzo sode būdavo švenčiamos Joninės: aplinka išpuošiama elektrinėmis girliandomis, deginamos statinės, liejosi vynas ir alus, vykdavo šokiai, koncertai. Smiltynės kurhauzas buvo tapęs vienu iš populiariausių pramogų vietų pirmosios Jūros dienos (šventės) metu 1934 m. rugpjūčio 11-12 d. Smiltynėje tąkart švietė net 800 metrų ilgio lempų girlianda.
Veikė kurhauzas ir 1939-1943 m.: tai įrodo Antrąjį pasaulinį karo metu siųsti atvirukai su pilnutėliu vasarotojų kurhauzo restoranu, amžininkų atsiminimai apie popiečio ir sekmadienio koncertus. 1944 m. spalį Mėmelį apgulus Raudonajai armijai ir prasidėjus masinei gyventojų evakuacijai, kurhauze buvo apsistoję pabėgėliai, o pokariu – klaipėdiečių šeimos.
1979 m. atliktas kapitalinis remontas, kurio metu sunaikinta nemažai autento. Nuo 2021 m. kurhauzą įsigijus verslininkams iš Kauno, šis prikeliamas naujam gyvenimui.
