„Girdžiu jo dainą ir nuklystu į jaunystę, kuri man dovanojo laimę, meilę...“, – yra sakiusi joniškietė Valerija. „Nežinau gražesnės, švelnesnės, intymesnės dainos už „Švelnumą“, – sakė viena populiariausių estrados artisčių Nijolė Ščiukaitė. O kiek apsiašarojusių damų plodavo autoriui! Koks tai melodijų meistras! Jos liete liedavosi, gimdavo spontaniškai mintyse arba pirštais pradėjus glostyto pianino klavišus. Jo palikimas – per 700 įvairių žanrų kūrinių: simfoniniam, dideliam lengvosios muzikos, pučiamųjų, liaudies instrumentų orkestrams, atskiriems instrumentams, chorams, solistams, vaikams. Per 500 dainų ir apie 100 šokių muzikos partitūrų.
Kūryboje nebuvo lengvabūdis. Džiaugėsi tik trumpai užkliuvęs ekonomikos moksluose Vilniaus universitete. Tėvas, jau prieškaryje buvęs profesionaliu pienininku, šaipėsi ir rimtai nesvarstė sūnaus siekio tapti kompozitoriumi. Argi tai profesija? Visi žinojo, kad niekur specialiai muzikos nesimokęs, dar Joniškio vidurinėje mokykloje Algimantas mėgdavo prie pianino pasėdėti, surinkti kokią melodiją, šokių būreliui paakompanuoti. Tačiau tik jis žinojo, kad komponavimas – rimta profesija. Palikęs ekonomikos studijas įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą Antano Račiūno , Jurgio Gaižausko klasėse studijuoti muzikos teorijos, kompozicijos. Puikiai baigęs pateko į profesoriaus Eduardo Balsio klasę. Tolerantiško profesoriaus ranka lydėjo savo kelio ieškojusį jaunuolį.
Su Algimantu Raudonikiu kalbėjomės daug – rašiau apie jį knygą. Susitikdavome Antakalnyje, tipiniame sovietiniame bute: trys kambarėliai, vieno jų langai – tiesiai į Karo akademijos kiemą. Kartais išgirsdavo žygiuojančių kariūnų traukiamą savo dainos kariams melodiją ... Pergyvendavo, kad jaunuolių klausos prastėjo – „kiek sukūriau dainų vaikams, bet dabar mokyklose nedainuojama, tai ir kariūnai tapo „beklausiai“. Pergyvendavo. Žinoma, juk jis daug metų dirbo su Lietuvos saviveiklininkais, buvo konsultantas rengiant regionines Dainų šventes, moksleivių, studentų, respublikinių, Baltijos kraštų dainų, šokių švenčių vyriausiasis muzikos vadovas, kūrybinių konkursų žiuri narys.
Siaurame Raudonikio darbo kambaryje – pianinas, tvarkingas rašomasis stalas. Čia dėliojo knygai reikalingas nuotraukas: vaikystės, artimų žmonių, savo mokytojų ir artimiausių – jo muzikos atlikėjų. Tai buvo savotiška jo šeima, kuri geriausiai kompozitorių suprato – Virgilijus Noreika, Voldemaras Frankonis, Ona Valiukevičiūtė, Janina Miščiukaitė, Viktoras Malinauskas, Stasys Povilaitis, Nijolė Ščiukaitė, Judita Leitaitė ir kiti. Tai poetų, su kuriais kūrė dainas, laiškai, komentarai. Bene daugiausiai bendradarbiavo su poetu, žurnalistu Stasiu Žlibinu, kuris nepaliauja ir dabar kartoti, kad dainoje melodija ir poetinis tekstas – tai du paukščio sparnai. Raudonikis saugojo tuos sparnus, brangino žmones, kurie jo kūrybai suteikė polėkį.
Raudonikio buto salonėlyje – vazone žaliuojantis didžiulis augalas, ant sienų dailininkų piešti jo portretai, apdovanojimai ar kopijos – LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, diplomai. Knygų lentynose – anuose dešimtmečiuose įsigytos knygos, poetų dovanoti leidiniai, natos – jo kūrinių rankraščiai, nuo 1958-ųjų pradėti spausdinti kūriniai, jų rinkiniai. Kuriamą muziką Raudonikis užrašydavo ranka. Kompiuteriu jokiais tikslais nesinaudojo.
Prakalbinti Raudonikį nebuvo lengva. Raudonikis buvo ypač tylus. Atrodė ypač susikaupęs. Tarsi pasakodamas, pasipasakodamas norėjo pergalvoti savąjį gyvenimą.
Palydėjęs brolį Vidmantą ir mylimą žmoną Aldoną Amžinybėn, išmoko tvarkytis vienas. Brolio žmona, tautodailininkė Danguolė tapo jo ramstis.
Kol žmonės Lietuvoje dainuos, tol skambės ir Algimanto Raudonikio dainos. Jų šerdis – tai dainos paukšte į pasaulio platumas išlekianti mūsų tautos lyrinė prigimtis.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė – lietuvių pianistė, muzikos kritikė, mokslininkė ir pedagogė, profesorė.
