Ežeras virto pieva
Lapakalnis – Dubinių kaimo šventovė, pasididžiavimas. Nuo seno žmonės čia rinkdavosi švęsti švenčių, pasilinksminti ar paminėti praeities įvykių. Karų metu čia susiremdavo priešai. Dar 1920-aisiais lietuviai savanoriai čia pastojo kelią į Vilnių žygiuojančiai generolo Želigovskio kariuomenei. Atkaklūs mūšiai vyko Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Viršukalnėje, dabar jau užžėlusioje mišku, yra daug menančios kaimo kapinės, kur ilsisi mano proseneliai ir anksti mirusios dvi sesutės Antanutė ir Teofilytė.
Lapakalnį, anot profesoriaus Česlovo Kudabos, būtų galima laikyti ir vienu Europos geografinių centrų. Ten, kur dabar lietuviškus Dubinių ir Pelesos kaimus skiria didelis pušynas, Dundakliu vadinamas, senelių pasakojimu, tyvuliavęs Pelesos ežeras. Sovietiniais laikais melioratoriai pavertė gražų ežerą žaliomis pievomis. Gerai, kad senoje jo vietoje, tarp Pelesos ir Dubinių, išliko bent jo pėdsakų. Žmonės pavadino juos Raistelių ir Pamedės kūdromis.
Išliko ir kiti šių apylinkių vietovardžiai, įvardiję vietas palei senąjį Pelesos ežerą. Tai Simūniškės ir Girkuškės, Brandiniškės ir Keičiulis, Skireikai ir Užuolija bei daugelis kitų. Netoliese, Pelesos pakraštyje, senajame Dundaklio pušyne, yra Marulienės kalnas. Seneliai, proseneliai pasakoja, kad senkapį Pelesos ir Dubinių kaimų vyrai supylė narsiosios šio krašto dukros kunigaikštienės Marulienės garbei. Šalia yra ir kitas senkapis, skirtas kunigaikštienės etmonui Ąžuolėniui, sėkmingai kovojusiam su švedais. O čia pat, Senųjų Druskininkų kaimo kapinėse, iki šių dienų išliko senasis pagonybės laikų aukuras.
Išugdė daug įžymių žmonių
Dažnai čia viešėjo ir nuo Lapakalnio kalvos bokšto mėgo pasižvalgyti iš šio krašto kilęs gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas. Nuo Rodūnios kilę Rimvydai – didžiojo poeto Adomo Mickevičiaus protėviai. Netoliese yra gimę raštijos pradininkai Stanislovas Rapolionis ir Aleksandras Rodinis. Senosios gražiosios Nočios gyvenvietės (10 kilometrų nuo Lapakalnio) bažnyčios šventoriuje ilsisi įžymių senojo Vilniaus universiteto gamtininkų Jundzilų palaikai. Greta palaidotas ir istorikas Teodoras Narbutas, o netoliese, Dubičiuose, jo sūnus Liudvikas Narbutas, sukilėlių vadas. Nemažai šiam kraštui ir visai Vilnijai nusipelnė mano bendraamžiai Vilniaus universiteto fiziologas Julius Jurša, profesoriai Stasys Abramauskas, Albinas Griška ir Alfonsas Miliušis, mokytojai šviesuoliai, laisvės kovų dalyviai Juozas Bujanauskas, Vincas Dailidka, Motiejus Šimelionis, Vincas Staselis, rezistentai Marija Kruopinė, Jonas Radziulis, Juozas Baušys, broliai Jurgis ir Juozas Čuikos, Kazys ir Adomas Šimelioniai bei kiti.
Daugybė seniausių istorinių dokumentų ir statistikos duomenys rodo, kad čia lietuviai gyveno nuo amžių. Štai žymaus nepriklausomos Lietuvos veikėjo Mykolo Krupavičiaus straipsnyje laikraštyje „Lietuva“ (1919 m., Nr. 100) rašoma, kad Petrapilio mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma buvusios Vilniaus gubernijos statistika rodo, jog XIX amžiaus viduryje Lydos apskrityje gyveno beveik 64 procentai lietuvių, 22 procentai gudų ir tik 7 procentai lenkų.
Lietuvybės priešpilis
Po daugelio priespaudos metų Pelesoje 1989 metais mūsų pačių pastangomis atgauta ir atstatyta įspūdinga, šviesi, akmeninė mūsų senelių ir tėvų statyta Šv. Lino Kankinio bažnyčia. Dažnai čia atvyksta pasimelsti ir gretimų parapijų tautiečiai, svečiai iš Lietuvos. Ypač iškilmingi būna atlaidai.
1992 metais Pelesoje kartu su Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija pastatėme ir įsteigėme pirmuosius Gudijoje lietuvių kultūros namus su lietuviška vidurine mokykla. 1993 metų sausio šeštąją įvyko istorinės iškilmės – atidaryta ir pašventinta įspūdinga mūsų kultūros įstaiga. Per šias iškilmes buvo pašventinti Lietuvos Vyriausybės dovanoti vargonai, o šventoriuje po pamaldų buvo pagerbti tie, kurie žuvo, kovojo, kalėjo ir kentėjo už Lietuvos laisvę. Jų atminimui, tuometiniam Lietuvos kultūros fondui bei tautietei iš JAV Salomėjai Narkeliūnaitei parėmus, pastatytas ąžuolinis kryžius – monumentas. Mus ypač džiugino tai, kad mokykla greitai pelnė gerą vardą ne tik Varenavo rajone, bet ir visoje Gudijoje. Taupiai ir apgalvotai panaudojus lėšas, šis objektas kartu su gyvenamaisiais namais mums tekainavo 3,5 mln. litų.
Sėkmingi buvo ir kiti metai Pelesoje. Baigtas statyti ypač reikalingas priestatas. Lietuvių bendruomenė džiaugėsi pagrindiniame pastate atidaryta kaimo vaikų ir suaugusiųjų ambulatorija, bendrosios medicinos praktikos ir stomatologijos kabinetais. Čia išsiplėtė ir krašto istorinis etnografinis muziejus bei turtinga biblioteka. Pirmame aukšte skoningai įrengtoje salėje vyksta koncertai ir sporto varžybos.
Tuometinio mokyklos direktoriaus V.Bigailos iniciatyva, jaukiame kiemelyje po daugiamete buvusios klebonijos obelimi pastatytas įspūdingas ąžuolinis paminklas, skirtas M.Mažvydui ir pirmosios lietuviškos knygos jubiliejui bei Pelesos lietuviškos mokyklos 90-mečiui paminėti. Lauke, prie įvažiavimo į šį lietuvių švietimo ir kultūros centrą, – didingas paminklinis akmuo kovotojams už Pelesos lietuvybę atminti.
Čia sėkmingai puoselėjama mūsų kultūros dvasia, ugdoma šio krašto lietuvybė. Dabar mokykloje jau mokosi apie 80 mokinių. Iš čia spinduliuojanti šviesa vis plačiau pasiekia ir tolimesnius, dar ne visai nutautėjusius Lydos, Rodūnios, Varenavo, Nočios ir Benekainių parapijų kaimus. Malonu, kad Pelesos kultūros centras yra tikras lietuvybės priešpilis, o mūsų mokykla kitataučių vertinama kaip pati didžiausia ir gražiausia tautinių mažumų mokykla ne tik Gardino srityje, bet ir visoje Gudijoje.
Trūksta lietuvių kunigų
Ateityje užsibrėžėme dar labiau gerinti mūsų bendruomenės visuomeninę veiklą: organizuoti įdomius renginius, pastatyti kelis vaikų darželius, bendrabutį, įsteigti naujų fakultatyvų vaikams ir suaugusiesiems, atlikti kitus darbus. Tam jau esame pajėgūs, nes mums palanki ir vietinė valdžia. Nerimą kelią tiktai nauji Lietuvos Vyriausybės nutarimai dėl vizų ir muitų. Norisi tikėti, kad bus išvengta įprastinių biurokratinių stabdžių, kaip buvo nutikę Seinų krašto lietuviams. Lietuviai Baltarusijoje iš tiesų neskriaudžiami. Mes neretai patiriame daugiau skriaudų nuo savųjų negu nuo vadinamosios „lukašenkinės“ administracijos.
Gardino vyskupas, Kauno kunigų seminarijos auklėtinis Aleksandras Kaškevičius, ne kartą pademonstravo savo palankumą parapijai. Pernai Rodūnios ir Lydos lietuviams savo bažnyčiose leido aukoti šv. Mišias gimtąja kalba. Tačiau džiūgauti tikintiesiems neteko. Šiose parapijose nėra lietuvių kunigų, o Pelesos klebonas K.Krikščiukaitis atsisakė teikti religines paslaugas gimtąja kalba šių parapijų lietuviams. Bet klebonas sutiko atnašauti šv. Mišias Surkantų kaimeliui, tiesa, lenkų kalba. Šioje vyskupijoje sėkmingai apaštalauja keli gerą vardą pelnę lietuviai dvasininkai. Gal jie panorėtų persikelti į šias ar kitas dar ne visai nutautėjusias parapijas? Apskritai lietuviai kunigai čia labiau pageidaujami negu atvykę iš Lenkijos.