– Savo knygoje „Pacientė“ rašote apie moterį, kuri tarsi turi kelias tapatybes. Kalbėdamas Vilniaus knygų mugėje su Audriumi Ožalu sakėte, kad tokia galimybė neapsiriboti viena tapatybe – labai puiki, kėlėte klausimus, kodėl gi reiktų tenkintis viena? Susidarė įspūdis, kad Jūs mėgavotės buvimu scenoje – tai yra viena iš Jūsų tapatybių?
– Taip, yra du aspektai buvimo rašytoju. Vienas jų yra, kai tu iš tiesų rašai – tai yra labai vienišas užsiėmimas, aš einu į biblioteką, bandau susikurti sau kažkokią darbo rutiną, daug abejoju savimi, galvoju, kad rašau siaubingai, balsai galvoje man sako sustoti – kiekvieną dieną su visu tuo kovoju, bet toks yra procesas. Ir yra kita buvimo rašytoju dalis – vieši pasirodymai. Tai vis labiau tampa šio darbo dalimi, rašytojai turi dalyvauti festivaliuose ir pan.
Esate teisi – aš mėgstu socializuotis, būti tarp žmonių, dalyvauti renginiuose kaip šis. Manęs tai visai nenervina. Aš suprantu, kad žmonės atvažiavo pasiklausyti pokalbio su autoriumi, taigi, tu turi kalbėti, be to, tu gauni progą pasakyti kažką, ką norėjai. Žinau, kad kai kuriems rašytojams tai itin sudėtinga, nes tai visai kitoks įgūdis ir visai kitoks darbas. Man pasisekė, kad tai mėgstu. Man patinka, kai mano darbai verčiami, ir kai leidėjas mano darbą siekia pristatyti naujai auditorijai, aš žinau, kad jis moka vertėjui, žinau, kad vertėjams rūpi tai, ką jie daro, taigi noriu atvykti ir juos palaikyti – visada tai darau, kai tik galiu. Iki šiol niekada nesilankiau Lietuvoje, taigi, dabar man tik gaila, kad atvykau labai trumpam laikui.
– Kai sakote, kad balsai galvoje kužda, kad blogai rašote, ką darote, kaip juos nutildote, ar kada nusprendžiate, kad verta įsiklausyti?
