Šiandienos įvykiais gyvenantis menininkas Žygimantas Augustinas vėju paleido pliurpalus, kad nukreiptų dėmesį nuo bereikšmių žinučių

„Kiekvienam žmogui būtina ramybė, todėl jis ją vienokiu ar kitokiu būdu susikuria, – net ir karo metu, fronte, tada, kai šaudo... Bandau parodyti, kad yra balansas. Taip, jis gali būti iškreiptas, tačiau jeigu mes visiškai ramybę „išjungiame“ – tiesiog išprotėjame. <...> Reikia neprarasti proto, nepasiduodant kažkokiai vienai emocijai, netgi tam, kad galėtum kariauti“, – sako menininkas Žygimantas Augustinas, kurio paroda „Nuo ramybės iki panikos“ šiuo metu rodoma galerijoje „Artifex“. Ekspozicija, anot autoriaus, sukonstruota žvelgiant ironiškai, su humoru, nes juokas – naikina baimę. Kai mes juokiamės, tęsė jis, dažniausiai baimė ir panika išgaruoja, tad tam tikra ironijos ir humoro dozė – čia visai tinka. Kita vertus, be šitokio požiūrio kampo šis kūrėjas, apskritai, neapsieina.

Ramybė – suplanuota

Geriausios praėjusių metų „ArtVilnius’22“ instaliacijos „Nepakankama ramybė“ autorius Ž. Augustinas į šiųmetę mugę buvo sugrįžęs su nauja instaliacija „Vėsinantis radijas“.

„Nepakankama ramybė“, „Vėsinantis radijas“, „Nuo ramybės iki panikos“ – kūrinių pavadinimai vis dramatiškėja, – dalinuosi pastebėjimu ir paklausiu, ar kūrėjo negąsdina tai, kad šiandien jis gali būti pavadintas pranašišku balsu?

„Kitąmet „Meno parke“ yra suplanuota paroda, kuri turėtų vadintis „Sirenos ir ramybė“, bet tiksliai nežinau, ar tos ramybės bus... Bet ji jau suplanuota ir pavadinta. Žodžiu, toks yra planas, tikimės, kad jau kitąmet bus ramybės. Kitą mėnesį turėsiu tarpinę parodą Diuseldorfe, planuoju ją pavadinti „Sirenos ir nepakankama ramybė“, – sujungiant šiuos du pavadinimus. <...> Kaip tik dabar galvoju, ką ten rodyti, kaip reaguoti į naujai prasidėjusį karą Izraelyje, kaip mano tema su tuo siejasi, kaip viską sudėlioti, kad ta paroda būtų kaip reakcija į įvykius, o ne užsidariusio menininko, kuris atsijungęs nuo viso pasaulio, save ramina savo piešiniais. Sirenos tampa aktualios, dažnai skamba, ramybė – vis dar nepakankama. Tokia mano reakcija į aplinką, pasaulio įvykius“, – pasakojo Ž. Augustinas.