Serialo „Giminės“ scenaristas Bronius Bušma prisiminimus įamžino knygoje: gal tai bus paskutinis mūsų susitikimas

TV serialo „Giminės“ scenaristas ir ką tik pasirodžiusios knygos „Giminės. Taip jie jas kūrė“ autorius Bronius Bušma sako, kad jo kūrinys, ko gero, tapo pretekstu, dar kartelį suburti visą „giminę“. „<...> Praėjo daug metų nuo to laiko, kai pradėjome serialą 1992-aisiais. Galvoju, kad ši knyga tai paskutinis mūsų susitikimas, nes iš „Giminių“ nebėra jau septyniolikos aktorių... Galėčiau pradėti minėti pavardes – jos labai didelės ir žinomos: Antanas Šurna, Gediminas Girdvainis, Rimgaudas Karvelis, Leonardas Zelčius, Petras Dimša, ir daug daug kitų... Mano knygos pagrindinė misija – pagerbti buvusius kolegas“, – sakė rašytojas, neseniai pristatęs savo kūrinį Teatro sąjungoje.

Reitinguose netgi lenkė „Santą Barbarą“

Įdomu tai, kad kinematografininkai kalbėdami apie televizinius serialus išreiškia gan skeptišką nusiteikimą, tačiau apibūdindami „Gimines“ turi kiek kitokį požiūrį – žvelgia į jį kaip laikmečio fenomeną.

„Tuo metu, kai statėme „Gimines“, buvome jauni ir simpatiški, pradėjome entuziastingai nusiteikę. Ne viskas mums pavyko, sulaukėme ir kritikos, esą nemokame dirbti, o aš – rašyti. Asai kritikavo, bet nekreipėme dėmesio, netgi šaipėmės iš to. Mūsų serialas įsibėgėjo – vienu metu reitinguose netgi lenkėme populiariąją „Santą Barbarą“. Ir vis tiek mus kalė prie sienos, mat serialas didžiųjų kino meistrų nebuvo vertinamas kaip menas. Tokios nuomonės vyravo ir tarp aktorių – vaidinti seriale atrodė nesolidu. Tačiau mes turėjome tokius aktorius kaip V. Šurna, Vytautas Paukštė, mano kurso draugė Vaiva Mainelytė (esu baigęs aktorinį). Aktoriai labai padėjo, pamažu pamažu įsisiūbavome. Kai gavome didelius pinigus iš rėmėjų, tapo lengviau, išsilaikėme patys – nupirkta tūkstančius dolerių kainavusi kamera... Buvome dideli ir išdidūs“, – leidosi į prisiminimus B. Bušma.

Serialas, anot scenaristo, žmonėms „prilipo“. „Stengėmės nevadinti jo muilo opera. Ypač kategoriškas šiuo klausimu buvo režisierius Saulius Vosylius, nuolat pabrėždamas – tai ne muilo opera. Dabar gi viskas pasikeitę. Jeigu mes vieną seriją filmuodavome mėnesį – mėnesį rašydavau scenarijų, tai paskutines „Giminių“ serijas, kurios ėjo visai neseniai – būdavo nufilmuojamos per dvi dienas. Matote skirtumą? Penkiasdešimties minučių formatas nufilmuojamas per dvi dienas – baisu. O tada filmuodavome kaip kiną“, – pažymėjo scenaristas.

Anuomet serialo kūrėjai, tęsė B. Bušma, buvo gerbiami, žinomi ir populiarūs: „Į susitikimus važinėdavome po visą Lietuvą. Prisimenu, kai L. Zelčius kreipėsi į žiūrovus nuo scenos Šiauliuose – susirinkusi pilna kino salė – keli šimtai žmonių sulaikę kvėpavimą klausėsi jo kalbos.“

Tačiau, B. Bušma pažymėjo, kad „Giminės“ nebuvo pirmasis serialas Lietuvoje. Prieš tai jau esą buvęs „Petraičių šeimoje“ kurtas ir režisuotas legendinės Galinos Dauguvietytės. „Serialas ėjo kartą per mėnesį, tiesiogiai transliuojamas į eterį. Studijoje surepetuodavo ir tiesiai valandą vaidindavo. Kino intarpus nufilmuodavo ant 16mm juostos, tai buvo sudėtingas dalykas – dar nebuvo tokios video aparatūros, kad būtų galima įrašyti. Šitas dalykas atsirado jau man pradėjus dirbti televizijoje. Bet yra tekę dirbti ir tada, kai nebuvo video aparatūros“, – nusikėlė laiku režisierius.

Nebuvo dideliu savo serialo gerbėju

Jis atvirai prisipažino niekada nebuvęs dideliu savo serialo gerbėju. „Man kiti filmai patinka. Dirbau televizijoje trisdešimt metų – režisieriumi, redaktoriumi, scenaristu. Bet kažkaip tuo metu, po Nepriklausomybės atkūrimo buvome pirmi su „Giminėmis“. Vėliau iš paskos imta eiti – lengvesniu keliu, kopijuojant. Nemaloniausia tai, kad techninės galimybės statyti filmus didėjo, o serialų kokybė blogėjo – tai tęsiasi ir šiandien. Nežinau, kodėl taip yra... Apskritai, visos meno rūšys sumenko, deja, vyrauja tokios tendencijos, – konstatavo B. Bušma. – Greitis, greitai, čia ir dabar, paviršutiniškai... O galbūt taip turi būti. Onorė de Balzakas savo knygą „Tėvas Gorijo“ parašė per dvi savaites, nes turėjo skolų. Visgi tai nesutrukdė jam parašyti didelės vertės meninį kūrinį.“

Scenaristas neslėpė, kad užbaigę filmuoti „Gimines“ kūrybinė grupė pasijuto išsisėmusi: „Susigūžę nebežinojome ką daryti, pajutome, kad reikia jaunų žmonių – serialo tęsinį pavadinome „Atžalos“. Peršokome aštuonerius metus. Tie vaikai, kurie buvo maži – tapo studentais. Pradėjo vaidinti dar studentais būdami aktoriai Edita Zizaitė, Giedrius Arbačiauskas, Žemyna Ašmontaitė, Lina Budzeikaitė, Aleksas Kazanavičius, Giedrė Beinoriūtė. Prie jų prisijungė Nijolė Gelžinytė, Regimantas Adomaitis... Sukūrėme apie šešiolika „Atžalų“ serijų.“

Su pastebėjimu, kad 1998 - 2000 m. sukurtas serialo „Giminės“ tęsinys tokio pasisekimo kaip pirmtakas nesulaukė, B. Bušma nelinkęs sutikti. „Galvojome, kad padarysime kažką naujo, bet taip, teko girdėti, kad nebe tos „Giminės“. Dažnai su Sauliumi Vosyliu pasikalbame – mano manymu, „Atžalos“ profesionaliau padarytos, man labiau prie širdies. Susitikimuose su žiūrovais, kai tai pasakydavau – visa salė nesutikdavo, bet aš vis tiek laikausi tos nuomonės. Ir dabar ištraukas pasižiūrėjau, man geriau“, – neabejoja tęsinio sėkme B. Bušma.

„Giminės. Po dvidešimties metų“ – 2011-aisiais į LRT televizijos eterį grįžo po dviejų dešimtmečių: „Vienu metu iš LRT televizijos visus varė lauk. Kai kas liko, mes buvome išdidesni, tad išėjome visi. Po dvidešimties metų, atėjus vadovauti Audriui Siaurusevičiui grįžome tęsti „Giminių“, su sąlyga, kad vaidins visi buvę senieji aktoriai ir skambės daina „Giminės“: „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa / Sustokime, sesės ir broliai / Užtraukime dainą, kurią kažkada / Dainuodavo mūsų senoliai <...>“ Bet serialo nebaigėme daryti – dar turiu dvylika serijų parašęs. Kitos televizijos siūlė pratęsti, bet mes nesutikome.Visgi reiktų paskubėti, daug aktorių jau išėjo, – rūpinosi B. Bušma. – „Gimines“ visi prisimena. Dabar turime knygą, kad ji atsirastų – daug kas padėjo. Fotografas Martynas Vidzbelis padovanojo man teisę nemokamai dėti aktorių atvaizdus, kitaip būtų brangu... Vaikštau su ištiesta ranka, knygos negaliu niekam dovanoti, leidau už savo pinigus. Visų prašau ją nupirkti. Yra kam ir padovanoju, tiesiog privalau tai padaryt, bet nieko, jaučiu, kad ta knyga atsipirks, skolingas sau neliksiu.“