Ir kritikuoja, ir žaidžia
„Skirtingos žmonių / interesų grupės pamato skirtingus dalykus. Darbas gan universalus, pasijuokia iš mūsų kartos, kartais ir labai didelio susireikšminimo... Pati skulptūra kaip objektas – ne tik kreipia dėmesį į save, bet ir rodo, kas yra už jos – Nemuno vingis. Nors pati skulptūra turi saviironijos, ji kurta ir turisitiniams tikslams – pritraukti žmones, kad jie sustotų, nusifotografuotų, jei važiuoja pro šalį. Skulptūra kartu ir kritikuoja, ir žaidžia. Mums tapo svarbi vaizdų kultūra, mus turi kas nors suvilioti, pritraukti, kad mes prieitume, pasižiūrėtume, kažkuo pasidomėtume“, – papildomą skulptūros funkciją įvardino kūrėjas.
Tačiau žvelgiant bendrai, anot L. Šiupšinsko, nesvarbu, kokias skulptūras viešojoje erdvėje ar kokius meno kūrinius darysi, visą laiką bus įvairiausių nuomonių – ir teigiamų, ir neigiamų; ir argumentuotų, ir neargumentuotų.
„Šiuo atveju, puikiai žinojome, kad šiokio tokio šaršalo ar kritikos tikrai bus, siekėme to sąmoningai. Kartu su idėjos autore Jūrate iš vietinės bendruomenės puikiai žinojome, kad čia vaikščiojimas ant saldumo / kičo paribių ir pakraščių. Norėjosi tai išnaudoti, kad darbas būtų gan aštrus ir ryškus. Nes nieko nėra blogiau negu nuobodūs meno kūriniai. Labiausiai patikęs komentaras, kurį pamačiau internete, moters, nusifotografavusios asmenukę prie minimos skulptūros. Ji pasakojo, kad, kai pamatė eskizus ir užuominas viešojoje erdvėje, kad tokia skulptūra bus statoma, – buvo prieš, bet ją pamačiusi gyvai – pakeitė nuomonę. Visi gali ir turi turėti nuomones, bet jas išreikšti reiktų tik tada, jeigu gyvai yra apžiūrėję ir įvertinę, o ne vien sprendžiant iš nuotraukų ar nuogirdų“, – pažymėjo L. Šiupšinskas.
