Ėmėsi pačios mėgstamo žanro
„Vaikų literatūroje aš jau gal keturiolika metų, gal daugiau – net nebesuskaičiuoju. Norėjosi kažką padaryti grynai dėl savęs, nes sūnūs užaugo, ta vaikų tema tokia dar neišsemta, bet norėjosi žengti žingsnį į šoną, o kadangi man siaubo romanai ir apskritai visokie siaubiakai labai patinka, natūraliai gavosi, kad kas patinka, tą ir bandžiau padaryti – pritaikyti tarsi sau ir parašyti istoriją suaugusiems“, – laidos „Delfi diena“ rubrikoje „Knyginėjimai trumpai“ pasakojo L. Žutautė.
Ji neslėpė, kad pradėjus rašyti knygą suaugusiems iš pradžių buvo gana sudėtinga. „Nes labai norėjau atrasti kažkokį specifinį stilių. Kai rašai vaikams, savaime ir tie žodžiai kitaip dėliojasi, ir galvoji apie paveikslėlius – čia buvo labai gerai, kad apie paveikslėlius visai nereikėjo galvoti“, – juokėsi rašytoja.
„Tad reikėjo tarsi kažkokį namų darbą padaryti, kaip atrasti tą stilių – man buvo labai svarbus šitas dalykas, norėjau tokį derinį padaryti, šiek tiek senovinės kalbos, šiek tiek šiuolaikinės. Nežinau, kodėl man taip atrodė, bet buvo svarbu tai padaryti. Tada dar, aišku, kad pereičiau iš vaikų literatūros į suaugusių, turėjau perskaityti porą siaubiakų, kad tarsi įeičiau į kažkokią būseną – o istoriją aš jau turėjau iš seniau, tiksliau, tokią kaip razinką ant torto, o paskui jau viskas lipdėsi savaime“, – kalbėjo L. Žutautė.
Pasidavė herojų diktuojamai istorijai
Pagrindinis knygos „9 apgamėliai“ veikėjas turi du vardus – Andrius Antanas, o pats save jis vadina Anciumi.
„Tarsi gavosi savaime, kad tie du vardai jį įpareigoja ir tarsi įveda į dvigubą pasaulį. Vienas pasaulis tęsiasi atsiminimuose iš vaikystės, kur jis patyrė traumą šeimoje ir tuo pačiu vedamas šitos traumos papuolė į užburtą mišką. Kitas pasaulis – šiuolaikinis, jis yra reklamos dizaineris, gyvena daug metų, kol galų gale savo gyvenimo meilės Jurgos yra priverčiamas prisiminti, kas jam nutiko vaikystėje ir tada prasideda veiksmas“, – intrigavo knygos autorė.
„Man pačiai dabar yra labai sunku papasakoti tą visą siužetą, nes, man atrodo, kad kol aš rašiau tą knygą, aš įsivaizdavau vienaip, o patys herojai mane nuvedė visiškai kitu keliu. Aš pasidaviau tai tėkmei ir tuo džiaugiuosi, nes galbūt, jei aš būčiau rašiusi pagal planą, nebūtų taip gavęsi. Tas kelias man labai patiko, bet galiu išduoti, kad visiems šioje knygoje baigiasi blogai“, – juokėsi ji.
Nors knygoje vystoma linijų – daug, L. Žutautė atskleidė, kad buvo vienas dalykas, kurio ji buvo apsisprendusi tvirtai laikytis ir taip ir darė: „Tvirtai laikiausi tos krypties, kad jei tu pasirenki neteisingai kažkuriuo momentu ir vėl darai tas klaidas, nenueisi į gerą vietą, visada nueisi kažkur, kur tamsu, kur baisu. Galbūt viena iš temų šioje knygoje yra apie pasirinkimą, ką mes pasirenkame, kurią kryptį, gėrio ar blogio, teisingai ar neteisingai“.
Sunkiausia dalis – apsispręsti dėl pabaigos
Knygą „9 apgamėliai“ L. Žutautė parašė per dvejus metus: „Gal būčiau ir greičiau parašiusi, bet tame tarpe dar turėjau knygą apie Kakę Makę parašyti. Reikėjo sugrįžti iš jos, paskui – vėl pareiti į siaubiakų pasaulį“.
„Nėra tokio termino, kiek užtrunka parašyti knygą. Jei sklandžiai sekasi, jei tu nekliūni niekur, jei rašai, jei tau knygos herojai tau padeda nueiti kur norėjai ar padeda atrasti naują kelią, tu jau jauti, kad jau čia viskas, pabaiga ir baigei taip, kaip norėjai, gali pasakyti, kad parašiau“, – kalbėjo ji ir prisipažino, kad ilgiausiai užtruko rašydama pabaigą.
„Turėjau gal dvylika trylika versijų pabaigos, nenorėjau baigti, kol neatradau geriausios. Daug išmėginau, nesinorėjo kartoti, kas jau buvo parašyta. Kadangi aš pati mėgstu siaubiakus, man atrodo, jei ten parašysi vienaip, bus, kad jau kažkur tą mačiau, girdėjau – norėjosi išvengti to stereotipo. Skaitytojai pasakys, ar pavyko, bet aš pati jaučiu, kad nenusivyliau savimi, radau tokią pabaigą, kuri pati mane nustebino“, – kalbėjo L. Žutautė.
Knygos autorė taip pat kreipėsi į žmones, kurių atsiliepimuose skaitė pasvarstymus apie vieną knygos dalį, kurioje veterinaras numarina katiną Morkytį.
„Skaičiau porą atsiliepimų, kad čia naudojimasis gyvūnėliais, bandymas ieškoti kažkokio pigaus šiurpo ir pan. Bet ne, noriu patikinti, kad čia įdėta mano asmeninė istorija – pati turėjau katiną Morkytį, ir pati susidūriau su veterinaru, kuris mano katiną numarino. Kai tas nutiko, ilgai kūriau planą, kaip reikėtų atkeršyti, galvojau, gal padegsiu tą kliniką ar apipaišysiu kokiais dažais. Aišku, aš to nepadariau, ir čia šitoje knygoje yra mano asmeninis kerštas – dabar jaučiu palengvėjimą. Tai jei kažkam kyla minčių, kad čia bandžiau įdėti pigų triuką – ne, čia grynai mano asmeninė istorija“, – atskleidė ji.
