Šiandien minimas rudens lygiadienis vėl bus palydėtas degančiomis skulptūromis: tradicijos kilmė – ne iš mūsų senolių

Šiemet astronominis ruduo Vilniuje, kaip skelbiama, bus pasitinkamas rugsėjo 22 d. 20 val. – toteminio gyvūno – Vilko vardu pavadintu rudens lygiadienio renginiu. Sostinėje Neries krantinę nušvies ugnies liepsnos, prarydamos didžiulę, vilką atvaizduojančią šiaudinę skulptūrą. Tačiau ši tradicija, anot profesoriaus etnologo Liberto Klimkos, – nėra sena, atsiradusi jau šiais laikais, maždaug prieš trisdešimt metų – kultūrininkų pastangomis. „Šiaudinės skulptūros ir jų deginimai radosi su performanso atsiradimu mūsų padangėje. O kaime – pasivaišindavo alumi, pakeisdavo ir kepurę, ir rūbus – į šiltesnius. Šitaip paminėdami, kad jau dabar reikia būti atidesniems – vasara baigėsi“, – sakė L. Klimka.

Laiko lūžio momentas

Lygiadienis, anot L. Klimkos, laiko lūžio momentas. „Lietuvoje įprastai prasideda gilios šalnos, kai žolė nubalinama, beveik iki vidurdienio balta laikosi... Čia yra tiesiog labai svarbus kalendorinis atskaitos taškas. Lygiadienį – diena su naktimi susilygina. Na, ir gamtoje po pirmųjų šalnų jau prasideda spalvų šėlsmas. Lapija nusidažo saulės spalva. Diena sutrumpėjo, bet gamta savo grožiu tai tarsi kompensuoja. Rugsėjo / spalio mėnesio spalvos – kažkas nuostabaus“, – pasidžiaugti gražiu rudeniu ragino etnologas.

Lietuvių etninėje kultūroje, tęsė L. Klimka, sutinkami pasakymai: „Nuo Mataušo ir vanduo ataušo“, nes lygiadienis beveik sutampa su šv. Mato diena. „Tik dienų skirtumas. Ataušo vanduo – jau ir maudytis pavojinga, gali persišaldyti, sakydavo, net ir vėžių nebereikia gaudyti, braidant sušalsi, susirgsi. Dar toks pasakymas būdavo: „Nuo Mataušo kepeliušą pakabink už krosnies.“ Kepeliušas – vasarinė, šiaudinė skrybėlė, taigi, jau reikia šiltesnės kepurės – sezonų kaita“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Ar ir senovėje lietuviai per rudens lygiadienį degindavo šiaudines skulptūras? „Kaip 19 a. etnografai rašo, anuomet vyravo Alutinio šventės ritualas. Nuo lygiadienio – lauko darbai pabaigti, kiti darbai – po stogu. Susirinkdavo kaimo bendruomenė kokioje nors troboje, susėsdavo už stalo. Alus būdavo – subertinis, – kiekvienas savo miežių dalį paskirdavo. O šeimininkas atlikdavo tokią apeigą namų dvasioms pagerbti: paimdavo kaušelį alaus, nuliedavo / nutėkšdavo putos į kiekvieną namų kampą – ant langų, durų. Kad jokios piktos jėgos, kurios gamtoje siautėja, trumpina dieną, šalnas ir vėjus atvaro, kad jos žmonėms nekenktų, kurie po savo namų stogu, prieglobstyje. Tada visi iš to kaušelio paraugaudavo alaus, taip tarsi sutvirtindami savo bendruomenę“, – pasakojo L. Klimka.

Sudeginimas – simbolinis aktas

Vilniaus etninės kultūros centras pažymi, kad Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto jau tradicija tapęs renginys pakvies paminėti ne tik šviesiojo ir tamsiojo sezonų sandūrą, bet ir Vilniaus 700 metų jubiliejų. Tam esą neatsitiktinai pasirinktas Vilniaus miesto įkūrimo simbolis – vilkas.

„Šiemet šiaudinė skulptūra atvaizduoja vilko galvą, šitaip pažymimi Vilniaus jubiliejaus 700-ieji metai. Sudeginimas – simbolinis aktas. Vienas laiko tarpas pasibaigė, žengiame į naują, į kitą etapą. Mitologijoje dievaitis Perkūnas atiduoda savo įgaliojimus / galias dievaičiui Velinui, kuris valdo šaltąjį pusmetį. Taip tautodailininkų sugalvota, kad gražu tokias šiaudines skulptūras, kurios simbolizuoja svarbius dalykus – sudeginti, ir šitaip atsisveikinti su vasara, o skulptoriai (šiemetinę vilko skulptūrą sukūrė skulptoriai Rytas Jonas Belevičius ir Rūta Ona Čigriejūtė – aut. past.) savo kūrinio negaili atiduoti sudeginimui“, – kalbėjo L. Klimka.

Jau atsiras geltonos berželių kasos

Kad ir kaip būtų neįprasta, šiemet ir pati vasara, regis, vis dar nenori atsisveikinti. L. Klimka sutiko, – tai reta.

„Per savo netrumpą gyvenimą neprisimenu tokio gražaus rudens, nors būdavo saulėtų dienų, įprastai, pasirodydavo ir vadinamoji Bobų vasara mėnesio pabaigoje. Bet tuoj pamatysime, kad šiomis dienomis dėl šalnų jau atsiras geltonos berželių kasos ir kiti lapeliai pabers takus...“, – sakė pašnekovas.

Lygiadienis, anot L. Klimkos, svarbi data, ypač žemdirbiškos kultūros žmonėms, kurie verčiasi žemdirbyste. „<...> Kas svarbiausia žemdirbiui? Pavasaris, kai reikia viską pasėti, pasodinti, ir ruduo, – kai reikia laiku derlių nurinkti nuo laukų, atsargas žiemai suruošti, pasidėti į podėlius. Šitokiu būdu pagal kalendorių reguliuodavo darbus, kad viską suspėtų laiku padaryti. Lygiadienis perspėja: kai diena su naktimi susilygins – prasidės šalnos. O šalnos – bulviakasiui gali pakenkti, gali pašalti bulvės! Daug žemdirbiškų pastebėjimų, kurie vis ragina žmones suspėti su kalendoriumi“, – sakė L. Klimka.