– Kokie Jūsų pirmieji prisiminimai apie brolį?
– Atsimenu, kaip žiemą Endriejave vežiodavo mane, sėdintį rogutėse.
– Ar brolis Vladas irgi vežiodavo?
– Ne, tik Rimas.
– Koks brolis buvo Rimas Tuminas?
– Pirmiausia – geras pasakotojas. Visada būdavo įdomu jo klausyti. Mėgdavo kurti ir pasakoti istorijas. Kelintą kartą girdėdamas tą pačią istoriją pajausdavau, kaip ji pagražinta.
Kiek jį prisimenu, visuomet būdavo geranoriškas.
Šeimoje augome trys vaikai, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas. Mane ir Rimą skyrė dvylika, o pirmagimis Vladas už mane vyresnis penkiolika metų. 1969 m., kai man suėjo šešeri, Rimas sulaukė aštuoniolikos.
– Ar tuo metu visi gyvenote Klaipėdoje, Debreceno gatvėje?
– Rimas su mumis tuomet jau nebegyveno. Baigęs vidurinę nutarė tapti suvirintoju, išėjo mokytis ir gavo bendrabutį. Dar po metų išvyko į studijuoti televizijos režisūrą į Vilniaus konservatoriją.
