Turi apeiginę prasmę
Kas yra šiaudiniai sodai, kurie šiuo metu yra įtraukti į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą?
Paklausus Marijos, kaip ji galėtų apibūdinti šiaudinius sodus žmonėms, kurie nežino, kas tai yra, ji pabrėžė, kad tai ne tik tautodailės kūrinys, bet ir apeiginis dirbinys.
„Šiaudiniai sodai yra apeiginis dirbinys, tai nebuvo daroma šiaip sau, tai buvo daroma laukiant didžiųjų kalendorių švenčių . Prieš Kalėdas ir prieš Velykas buvo rišami sodai. Taip pat juos rišdavo didžiaisiais žmogaus virsmo momentais“, – pasakojo M. Liugienė.
„Krikštynoms rišdavo pati mama. Galima įsivaizduoti, kaip ji stropiai tai darė, su kokia atida, su kokia meile, lyg rišdama savo vaikui būsimą likimą. Vestuvėms sodą stengdavosi padaryti labai tvirtą, kadangi jei sulūžta vestuvinis sodas, tai reiškia, kad šeimai labai nesiseks. Dėl šios priežasties darydavo net dvigubo šiaudo. Suverdavo plonesnius, paskui praverdavo dar storesnį šiaudą ir dar storesnį, kad tikrai jis nesulūžtų. Toks sodas buvo saugomas visą gyvenimą“, – kalbėjo ji.
„Kalendoriniai sodai, Velykoms ir Kalėdoms, kiekvienais metais būdavo rišami nauji. Sodai kabodavo virš stalų, ant kalėdinės eglutės būdavo kabinami kitokie žaisliukai iš šiaudų, paukšteliai, angeliukai, žvaigždutės ir tt“, – pasidalino M. Liugienė.
Tikėtina kilmė – iš Japonijos
Marija teigė, kad šiaudiniai sodai turintys ilgą istoriją, kurios šaknų neįmanoma surasti.
„Šiaudinių sodų kilmė nelabai yra mums žinoma. Nuo neatmenamų laikų ginčijasi etnografai, istorikai, kaip atsirado šiaudiniai sodai ir kada. Šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius man yra tvirtinęs, kad jie atsiradę nuo V a., o lietuvius juos išmokę pinti japonų budistai vienuoliai. Galbūt tai tik žinomo religijotyrininko fantazija, turint omenyje, jog daugelyje japonų prigimtinės religijos šintoizmo apeigų naudojama sausos žolės ir šiaudai. Iš esmės, tai nėra daug tyrinėta, kadangi daiktinio palikimo labai nedaug turime, o seniausias sodas yra 100 metų, jis yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, – sakė M. Liugienė.
Šiaudinis sodas – ypatinga lietuvių tautodailės tradicija. M Liugienė pasidalino, kad sodą gali surišti ne bet kas.
„Šiaudinis sodas yra labai ypatingos formos. Tai yra erdvinis kūrinys, tokį kūrinį ne bet kas padarys. Margutį gali visi išmarginti, o sodui reikia ir medžiagos, ir specialaus pasiruošimo, mokėjimo, kantrybės, susikaupimo. Sodo rišimas ir pats sodas yra filosofija, tai ne tik paprastas rankdarbis, jie nuo kitų tautodailės dirbinių skiriasi savo sudėtingumu, prasme, gilumu“, – kalbėjo ji.
Perduodama iš kartos į kartą
Nuo neatmenamų laikų yra išlikusi sodų rišimo tradicija. Paklausus M. Liugienės, ar vaikystėje ji susidūrusi su sodais, ji prisipažino, kad pas save namuose jų nepamenanti, bet jos dešimčia metų vyresnė sesuo prisimenanti, jog namuose kažkur vienas kabojo.
Marija pasidalijo prisiminimais, kaip ji pirmą kartą susidūrė su sodais: „Kaimynystėje, Mančiagirės kaime, gyveno Česnulienė, kuri rišo iš šiaudų. Pirmą kartą sodus pamačiau prieš 40 metų, būtent pas ją trobelėje, kuri buvo tamsi, žema, mažais langais, peržengiant slenkstį reikėjo pasilenkti. Palubėje išvydau stebuklą: dešimtys, o gal net ir šimtai paukštelių, žvaigždučių, saulučių, angeliukų sodelių, kurie sukiojosi į įvairias puses, sukurdami neapsakomą vaizdą, verčiantį prarasti amą“.
Etninės kultūros centras – šiaudinių sodų į UNESCO įtraukimo pradžia
Marija, nors ir neturėdama sodų rišimo perdavimo savo šeimoje, džiaugiasi, kad teko su jais susidurti ir juos pamatyti. Jai teko dirbti Etninės kultūros centre, kuriame vedė mokymus apie sodų rišimą.
„Tuo metu man labai pasisekė, aš pradėjau dirbti Etninės kultūros centre. Gavau progą kitus mokyti juos rišti, rengti seminarus, leisti knygas, kurti DVD filmus, organizuoti stovyklas, parodas, plenerus, festivalius, kurie buvo ir tarptautiniai, rengti akcijas“, – sakė M. Liugienė.
M. Liugienės darbas Etninės kultūros centre sukūrė didelę vertę Lietuvai ir etninei kultūrai. Ji teikusi ne vieną projektą Lietuvos kultūros tarybai, kurie buvo skirti sodų populiarinimui.
„Esu labai laiminga, kad Lietuvos kultūros taryboje dirbo žmonės, kurie išmanė, žinojo, kas tie sodai ir mano didelę dalį projektų, bene 14, finansavo. Turint minimalų krepšelį pinigų, dar gavus truputėlį iš centro, iš rėmėjų pavyko įgyvendinti daugelį projektų. Taip sodai pradėjo skambėti vis garsiau“, – džiaugsmu dalinosi M. Liugienė.
„2013 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko pirmoji respublikinė sodų paroda. Duodama interviu pasakiau, jog sodai verti UNESCO pasaugos, ir štai po 10 metų taip ir atsitiko!“, – sakė M. Liugienė.
Be sodo – ne vestuvės
Šiaudiniai sodai rišami įvairiais, simbolinę prasmę turinčiais elementais: paukšteliais, angeliukais, žvaigždutėmis, saulutėmis. Paklausus Marijos, kokia forma jos yra mėgstamiausia, ji išsidavė, kad nelabai mėgstanti puošybos.
„Mano mėgstamiausios forma – tradicinė, tai yra, dvi piramidės (viena einanti aukštyn, kita žemyn) su bendru pagrindu. Mano sodai yra griežtesni, santūresni, o formą palieku žmogui, kad jis ją galėtų matyti, gėrėtis ir grožėtis. Kai sodas sukasi, susidaro vis nauji raštai ir aš galiu ilgai žiūrėti į besisukantį sodą. Man tai gražu, tą grožį perteikiu kitiems žmonėms“, – kalbėjo ji.
Enciklopedijose, knygose ir internete galime surasti, kad sodų rišimu daugiausia užsiimdavo Dzūkijos regiono gyventojai. Marija teigia, kad taip atrodo vien dėl to, kad į Dzūkijos regioną civilizacija atėjo vėliausiai, dėl to ten tradicijos ilgiausiai išsilaikiusios. Ji taip pat priduria, kad reikia nepamiršti ir Kupiškio rajono, kuriame sodas buvo viena svarbiausių vestuvių dalis.
„Kupiškėnų vestuvėse vienas iš svarbių papročių būdavo sodų išpirkimas. Kupiškėnų vestuvės nebuvo įsivaizduojamos be vestuvinio sodo, žmonės sakydavo, kad vestuvės be sodo „kažkoks nesusipratimas“. Jaunoji ateidama į vyro aplinką, kuri dažniausiai būdavo priešiška, jausdavosi saugiau turėdama globėją – savo sodą, kurį dažniausiai rišdavo pamergės, mama, svočia arba būdavo samdoma rišėja“, – sakė M. Liugienė.
Šiaudinius sodai įtraukus į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau dabar yra matomas didesnis susidomėjimas.
„Aš neabejoju, kad įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą paskatins žmonių susidomėjimą šiaudiniais sodais. Šiais metais dauguma įstaigų ir privačių asmenų eglutes puošė šiaudiniais sodais, sodininkės gauna vis daugiau užsakymų. Apsilankiusi vienoje tautodailės parduotuvėje pastebėjau, kad nebėra nei vieno sodo. Paklausiau, kodėl parduotuvės lubos plikos, atsakė, kad viską „iššlavė“ per pirmą dieną paskelbus apie UNESCO. Galime teigti, kad įvyko perversmas ir žmonėms pradėjo labiau rūpėti“, – kalbėjo M. Liugienė.
Nukonkuravo kaimynus
Yra žinoma, kad šiaudiniai sodai populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Vis dėlto į UNESCO įtraukti buvo būtent Lietuvos šiaudiniai sodai. Marija su savo kolegomis yra suorganizavusi ne vienas dirbtuves, skirtas sodų rišimui, kuriame dalyvavo rišėjai iš kitų šalių.
„Mes, lietuviai, pradėjome sodus populiarinti Latvijoje, su jais padarėme bendrų parodų, turėjome bendrų stovyklų su jų rišėjais. Pasirodo, kad iš jų dirba tik vienas kitas, jie riša labai individualiai, vienas kito nežino, nepažįsta. Supratome, kad iš esmės jie riša ne taip, kaip reikia. Jie dursto iš gabalų, juos gamina nedidukus, lipdo į vieną, gaunasi didelės kraštinės“, – aiškino M. Liugienė.
Kai 2017 m. Nacionalinis kultūros centras pradėjo daryti nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, mes buvome pirmieji, kurie buvo įtraukti, kartu su lopšinių tradicijomis. Tų tradicijų dabar jau yra virš 50“, – skaičiavo M. Liugienė.
