Rokiškio dvaro ansamblio – pastatų ir parko tvarkymo ir pritaikymo darbus koordinuoja profesionalai – VĮ „Lietuvos paminklai“. Jie atlieka pagrindinio užsakovo funkciją, kuruoja paveldosaugos tvarkybos, statybos ir remonto darbus, renkasi atitinkamos kvalifi kacijos projektuotojus, rangovus, užsako tyrimus. „Lietuvos paminklai“ drauge su muziejininkais ir rajono savivaldybės paveldosaugos specialistais taip pat vykdo ir projektų parengimo darbus teikiant paraiškas ES fondų paramai gauti.
„Lietuvos paminklų“ direktoriaus Vydmanto Drumstos teigimu, sutvarkytas Rokiškio dvaras yra gražus pavyzdys, kaip turint didžiulį norą ir kilnų tikslą galima nuveikti didelius darbus, net ir neturint užsitikrinus reikalingo fi nansavimo. Tvarkyti pradėta nedideliais plotais, pamažu, atsižvelgiant į turimas lėšas. „Tai buvo vienas pirmųjų projektų, kurio įgyvendinimui gavome ES struktūrinių fondų paramą. Dvaro sutvarkymas rūpėjo ne tik mums, bet ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos bei Rokiškio rajono savivaldybės administracijai. Už tai reiškiame jiems pagarbą ir esame dėkingi“, – pasakojo V. Drumsta.
Kalbėdama apie sutvarkytus dvaro pastatus, muziejaus direktorė N. Šniokienė su palengvėjimu atsiduso: – „Mūsų didelis noras ir didelės svajonės, su gerų žmonių pagalba, pildosi, jos pamažu tampa realybe. Svarbiausia yra didelis noras ir gražios svajonės. Tuomet ir Dievas padeda“.
Pabaigos dar nesimato
Pagrindiniai dvaro rūmai buvo sutvarkyti maždaug per dešimt paskutiniųjų metų. Kiti pastatai baigti remontuoti praėjusių metų pabaigoje. Pirmojo ES fi nansavimo etapo lėšų užteko sutvarkyti dvi ofi cinas, vartininko namelį, centrinius vartus ir dalį metalinės tvoros. Kitiems pastatams – oranžerijai, rūsiams, svirnui, dviems kumetynams, ūkininko namui ir ledainei tvarkyti parengta techninė dokumentacija. Šių pastatų paveldosaugos tvarkybos darbų, restauravimo ir pritaikymo projektą parengė VĮ „Lietuvos paminklai“ projektavimo grupė.
„Tiek pasiruošę, turėdami reikalingus tyrimus bei dokumentus dabar jau galime teikti paraiškas bet kokiems fondams ir programoms“, – planus, kaip gauti dar lėšų sutvarkymui, kupina tikėjimo ir optimizmo dėstė muziejaus direktorė. Pagal pirminį sumanymą, visą dvaro ansamblį norėta sutvarkyti iki šių metų vasaros – Lietuvos tūkstantmečio sukakties minėjimo. „Jei pavyks gauti tokį pat finansavimą, kaip iki šiol, dar prireiks penkerių metų, kol sutvarkysim visus dvaro pastatus“, – svarstė N. Šniokienė.
Už sienų – vertingi radiniai
Dvaro rūmai ir ofi cinos sudaro gražųjį dvaro kiemą. Šiandien buvusių ofi cinų pastatai pritaikyti muziejinei veiklai, įrengti pagal nūdienos reikalavimus, su šiuolaikine vėdinimo įranga, modernia dujine priešgaisrine apsauga saugyklose. Beje, ofi cinose teko įrengti pagrindinius vandentiekio ir nuotėkų tinklus, nes jų tiesiog nebuvo.
Vartininko namelis pirmiausia pasitinka atvykusius į dvarą. Jis bus pa naudotas turizmo reikmėms: įrengtas informacinis skyrius, parduodami suvenyrai.
„Archinovos“ projektų vadovas Ramūnas Buitkus pasakojo, kad ofi cinų būklė buvo prasta, sienos perdrėkusios, stogas ir jo konstrukcijos – begriūvančios. Ankstesni šeimininkai, kovodami su drėgme, pastato viduje sumūrijo antrą sieną, palikdami oro tarpą. „Mūsų laimei sienose radome užmūrytų kolonų, kurios laikė stogo konstrukcijas. O vienoje iš ofi cinų atsidengė originali medinė stogo konstrukcija. Ją restauravome, konservavome ir eksponuojame“, – pasakojo A. Gvildys. Specialistai siekė išsaugoti ir parodyti autentišką statinių struktūrą, pritaikyti juos šiuolaikiniams poreikiams. Pasak architektų, tas nebuvo sunku padaryti. Daug sudėtingiau buvo „sukaišioti“ šiuolaikinius inžinerinius tinklus.
Architektai įsitikinę, kad seną namą restauruoti yra pusantro karto brangiau, nei pastatyti naują. Ypač svarbūs techniniai tyrimai, kai nustatoma mūro drėgmė, pelėsiai. Tik tada galima parinkti tinkamas remonto ir restauravimo medžiagas.
Laukia savo eilės
Kitas įdomus statinys šalia dvaro rūmų – oranžerija. Ji pastatyta parke, vidiniame, šeimai skirtame kieme. Deja, iš oranžerijos liko tik mūrinė jos dalis. Šoninės dalys iš medžio ir stiklo supuvo ir sudužo. Mūriniame pastate buvo kūrenamos krosnys, iš jų šiluma sklisdavo į oranžeriją. Čia augo rožynai ir egzotiški augalai. 1825 m. Rokiškio grafystės inventoriaus sąraše rasta 1877 augalai, dalis jų augo oranžerijoje.
Už rūmų parko tvoros stovi du kumetynai – XIX a. pradžioje statyti neogotikos stiliaus statiniai iš akmens mūro ir raudonų plytų. Šie kultūros paminklai taip pat laukia restauratorių.
Kumetynų ir vartininko namo architektūroje atkartotas Rokiškio Šv. Mato bažnyčios neogotikinis laiptuotų frontonų motyvas.
Buvusiame ūkvedžio name planuojama įrengti svečių namus, nedidelį viešbutuką, kuriame galės apsistoti atvykę iš toliau. O buvusiame mediniame svirne numatyta erdvė amatų ekspozicijai ir teatrui.
Taikė pažangias technologijas
Statybos darbų vadovas Gintautas Trumpa sakė esąs labai patenkintas rezultatu.
„Dabar pas mus tikrai labai gražu.Buvo labai įdomu dirbti. Tai neeilinis darbas, kurio nepalyginsi su įprastomis statybomis. To, ką žinai iš patirties ar iš knygų, šitame darbe neužtenka. Dažnai tekdavo pasitarti su vyresniais restauravimo specialistais, pasiklausti, kokias medžiagas ir kaip jie naudojo anksčiau“, – prisiminė G. Trumpa. Rokiškio dvare išėjęs senųjų meistrų mokyklą restauratorius mano, kad anksčiau žmonės statė sudėtingiau, ne taip greitai, bet jų darbai ilgaamžiškesni.
Jis prisiminė, kaip vis nesisekė restauruoti vienos sienos. Sutvarkius po kurio laiko vis atsirasdavo drėgnos dėmės. Tik nuėmę paviršinį apdailos sluoksnį statybininkai atrado priežastį – po tin ku buvo sudėta kamštinė medžiaga, išmirkyta specialiuose tepaluose. „Užsakinėjome laboratorinius tyrimus, kad išsiaiškintume, iš kokių medžiagų buvo statyta. Tik tuomet galėjome deramai sutvarkyti kai kurias vietas“, – aiškino restauravimo meistras.
Pasak „Lietuvos paminklų“ direktoriaus pavaduotojo Jauniaus Kavaliausko, sienų šiltinimui jau tais laikais buvo panaudota speciali medžiaga – kamštinis medis. „Tai labai reta ir įdomi technologija. Iš tiesų nustebome, kai ją atradome. Neatmestina versija, kad kamštinis medis buvo naudotas ir garso izoliacijai“, – pasakojo J. Kavaliauskas. Restauratorius nustebino ir pagrindiniuose dvaro rūmuose, šalia miegamojo buvęs vonios kambarys, su įrengta kanalizacija ir keraminėmis plytelėmis išklotomis grindimis. „To laikmečio statinyje „ponios vonia“ liudija aukštą buvusių šeimininkų kultūrą“, – pastebėjo „Lietuvos paminklų“ atstovas.
Išliko unikalus užstatymas
Centriniai dvaro rūmai išsidėstę už kilometro, tiesiai priešais Rokiškio šv. Mato bažnyčią, kuri buvo pasta tyta vieno iš dvaro šeimininkų, grafo R. Tyzenhauzo užsakymu. Pastačius bažnyčią buvo užbaigtas vieningas architektūrinis ansamblis, suformavęs senąją miestelio ašį. Dvaro sodyba, alėja, tvenkiniai, miesto aikštė ir aplinkui išsidėstę statiniai išliko per šimtmečius, nebuvo subjauroti, mažai užstatyti svetimkūniais. Pasak N. Šniokienės, Rokiškio senamiesčio architektūrinis peizažas formuotas pagal klasicistinės architektūros principus. Jis turi didelę istorinę, urbanistinę vertę, yra neįkainojama vertybė tiek architektūriniu, tiek turizmo aspektu.
Projektavo žymūs meistrai
Rokiškio dvaro istorija siekia Žygimanto Senojo laikus, kuomet valdovas juos padovanojo didikams Krošinskiams. Dvarą valdė garsios Lietuvoje giminės: Astikai, Krošinskiai, Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai. Vienu metu jis buvo Tyzenhauzų medžioklės dvaras, kurį jie nuomodavo kitiems didikams. XVIII a. pabaigoje grafai Tyzenhauzai į Rokiškį perkėlė savo rezidenciją iš Baltarusijos, ėmėsi naujo dvaro ir miestelio kūrimo. 1801 m. naujųjų klasicistinių rūmų statyba buvo užbaigta. Būtent ši data garbingai iškalta akmenyje žemutinio aukšto tarpulangėje. Maždaug tuo laikotarpiu aplink dvaro rūmus buvo pasodintas parkas.
Tyzenhauzų giminės atstovas – pasaulinio garso mokslininkas ornitologas Konstantinas Tyzenhauzas parke įrengė gamtos tyrimų laboratoriją, gamtos muziejų, šiltnamiuose pasodino daug šiltųjų kraštų augalų. Dvaras tapo svarbiu politiniu, ekonominiu, kultūriniu bei mokslo centru.
XX a. pradžioje naujojo šeimininko J. Pšezdzieckio iniciatyva, pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą pagrindiniai dvaro rūmai buvo rekonstruoti. Meniniu požiūriu jie yra vieni vertingiausių istorizmo laikotarpio eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje.
Dvaro sodybos kompozicinės savybės, architektūrinių formų brandumas ir originalumas leidžia konstatuoti, kad Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo – istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių.
Įdomi ir vertinga Rokiškio dvaro rekreacinė zona. Parkas turi aiškią spindulinę planavimo struktūrą. Tai labai retai sutinkamas sprendimas ir bene vienintelis Lietuvoje. Italijoje atsiradusi spindulinio parko planavimo tradicija siekia renesanso laikus, ją perėmė ir ryškiau išvystė prancūzai XVII a. barokiniuose parkuose ir soduose. XVIII a. pradžioje tokių parkų elementai taikyti Lenkijoje.
Deja, šiuo metu parkas yra sunykęs: sugadinta nusausinamųjų griovių sistema, vandens perteklius pakenkė augalijai, išnyko vertingesni dekoratyviniai krūmai. Parkui būtina rekonstrukcija.
Puikavosi kolekcijomis
I. Tyzenhauzo pradėtą kolekcionavimo darbą tęsė visi čia gyvenę dvarininkai. Grafas Konstantinas Tyzenhauzas (1785–1853) parašė daugybę mokslinių darbų, surinko 3000 paukščių iškamšų kolekciją, kuri buvo padovanota Vilniaus universitetui ir pasiekė mūsų dienas. Konstantino sūnus Reinoldas Tyzenhauzas (1830–1880) visą gyvenimą daug dėmesio skyrė labdarai, kultūrai, muzikai. Jis dvare įsteigė muzikos mokyklą, buvo įkūręs liaudies dirbinių ir audinių muziejų. Savo turtingos kolekcijos dailės kūrinius siuntė į parodas Vilniuje. 1908 m. grafi enė Hermancija Sapiegaitė-Pšezdzieckienė (1879–1947) į dvarą pasikvietė audimo instruktorių, turėjusį mokyti kaimo moteris austi žakardinėmis staklėmis, kurias parūpino pati dvarininkė.
Ūkinę ir kultūrinę dvarininkų veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Dvaro vertybės buvo išvežtos, o po karo į Rokiškį grįžo tik maža jų dalis.
Įsikūrė krašto muziejus
Pagrindiniuose dvaro rūmuose ir pietinėje bei šiaurinėje ofi cinose yra įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, sukaupęs ypač vertingą medžio drožėjo Liongino Šepkos (1907–1985) kūrinių kolekciją. Muziejuje vyksta klasikinės muzikos koncertai, meno vakarai, susitikimai, rengiami medžio drožėjų konkursai, skulptorių plenerai.
Rokiškio krašto muziejus savo metus skaičiuoja nuo 1933. Tik per karus ir dalį sovietmečio muziejus buvo išvarytas iš dvaro. Šiandien jame sukaupta virš 85 tūkst. eksponatų. Čia saugoma unikali Rokiškio krašto kultūros ir istorijos medžiaga: gausūs archeologiniai radiniai, senos knygos, dokumentai ir spaudiniai, numizmatika, dvarų kultūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatai, vertinga grafų drabužių kolekcija, fotografi jos.
Šiais metais Rokiškis švęs garbingą jubiliejų – 510 metus. Muziejaus direktorė pasakojo, kad pagrindiniai renginiai vyks dvaro rūmuose arba jo prieigose. Pirmą kartą po daugelio metų bus atgaivinta sena tradicija – masinis vaidinimas, menantis grafų gyvenimo epizodus. Šventės data – rugsėjo 19–20 d.