Antikiniuose griuvėsiuose – įspūdingi renginiai
Šveicarai brangina šią savo istorijos atkarpą – metų metais restauruoja senuosius pastatus, ir iš rastų daiktų atgamina kasdienį romėnų gyvenimą bei pramogas, o galiausiai visa tai pateikia visuomenei.
Ir pateikia ne atmestinai, o su išmone senuosiuose griuvėsiuose organizuodami įspūdingus renginius istorine tema.
Vienas iš tokių renginių – jau dvyliktus metus iš eilės vykstantis festivalis istorine tematika Augusta Raurica mieste, kuriame be antikinių namų bei šventyklos, yra ir senovės romėnų amfiteatras, baigtas restauruoti tik šiemet ir iki šiol išliekantis vienu iš svarbiausių to miesto archeologiniu atradimu.
Kaip ir senais laikai, šis amfiteatras iki šiol kelia didžiulį susidomėjimą. Vis dar neaišku, kiek antikiniais laikais užtruko amfiteatro statybos ir kiek žmonių jose dalyvavo, tačiau žinoma, kad jis buvo tuometinio miesto centre ir jame vykdavo pantomimos vaidinimai bei gladiatorių žaidynės.
Pastarosios trukdavo devyniasdešimt dienų ir per jas arenoje pasirodydavo iki dešimties tūkstančių gladiatorių. Jų kovos vykdavo kasdien nuo vidurdienio iki pat vakaro, o rytai buvo skiriami laukinių žvėrių pjautynėms.
Šiuolaikiniai žmonės pašėlsta kaip tikri romėnai
Senasis amfiteatras atgyja ir šiais laikais. Tiesa, tik kartą metuose per festivalį ir tik porai dienų, tačiau tuo metu jame tebevyksta pantomimos spektakliai bei gladiatorių kovos.
Galima tik įsivaizduoti, su kokiu įkarščiu prieš du tūkstančius metų buvo stebimi tikri vyrų susirėmimai, jei net parodinės gladiatorių kovos žiūrovams sukelia neįtikėtiną emocijų laviną: tūkstančiai žmonių, susėdę senajame amfiteatre šaukia, rėkia, ploja, švilpia... O kai gladiatoriaus peilis palenda po priešininko skydu ir kliudo jo šarvus, aštrių pojūčių ištroškusi minia tiesiog pašėlsta: orą sudrebina griausmingi plojimai ir staugimas – pasirodo, XXI-ojo amžiaus žmonės azartu nė kiek nenusileidžia senovės romėnams...
Nors tokią jų reakciją sukeliantis reginys iš tiesų tėra šou, tikrumo ispūdį sudaro tai, kad arenoje kaunasi profesionalūs sportininkai, demonstruodami tuometinius arenų kovų būdus lazdomis, peiliais, kardais ir trišakiu su tinklu.
Beje, dalis šiuolaikinių gladiatorių drabužių ir kovose naudojamų ginklų – autentiški, rasti archeologų Augusta Raurica.
Žiūrovams – kariuomenių mūšiai
Taip pat autentiški ir riterių šalmai bei iečių antgaliai, kuriomis apsiginklavę raiteliai kasmet išbando jėgas riterių turnyre.
Jame riteriai žiūrovams demostravo dvi kovų technikas: šuoliuodamas žirgu senovės romėnas į priešininką mesdavo ietį, tačiau vėlesniuose karuose romėnai ietį jau smeigdavo. Nors šitaip prie priešininko reikėdavo labiau priartėti, į jį ir pataikyti būdavo kur kas lengviau.
Beje, senovės romėnų kariuomenėje būdavo ir moterų. Tiesa, jos nesiversdavo seniausiu pasaulyje amatu, o būdavo apmokomos kovoti ir, pritrūkus karių vyrų, kaip raitelės buvo kariuomenės rezervas.
Įspūdinga romėnų kariuomenės dalis - keturkinkiai kovos vežimai. Jų lenktynes ir inscenizuotą dviejų kariuomenių susirėmimą gali stebėti kiekvienas, nepatingėjęs atvykti į festivalį.
Tad nenuostabu, kad šitoks istorijos pateikimas sutraukia daugybę žmonių, tarp jų – ir jaunų šeimų su mažais vaikais, ir paauglių.
Apie antikines aktualijas – angliųkai, prancūyiškai ir itališkai
Paprastai Augusta Raurica mieste per metus apsilanko apie 140 tūkst. žmonių.
Čia jie gali ne tik pamatyti dvidešimt autentiškų statinių, tarp kurių – muziejus, amfiteatras, šventykla ir romėniški gyvenamieji namai, bet ir pamatyti dvi „romėnes“, dirbančias tuomet įprastus kasdienius darbus, kalbančias tuometinėmis aktualiomis temomis apie madas, vestuves, vaikus, besiginčijančias religijos ir politikos temomis. Visa tai lankytojai gali išgirsti trimis kalbomis – prancūzų, italų ir anglų.
O tiems, kuriems dar per mažai autentikos ir kurie su senove norėtų susipažinti dar išsamiau, siūlomi archeologiniai kasinėjimai.
Sumokėjęs 400 Šveicarijos frankų žmogus, konsultuojamas ir prižiūrimas profesionalaus archeologo, keturias dienas gali pats kasinėti toje vietoje, kurioje buvo antikinis Augusta Raurica miestas. Už atitinkamai didesnį mokestį kasinėti gali visa šeima su vaikais nuo dešimties metų.
Tiesa, visiems laikiniesiems „archeologams“ galioja viena sąlyga – tai, kas surasta turi likti miesto muziejuje, kuriame jau sukaupta nemaža antikinių ginklų, metalinių dievų statulėlių, namų apyvokos ir kitų daiktų kolekcija.
Sidabrinio lobio radybos tapo miesto gimtadieniu
Išsamūs valstybės finansuojami kasinėjimai Augusta Raurica prasidėjo 1975-aisiais. Iki tol miestą galėjo kasinėti kas nori, ir tuo dažniausiai užsiimdavo istorikai bei antikvarinių daiktų mėgėjai.
1961-ųjų gruodžio 27-oji tapo miesto atradimo data, mat tą dieną statybininkai, Augusta Raurica mieste statantys naujus gyvenamuosius namus, atrado didžiulį sidabrinį lobį, kuris iki šiol tebėra vienas iš svarbiausių atradimų. Tų pačių statybų metu buvo iškasti ir romėnų amatininkų mokykla bei gyvenamieji namai, pietinė miesto dalis, kurioje aptikta romėnų šventykla, o dar po dviejų dešimčių metų iškastos ir amfiteatro liekanos.
Tiesa, pirmieji moksliniai kasinėjimai Augusta Raurica mieste buvo atlikti dar 1582-1585 metais. Pagal tuometinius radinius juristas iš Bazelio išleido knygą, kuri kitus tris šimtus metų ir buvo pagrindinis rašytinis šaltinis apie šį antikinį miestą ir romėnišką amfiteatrą.
Klestintis miestas – be kariuomenės ir apsauginių sienų
Pagal archeologų radinius, antikinė Augusta Raurica įkurta maždaug 15 m. prieš Kristų labai puikioje strateginėje vietoje tarp tuomet buvusių trijų pagrindinių prekybinių kelių ir Reino upės, be to, netoliese nebuvo miškų, iš kurių barbarai galėtų užpulti nepastebėti. Dalis miestiečių buvo romėnai kariai veteranai, tačiau didžiąją dalį gyventojų sudarė tose apylinkėse gyvenę keltai.
Pirmame ir antrame šimtmetyje po Kristaus miestas suklestėjo ir užėmė daugiau nei šimtą hektarų. Pačiame mieste ir aplink jį gyveno 15 tūkst. gyventojų ir Augusta Raurica tapo labai svarbiu ekonominiu ir prekybiniu centru, kuriame klestėjo amatininkai - mėsininkai, odininkai, medžio apdirbėjai, puodų žiedėjai, plytų gamintojai, bronzos liejikai, kalviai, dailidės, stiklapučiai, tapytojai ir mozaikų kūrėjai. Miestas turėjo ir savo monetų kalyklą.
Tiesa, vienintelis dalykas, kurio nebuvo ir kuris greičiausiai ir sąlygojo miesto žlugimą, - kariuomenės. Augusta Raurica Romos kariuomenės saugota labai trumpai – iškasenos rodo, kad kariuomenė jame buvo tik 20-50 metų po Kristaus. Vėliau miestas nebuvo saugomas, o pirmajame šimtmetyje po Kristaus pradėtos statyti apsauginės miesto sienos taip ir liko neužbaigtos ir buvo naudojamos reprezentaciniais tikslais.
Miesto nuosmukis prasidėjo trečiajame šimtmetyje po Kristaus, kuomet miestas buvo atiduotas Romos kariuomenei. Vėliau miestiečius ištiko badas, o netrukus prasidėjo tarpusavio kovos. Tačiau iki šiol neaišku, kas ir prieš ką kariavo – ar tai buvo pačių gyventojų sukilimas prieš valdžią, ar mūšiai su germanų kariuomene, norėjusia nusiaubti miestą, tačiau tai buvo paskutinis kelis šimtus metų klestėjusios Romos kolonijos gyvavimo šimtmetis.
