– Viename interviu esate sakęs, kad „Metus“ skaitote kiekvieną dieną jau septyneri metai – leisiu sau daryti prielaidą, kad tai Jums – daugiau nei literatūros kūrinys? Ko Jus „Metai“ išmokė – kaip žmogų, o ne literatūrologą?
– Nesugebėčiau griežčiau atskirti savo literatūrologinių ir tiesiog žmogiškų intencijų. Jos sutampa. Esu filologas, gyvenimas be tesksto man netektų prasmės. Tačiau suprantu Jūsų klausimą. Kaip „Metai“ dalyvauja mano gyvenime, kai jų specialiai neanalizuoju? Labai paprastai: „Metai“ gali būti kasdienių pasivaikščiojimų, pokalbių, meditacijų dalis. Neskaitau „Metų“ žavėdamasis, priblokštas, netekęs amo. Filologo santykis su „Metais“ panašesnis į vienuolijose griežtai nustatytą kasdienių maldų ciklą: šio kūrinio gelmė atsiveria ne per ekstatišką jausmingumą (prisipažinsiu, kad šio pobūdžio išgyvenimų nemėgstu), bet per pasikartojimų ritmą, per ramų žodžių pulsą.
„Metai“ kažin ar gali tiesiogiai mokyti. Na kas jau šiais laikais leisis mokomas literatūros? Bet Donelaičio poezija vis dėlto moko netiesiogiai – moko amato meistrystės ir kantrybės. Viena iš „Metų“ grožio paslapčių – jų poetikos juvelyrinis tobulumas. Kiekviena eilutė daug kartų perrašyta, tobulinta. Ši meistro energija, kurią jis įdeda į savo kūrinį, neišnyksta, išlieka visiems laikams. Tai ir yra klasikos paslaptis. Taigi – net ir specialiai neanalizuojant „Metų“, o tiesiog ramiai klausantis jų tėkmės, išryškėja kruopščiai ir kantriai atliekamo amato grožis ir jėga. Leisiu sau vieną populiaresnį palyginimą: „Metai“ artimi japonų kultūros etosui. Tai tobulumą pasiekęs menas – panašus į arbatos gėrimo ceremoniją ar kalvio kalamą samurajaus kalaviją. Neskubėti. Susikaupti. Nesiblaškyti. Pasitikėti savimi. Štai paprasti ir aiškūs Donelaičio pamokymai.
– Kaip Donelaitį pristatote savo studentams čekams? Kaip kitos kultūros žmogui paaiškinti, kodėl jis mums toks svarbus, toks neišvengiamas?
– Čekams – ir visiems kitiems skaitytojams, kuriems Donelaitis prieinamas tik vertimuose – pirmiausia dėstau lyginamąją Donelaičio poezijos reikšmę: svarbu paaiškinti, kuo mūsų poetas unikalus ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūros kontekste. Svarbu kruopščiai pažinti Donelaičio plitimo kitomis kalbomis istoriją – kada jis buvo išverstas, kada išleistas, kas buvo tie čekai, kurie atliko šiuos darbus. Esu apie tai parašęs tris trumpas studijas. Beje, Masaryko universitete, kuriame aš šiuo metu dirbu, profesorius Karelas Janačekas jau 1928 m. apgynė daktaro disertaciją „Donelaičio kirčiavimas“ – tai pati pirmoji mokslinė disertacija apie Donelaitį.
Kur kas sunkiau čekams atskleisti Donelaičio kalbos gelmę ir grožį. Kelis kartus varginau studentus Donelaičio seminaruose, bet žvelgdamas į jų pavargusius (nors ir mielus) veidus supratau, kad kalbos grožį kiekvienas turi atrasti pats – šito išdėstyti neįmanoma.
– Monografijos įžangoje dėkojate savo žmonai ir dukrai, rašote, kad „su jomis vedami pokalbiai apie Metus leido nepamesti iš akių paprastos ir skaidrios šio kūrinio prasmės“. Nuolat atsinaujinančių diskusijų apie tai, kaip vaikams mokykloje dėstyti „Metus“, fone noriu sužinoti Jūsų nuomonę – ar vaikams reikia anksti susipažinti su Donelaičiu? Kaip jiems atskleisti tą „paprastą ir skaidrią“ „Metų“ prasmę? O gal tam, kad „Metų“ skaitymas būtų prasmingas, reikia intelektualinės ir moralinės brandos?
– Nemanau, kad sunkumai dėl „Metų“ aiškinimo jaunimui būtų kuo ypatingi. Tai – bendresnė klasikinių kūrinių įskiepijimo vaikams problema. Mes skundžiamės, kad lietuviukams nesuprantamas Donelaitis. Lenkai – kad niekas nebesupranta Mickevičiaus „Vėlinių“. Vokiečių jaunimas miršta iš nuobodžio skaitydamas Getės „Faustą“. O čekai, bandydami jaunimą sugrąžinti prie tautinės klasikos, žymiąją Boženos Nemcovos „Močiutę“ parangė kaip audio-knygą ir reklamavo ją šūkiu „Pasivažinėk metro su Božena“.
Siūlyčiau nepiršti vaikams žavėjimosi Donelaičiu. Ir analizuoti ne tik „gražiąsias“ vietas (pavasario pradžią, rudens kraštovaizdį, lakštingalą), bet ir rupesnes atkarpas. Tarkim, Slunkiaus giriamąjį žodį tinginystei arba girtuoklio Plaučiūno nuotykius. Labai svarbi aiškinamojo darbo dalis turi būti skirta tiesiog Donelaičio tekstui suprasti: išaiškinti jaunimui nesuprantamus žodžius, sintaksines konstrukcijas, kaimo gyvenimo realijas. Iš patirties žinau, kad daug mokytojų nežino, kuo skiriasi Donelaičio alus, pyvas, puspyvė ir skinkis. Kas yra negelys. Kuo vertėsi smalininkas. Išaiškinus šiuos dalykus, pusė darbo jau bus atlikta. Jeigu mokytojas pats nuoširdžiai mėgsta ir išmano „Metus“, tai nekyla didesnių sunkumų šį požiūrį įskiepyti ir vaikams.
Tačiau labai griežtai nesutinku su siūlymais nevarginti vaikų, Donelaitį atidėti vyresniam amžiui. Ne. Klasika turi dalyvauti žmogaus gyvenime nuo ankstyviausio amžiaus. Kas gi būtų, jeigu muzikantai imtų klasikinę muziką studijuoti nuo penkiolikos metų? Taip ir „Metai“. Vaikai turi girdėti šį tekstą, užaugti su juo. Daugeliui iš jų tai bus kaip nuo žąsies vanduo, bet gabesniuosius šie skiepai paveiks.
– Savo knygoje kalbėdamas apie „Metų“ kompoziciją ir rišlumą išsikeliate uždavinį „viską paaiškinti kuo paprasčiau“. Kaip manote, ar Lietuvos filologijos mokslui netrūksta paprastesnio, suprantamesnio kalbėjimo, tokio, kuris būtų prieinamas ne tik siauram kodine, daugiaaukšte mokslo kalba kalbančių ratui?
– Paprastas kalbėjimas neturėtų kirstis su mokslinio kalbėjimo tikslumu. Bet situacijoje, kai teorija siūlo du skirtingus analizės būdus, esu linkęs rinktis tą, kuris yra paprastesnis. Jeigu reiškinį galima paaiškinti dviem sakiniais, nederėtų rašyti dešimties. Bet tai nereiškia, kad turime klabėti taip, kad mokslinis tekstas būtų suprantamas visiems. Ne. Moksliniam tekstui suprasti reikia pasiruošimo, reikia specifinių žinių. Todėl nemanau, kad būtų galima siūlyti bendrus receptus, kaip kalbėti „paprasčiau“ ar „mokslingiau“. Manau, kad mokslininkas turi sugebėti mąstyti itin koherentiškai, tiksliai – ir rašyti atitinkamai. Bet paklaustas žmogaus iš šalies, ką jis tiria, kaip jis tai daro ir kam tai reikalinga – jis turi sugebėti atsakyti taip, kad žmogus suprastų. Taigi Jūsų minimi kalbėjimo kodai reikalingi abu.
Betgi visi žinome, kad pasaulis margas, o žmonių kalbėjimas – dar margesnis. Kartais nemokslinga kalba atskleidžia gilias ir didžias tiesas. O kartais ji – tik banalybių ir vulgarumo pliūpsnis. Mokslinė studija gali pakeisti ištisos kultūros būklę. Bet esama ir daug pseudomokslinio plepėjimo, kai žmogus slepiasi už gudrių žodžių nuo savęs ir nuo kitų. Šių dalykų neįmanoma svarstyti apibendrintai – kiek žmonių, tiek atvejų. Man didžioji lietuvių filologijos tekstų dalis atrodo labai kokybiška. Net susidaro įspūdis, kad veikiau trūksta kokybiškų skaitytojų, negu rašytojų.
– Monografijoje atmetate nusistovėjusį įprotį į „Metus“ žiūrėti kaip į tiesę, ir siūlote juos verčiau skaityti kaip ciklą – ką tai reiškia skaitytojui, kuris Donelaitį skaito savo malonumui? Kaip tai keičia kasdienį, buitinį „Metų“ skaitymą?
– Neieškokite „Metuose“ nuoseklaus veiksmo. Nelėkite tekstu. Perskaitykite puslapį ar du, ne daugiau. Įsivaizduokite, kad prieš jus – albumas su jūsų prosenelio gyvenimo vaizdais. Ties kiekviena nuotrauka galima palinkus prasėdėti ištisą dieną. Nors nuotraukos išdėliotos pramaišiui, bet verčiant albumą vis iš naujo, pamažu ima ryškėti visas to žmogaus pasaulis, jame virusios aistros, atlikti darbai, turėti daiktai. Donelaičio „Metai“ – tai toks Prūsų Lietuvos albumas. Leiskite sau parymoti ties atskiromis nuotraukomis, ties atskiromis scenomis. Lyginkite jas su kitomis.
Imsite atpažinti tuos pačius veidus. Pasikartojančius gestus. Pajusite praeities pulsą. Leiskite sau neskubėti. Nes „Metai“ sukasi ratu ir niekur jūs su jais nenuskubėsite net labai norėdami.
Monografiją pristatysite Knygų mugėje – kokios skaitytojų reakcijos viliatės?
Džiaugsiuosi sulaukęs dalykinės kritikos.Daugiau naujienų – „Facebooke“!
