Knygoje ir filme pasakojama apie trimetį Oskarą, kuris, sulaukęs trejų, atsisako augti toliau. Jo noras išsipildo – kūnas fiziškai nesikeičia, jis ir toliau pasaulį regi vaiko akimis. Naciams ateinant į valdžią, berniukas muša būgną, tai – jo protestas prieš pasaulyje vykstantį farsą ir kvietimas atsibusti.

Kūrinio veiksmas rutuliojasi XX a. Dancige (dabar Gdanskas), G. Grasso gimtajame mieste. Kituose G. Grasso darbuose – „Katė ir pelė“ ir „Šuns metai“ – taip pat pasakojama apie Dancigą panašiu laiku. Visi šie trys kūriniai sudaro „Dancigo trilogiją“, visos jos dalys yra išverstos į lietuvių kalbą.

Kūrinys, kurio režisieriai atsisakydavo

Debiutinį ir žinomiausią G. Grasso kūrinį dėl jo kompleksiškumo ekranizuoti atsisakė ne vienas žinomas kino kūrėjas – tiek Andrzejus Wajda, tiek Romanas Polanskis. Vokiečių režisierius V. Schlöndorffas sutiko ne iš karto. Pasikvietęs žinomą scenaristą Jeaną-Claude’ą Carrière’ą, dirbusį su Luisu Buñueliu, jis nepabijojo pažiūrėti į savo gimtąją šalį iš šalies, pasirinkdamas pasakoti iš vaiko perspektyvos.

„Skardinio būgnelio“ ekranizacija pasirodė praėjus 20 metų nuo knygos pasirodymo ir 14 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Režisieriaus pastangos atsipirko – nors kontroversijos nebuvo išvengta, filmas buvo komerciškai sėkmingas.

Apskritai V. Schlöndorffas nesibaimino perkelti žinomus literatūros kūrinius į kino formatą, dažnai scenarijus rašė pagal apysakas (pavyzdžiui, su žmona Margarethe von Trotta rašė scenarijų filmui „Prarasta Katarinos Blum garbė“ (1975) pagal Heinricho Bölio apysaką), netgi ėmėsi Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ ekranizacijos (filmas „Svano meilė“ (1984)).
Kadras iš filmo "Skardinis būgnelis"  (Tamasa Distribution)

Unikalus ir kritiškas balsas Vokietijos kine

V. Schlöndorffas, kaip ir kiti jo kartos kolegos – Werneris Herzogas, Wimas Wendersas ir Raineris Werneris Fassbinderis, priskiriamas Naujojo vokiečių kino bangai. Šių autorių darbuose atsispindėjo savito stiliaus paieškos ir pokario problemos, iki kol 1980 m. judėjimas išsikvėpė. Pats V. Schlöndorffas nevengė pabrėžti savo kritiškos, nepriklausomos pozicijos net ir Naujojo vokiečių kino atžvilgiu.

Kinu režisierius susidomėjo, kai Sorbonos universitete pradėjo studijuoti politikos mokslus ir ekonomiką. Sakoma, kad Schlöndorffas triskart per dieną apsilankydavo Prancūzų sinematekoje. Ten vokiečių autorius susipažino su prancūzu Alainu Resnais ir tapo jo asistentu filmuojant romantinę dramą „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961). Kritikai Schlöndorffą pastebėjo po to, kai jis sukūrė filmą „Jaunasis Terlesas“ (1966), kuris Kanuose buvo apdovanotas FIPRESCI prizu.

Rugpjūčio 7, 14 d. „Skardinį būgnelį“ pristatys semiotikas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis, rugpjūčio 28 d. – kino kritikas Vladas Rožėnas.

Nuo 2014 m. „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Filmus pristato kino kritikai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt