aA
VGTU teatras-studija „Palėpė“, vadovaujama režisieriaus Olego Kesmino, jau keturiolikti metai suburia studentus ir žiūrovus rimtam darbui. Prieš kiekvieną spektaklį teatro svečius pasitinka šiltai besišypsanti aktorių trupė... bet lengva nebus.
Olegas Kesminas (S.Bernoto nuotr.)

Kamerinė „Palėpės“ erdvė ir joje rodomi spektakliai turi originalų kokybės ženklą – specialiųjų efektų nebus, tuščio juoko stigs, teks prisiminti klasiką, akylai stebėti, mąstyti, nerti į savęs ir kartu kito pasaulio paieškas. Tik tuomet, anot režisieriaus, įvyks paslaptinga cheminė reakcija...

„Kai dirbi nuoširdžiai ir iki galo, tada kažkas suskamba“, – apie mistiką teatro palėpėje kalba režisierius Olegas Kesminas, vis dar besistebintis teatro magija, nenuspėjamais aktorių ir savo paties pokyčiais.

Režisūrą studijavote pas teatro patriarchą Joną Vaitkų. Jonas Vaitkus – ryškus režisūros meistras, jo asmenybė, matyt, įsirėžė ir Jūsų darbuose?

Tai buvo sudėtinga, sunki ir profesionali mokykla ir asmenybės ugdymo terpė. Jonas Vaitkus galėdavo pusę metų nieko nesakyti, bet vėliau suvokdavai, kaip ir ką daryti. Tai nebuvo mokytojas, kuris dėlioja studentų rankas, pirštus, kojas, mokyklinio darbo nebuvo. J. Vaitkus – kaip okeanas, kuo daugiau klausdavome, tuo daugiau atsiverdavo. Bet nebuvo paprasta būti jo mokiniu – turėjome išmokti klausytis, stebėti, stengtis atrasti save ir savo vietą šalia jo. Šis režisierius laisvai valdo įvairius žanrus, daug eksperimentuoja. Tai nėra lengva. 

Aš taip pat, kaip ir jis, stengiuosi, kad aktorių individualybės, asmenybės atsivertų, kad jie patys ieškotų. Galima padėti žmogui vaidinti, jei jis pats to nori, bet sudėtingiausia – uždegti jį tai daryti.

„Palėpė“ pretenduoja būti profesionaliu teatru, bet jos aktoriai – techniškojo universiteto studentai. Kokius metodus taikote dirbdamas su jais?

Dirbu su studentais taip, kad jie suprastų, ką jie patys daro. Yra technologiniai dalykai, bet viskas daugiau remiasi laisva studentų valia, jų individualybe. Pavyzdžiui, keturi žmonės atlieka vieną vaidmenį. Mokau, kaip jie turi vienas kitą matyti, stebėti, lyginti, galvoti, kaip padaryti, kad būtų geriau. Tai – savianalizė ir asmeninis sąmoningumas, žinoma, yra ir techniniai, profesiniai dalykai, kuriuos aš jiems sakau.

Ar kiekvienam duota būti aktoriumi?

Kas gali būti, o kas negali būti aktoriumi – sudėtingas ir dar neišspręstas klausimas. Kai žiūrovai žiūri spektaklį, visi žino, ar vaidinama gerai ar blogai. Vadinasi, mes visi turime teatro geną. Vėliau kyla klausimas, ar mes pasiduodame šio geno šauksmui. Iš to gimsta aktoriaus kelias, nebūtinai jis turi vadintis profesionaliu, nes neaišku, ką reiškia būti aktoriumi profesionalu. Gauti diplomą? Išsilaikyti finansiškai? Tai irgi ne kriterijus.

Kiekvieną rugsėjį į „Palėpę“ ateina nauji VGTU studentai. Ko čia atėję tikisi techniškojo universiteto studentai?

Įdomu, bet studentai dažnai ateina tiksliai nežinodami, dėl ko jie ateina. Žinoma, aš paklausiu, jie man kažką atsako. Bet praėjus kuriam laikui, po penkerių metų skaitydami savo užpildytas anketas, jie griebiasi už galvos – kad jie visai ne to čia buvo atėję… Matyt, tai sunkiai apibūdinama. Ta teatrališkumo trauka padaro savo… Tiesiog studentai turi norą pagyventi kitoje terpėje, kitokį gyvenimą, kitame laikotarpyje, kitaip, patirti tą teatro magiją.

Teatre, matyt, tikrai yra daug neapčiuopiamos, bet juntamos stiprios mistikos…

Apskritai mes savo natūroje turime kažką tokio mistiško. Viena žymiausių teatro režisierių Ariane Mouchkine yra pasakiusi, kad teatras – dievų numesta dovana žmonėms, tik sugebėkime ją pakelti ir pasidžiaugti. Pats mistiškiausias dalykas teatre – aktoriaus mechanizmas, kaip jis sugeba sintetinti tą sudėtingą biocheminę reakciją – būti ir savimi, ir ne savimi, padaryti taip, kad veiksmas scenoje taptų ir įtikinama realybė, ir kartu tik žaidimas, ir tas žaidimas nebūtų tuščias, nes tai paliečia ir žiūrovus. Neįmanoma atsakyti, kaip gimsta šis reiškinys.

Jūsų pastatytuose darbuose labai ryškus dramatiškumas. Ar pats Jūs statydamas spektaklį pakliūnate į dramą?

Taip, žinoma, pakliūnu. Kartais nuo jos pabėgu. Kai pradedame dirbti kartu, arba iš naujo atrandame vienas kitą, arba prarandame. Kuriant spektaklį visada vienaip ar kitaip susilieji su spektaklio problematika, aplinkybėmis, vaizduojama tikrove ir t. t. Bet visada būtina išlaikyti tam tikrą atstumą tarp savęs ir spektaklio.

Tai psichologiniai žaidimai?

Ne, tiesiog mes keičiamės. Mūsų santykiai nuolat keičiasi. Studentai bręsta, auga, vis kitaip susiklosto jų gyvenimai… todėl vis atrandu ir prarandu. 

Apskritai dramos, kurias mes vaizduojame scenoje, liečia ir mus. Gal tai vyksta mūsų mikropasaulyje, gal kažkur visai arti mūsų. Visa tai rezonuoja. Visa, kas vyksta scenoje, vienaip ar kitaip artima mums patiems.

Labai įdomu stebėti, kaip studentai keičiasi per laiką, per kiekvieną suvaidintą spektaklį. Galima padaryti mokslinį eksperimentą – fiksuoti, kaip per penkerius metus keičiasi tą pačią rolę vaidinantis aktorius, kaip kartu keičiasi ir jo vaidmuo. Štai turėjome spektaklį „Mano brangioji Mo“, kuriame buvo intarpai, per kuriuos aš užduodavau tuos pačius klausimus. Penkerius metus, atrodo, mano klausimai būdavo vis tie patys, o kaip keitėsi aktorių atsakymai... Aštuoniolikos metų aktorė paklausta, kaip save įsivaizduoja po dvidešimties metų, atsako, kad bus du kartus susituokusi ir dukart išsiskyrusi. Laikui bėgant, ji į tą patį klausimą atsako kitaip – ieškos to vieno vienintelio…

Štai neseniai iš užmaršties ištraukėte „Perą Giuntą“ – itin sudėtingą, dėl to nepopuliarų, bet daugiaprasmį ir šiandien aktualų kūrinį. Ar studentai neprašo statyti ką nors lengvesnio?

Prašo. Bet ne dažnai. Tas lengvas žanras viso lietuviškojo teatro problema. Jei tai vien tik žiūrovų linksminimas, tai to labai daug mūsų televizijoje. Galime statyti komediją, bet ji turi būti gili, turi turėti vidinę dramą.

Kas porą metų bandome ką nors pastatyti iš studentų kūrybos, kurioje gimsta įvairūs žanrai – tragikomedija, ironija, satyra, įvairios šių žanrų samplaikos. Tai mums atrodo vertingiau.

Šiandienis teatras dažnai jau nebeatsiejamas nuo interaktyvumo, specialiųjų efektų. „Palėpėje“ jų nėra…

Man nereikia specialiųjų efektų. Visas efektas – aktoriaus ir režisieriaus darbas. Visa kita yra praeinantys dalykai. Man patinka klasika. Patinka ir moderni literatūra, dramaturgija, bet joje aš turiu surasti klasikinius dalykus, klasikinę vertybių sistemą, o išraiškos forma gali būti labai įvairi.

Suomių literatūros klasikas Timo Mukka yra pasakęs, kad visoje literatūroje yra tik dvi temos – meilė ir mirtis. Ar tai galioja ir teatre?

Teatras apima plačiau. Meilė ir mirtis – svarbios ašys, bet tai dar nėra viskas, yra ir kitų svarbių temų. O tėvynės tema? O mūsų identiteto tema?

Pavyzdžiui, aš dirbu su studentais, stebiu, kaip jie išeina į gyvenimą, kas jiems yra peržengtas slenkstis, kada jie pasako „aš jau nesimokau, o gyvenu“, „aš pradedu gyventi“, ar jie tai išvis ištaria, kokie jie įžengia į gyvenimą… Tai labai plačios psichologinės temos.

Kaip bendram darbui sujungiate skirtingų būsimųjų profesijų studentus?

Pirmiausia nereikia daryti specialių barjerų ir sakyti ne. Atsisakyti įrėminimo. Kiek įmanoma leisti daryti tai, ką studentai gali ir nori. Aš turiu būti maksimaliai jiems atviras, kad jie iš teatro galėtų paimti kuo daugiau. Studentai, mano aktoriai, turi pajusti, kad jie turi kažką padaryti, kažką įveikti savyje, kad būtų bendrame spektaklio kontekste, kad įtikintų žiūrovą, kad įvyktų ta cheminė reakcija. Bet nė vienas aktorius savaime nėra centras. Aktoriui duodama viskas, tik ne centras. Centras yra tik pats spektaklis. Jei išgirstu frazes „aš neišmokau teksto, man nepavyksta“, tada griūva visa spektaklio sinergija.

Olegai, esate griežtas režisierius?

Būnu kartais per griežtas, per kategoriškas, per karštakošis. O paskui pasirodo, kad to nereikėjo, reikėjo susivaldyti. Būna, kad neįvertinu, nepastebiu žmogaus.

Teatre turime vieną taisyklę – negalime sakyti žodžių, kurie prasideda priešdėliu ne. Nemoku, nesugebu, negaliu, nežinau reikia pabandyti paaiškinti kitais žodžiais. Siūlau aktoriams daryti tiek, kiek jie moka ir supranta. Jei kas nors nepavyks, aš būsiu pirmas, kuris padėsiu. Nereikia pradėti nuo žodžio ne. O norint tai pasakyti kitais žodžiais, turi išgyventi vidinį procesą, kuriam vykstant galbūt paaiškės, kad to ne net nereikėjo ištarti. 

Apskritai mes esame neigimo ir draudimų visuomenė, todėl teatre sąmoningai stengiamės šito žodžio išvengti. Mokau studentus neįsileisti į vidų neiginio. Mes taip dažnai save užsineiginame… Patys uždarome visas duris.

Vadinasi, režisieriaus darbe naudojate dabar taip populiarų psicholingvistinio programavimo metodą?

To neneigiu, bet nesu metodiškas. Daugelis sprendimų ateina automatiškai. Žmonės tokie skirtingi, situacijos tokios skirtingos... Nors, pavyzdžiui, kai ką savo aktoriams noriu užprogramuoti. Pavyzdžiui, atėjusiems į teatrą naujiems aktoriams siūlau papasakoti, kaip jie įsivaizduoja savo išėjimą iš šio teatro. Aktoriai turi žinoti savo buvimo čia pradžią ir pabaigą. Tada kalbame, kad išėjimas turi būti toks pat gražus kaip ir atėjimas. Aktorius buvo, praturtino teatrą, išėjo – tokia mūsų, universitetinio teatro, realybė. Bus juntama netektis, bet svarbiausia, kad neliktų smegduobės, nuoskaudos, todėl aktoriai turi žinoti, kada atsakingai padėti tašką, žinoti, kada jie išeis iš teatro. Tada mes atsisveikinsime, aktorius suvaidins savo paskutinį spektaklį. Turime net atsisveikinimo su aktoriais ritualą – po paskutinio suvaidinto spektaklio mes įvardijame, kokius vaidmenis aktorius atliko, visi stovime, o išeinantį aktorių nuvedame į žiūrovų salę ir pasodiname.
Taško padėjimas apskritai yra labai svarbus gyvenime. Mes gyvename dažnai jų nepadėdami. Neaišku, kur mūsų santykiai prasideda, o kur baigiasi. Tai labai painioja mūsų gyvenimą.

Mokote savo aktorius senamadiškų vertybių – garbės ir pagarbos?

Mokau. Turime gerbti teatrą. Negalima gerbti savęs ir negerbti šalia esančių dvidešimties žmonių, nes tu tuo momentu kažko nenori, tau kažkas nepatogu… Stengiuosi vengti primityvios pedagogikos, studentai pernelyg daug to turėję, tiesiog jos nepriima, negirdi. Kai reikia moralo, stengiuosi kalbėtis, ir tada būnu daug daugiau išgirstas.

Ar scenos magija netraukia paties režisieriaus į sceną?

Sunku pasakyti. Vaidinau prieš dvidešimt metų. Scenoje pasirodęs dabar turbūt būčiau labai kompleksuotas. Save stebėčiau iš šalies, o aktoriui tai reikia daryti minimaliai.

Jūsų žiūrovai sako, kad apsilankymas kamerinėje „Palėpės“ aplinkoje primena pabuvimą gerose mišiose… ar Biblijos paskaitymą.

Jauni žmonės, mūsų aktoriai, išties apsišvarina savo sielą. Prieš spektaklį aktoriai dieną gyvena tuo, kas bus vakare: savy vaidina, derina savo muzikinius instrumentus, mąsto, vyksta intensyvus procesas, kurį ir galima pavadinti savęs valymu. Vyksta įdomūs, mistiniai dalykai, pavyzdžiui, aktorius, susipykęs su tuo, su kuriuo tą vakarą scenoje bus kartu, gerai nesuvaidins.

Aktoriui prieš spektaklį tenka numesti visas savo ambicijas ir puikybes?..

Taip, aktorius turi būti taip nusižeminęs prieš galimybę išeiti prieš kitus ir būna toks nuogas, kad bet kokia dėmelė bus matoma ir stebima. Jauni žmonės – gražūs, sąžiningi, nuoširdūs, todėl suveikia tas magijos mechanizmas. Kai ateina dvidešimt tokių žmonių, energija scenoje pasidaro išties didelė.

Sinergija scenoje tampa realybe?

Taip, tai realybė, tai materialus dalykas, tik nežinau, kaip jį išmatuoti. Bet tai juntama. Pavyzdžiui, spektaklyje „Ateinu ir išeinu“. Spektaklis, atrodo, susideda iš elementarių buitinių scenų, veikėjas dedasi cukrų, kažką nufotografuoja, ir per tai aktorius turi išvaidinti žmogaus likimą, jo praradimus, netektis. Viduje jis turi daug turėti arba daug sukaupti, kad įvyktų tas žiūrovo sukrėtimo efektas.
Kartais ta sinergija nesuveikia arba suveikia tik kelias minutes. Sudėtinga mistika. Bandai po to analizuoti, kodėl įvyko vienaip ar kitaip. Čia svarbus įtikinimas. Jei man neįdomu, veiksmas užsitęsė, tai taip pat pajus ir žiūrovas. Jei spektaklį žiūriu ir užsimirštu, tai ir žiūrovas taip žiūrės. Aš, kaip režisierius, esu tam, kad pabandyčiau surasti mechanizmą, kodėl taip ar kitaip įvyko, ką daryti, kad neįvyktų.

Kai kurie Jūsų spektakliai itin ilgi. Tai daroma sąmoningai?

Negali spektaklio padaryti specialiai ilgo ar specialiai trumpo. Spektaklio trukmė priklauso nuo to, kiek turiu pasakyti, kiek yra būtina išsakyti. Visada galioja tas pats principas – minimaliomis priemonėmis, minimaliu laiku išsakyti maksimaliai tiek, kiek būtina.

Neužsidarote vien vertingos klasikinės dramaturgijos oazėje, esate ir socialinis režisierius?

Taip, be abejo, man daug kas svarbu.

Kas Jus, kaip režisierių, stebėtoją, labiausiai šiandien žeidžia mūsų visuomenėje?

Emigracija. Emigracija įvairia prasme. Mūsų provincialus susimažinimas prieš pasaulį. Mes dažnai kompleksuoti, ir patys nežinome ko. Nevertiname to, ką turime. Sumaterialėjome.

Jūsų nuomone, Lietuvoje vyksta daugiau gerų ar blogų dalykų?

Sunku pasakyti, bet mes turime kuo pasididžiuoti ir pasidalyti. Vertinu savo šalį. Man atrodo, kad mes puikiai atlaikėme net krizę, palyginkime save su tai išgyvenančiais prancūzais ar graikais.
Štai atvažiuoja amerikietė aktorinio meistriškumo dėstytoja iš Pasaulinio universitetų teatrų kongreso, vaikšto po Vilniaus universitetą ir negali patikėti, kad šitas universitetas yra senesnis už Jungtines Amerikos Valstijas…

Prisiliečiate ir prie techniškojo universiteto studentų gyvenimų.

Atrandu labai gerų jaunų žmonių. Gal man sekasi juos atrasti, nes į teatrą ateina ne bet kas. Kartais, aišku, apibaru. Bet per atstumą labai jais pasidžiaugiu.

Tai visgi Lietuvoje šiuo metu auga nauja inteligentų karta? Universitetinis teatras – vienas iš tokių inkubatorių?

Taip, neabejotinai taip.

Į teatrą studentai ateina labai gražūs. Teatre reikia daug darbo, daug pakantumo vienas kitam. Po priėmimo į teatrą maždaug po dviejų savaičių dalis studentų nubyra. Išeina egoistiškesni, aikštingesni, kurie ateina parodyti savęs. Bet teatre – kaip rentgene – vienas prieš kitą nieko nesuvaidinsi.

Bet sklando mitas, kad režisieriai paprastai taikosi prie aikštingesnių, bet gabesnių aktorių?

To pas mus nėra, nes nėra komercijos. Niekas studentų primygtinai čia nelaiko. Nesudarome net žodinės sutarties. Idealus dalykas, kai aktorius išeina tada, kai baigiasi spektaklis, kad išėjimas nepakenktų visam teatro procesui. Tokia mūsų etika. Ne visi tos etikos laikosi. Kartais taip atsitinka, kad pasikeičia gyvenimo sąlygos, ir studentai priversti palikti teatrą. Studentams sakau, kad teatre labai svarbu nueiti iki galo, padėti tašką. Daug žmonių gyvena daugtaškiais. Iš to vėliau gimsta didelės dramos.

Mokote dar ir savidisciplinos?

Taip. Teatras – labai disciplinuota, gerai sutepta mašina. Visi turi žinoti, ką kada ir kaip daryti. Pavyzdžiui, mes, kartais trisdešimt žmonių, vaidiname mažose patalpose. Jei kuris nors teatro narys atsistos ne vietoje koridoriuje, jį partrenks išnešinėjantys scenografiją… Kiekvienas turi žinoti, ką kiekvieną spektaklio minutę ir kur darys. Kai repetuojame, porą savaičių iki premjeros mes nieko nespėjame, lamdomės, gludinamės, kol pasidarome vieningas, gerai veikiantis mechanizmas. Užkulisiuose vyksta dar didesnis spektaklis.

Egzistuoja žmogaus sielos gydymas gera klaikine grožine literatūra. Jūsų režisuojami spektakliai taip pat galėtų būti šiek tiek medicininiai… Ką iš jų pasiūlytumėte pamatyti įsimylėjusiam žiūrovui, ką – nusiminusiam dėl materialinių sunkumų, ką nusivylusiam valstybe?..

Gal nereikėtų ieškoti spektaklių „nuo atskirų ligų“, nes kiekvienas pavykęs gilus spektaklis suteikia tą universalią sielą stiprinančią energiją, kuri veikia daugelį „negalavimų“.

Kokie artimiausio sezono planai?

A. Fugardo „Čia gyvena žmonės“. Pietų Afrikos rašytojas. Labai keista problematika. Žmonės neatitinka savo biologinio amžiaus, iš to gimsta įvairūs paradoksai. Koks moralas? Laikytis vienas kito, sugebėti atrasti komiškų dalykų.

Kita pjesė – B. Brechto „Geras žmogus iš sezuano“…

Ir niekada nežinote, kuo baigsis šie pastatymai…

Niekada. Kartais būna toks chaosas, kai keturiasdešimt jaunų žmonių nenustygsta vietoje… Bandau jį nors kiek suvaldyti. Chaosas turi tikrai daug energijos (red. juokiasi).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Paryžiuje atidaryta unikali šiuolaikinių Lietuvos menininkų paroda

Pažymint Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių šimtmetį, Paryžiuje šeštadienį...

Indijoje pristatyta į hindi kalbą išversta Lietuvos istorija (1)

Indijoje pristatyta į hindi kalbą pirmą kartą išversta Lietuvos istorija, skelbia LRT televizija.

Kasinėjimai žvelgiant į ateitį: kuo virs Lukiškių kalėjimas? (8)

Lukiškių kalėjimas visada buvo daugiafunkcė erdvė. 1904 m. pastatytas kompleksas buvo vienas...

Kokį prieškario Vilnių matė šveicaras, vadovavęs autobusų garažui? (30)

Kokį Vilnių Antrojo pasaulinio karo priešaušryje matė jaunas mechanikas, atvykęs iš...

Algirdas Kaušpėdas: Kalėdų džiaugsmo nelaisvėje Ištrauka iš knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ (2)

Muzikantas, architektas Algirdas Kaušpėdas neseniai pasirodžiusioje knygoje „Gyveno kartą...

Top naujienos

Mačiulis: mes gyvename labai nenormaliais laikais (109)

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kalbėdamas konferencijoje teigė, kad...

Mitais ir baimėmis apipintas vėžys: gydytojai atsakė į 10 pagrindinių klausimų

Nors atrodo, kad apie vėžį žinome labai daug, gydytojams vis dar neretai tenka susidurti su...

Intymias nuotraukas Feisbuke viešinanti Verygos sekretorė: gyvenam laisvoje Lietuvoje (711)

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sekretorė kaitina internautų kraują, praneša...

Anykščiai išbandė Lietuvoje neregėtą naujovę: kalėdinę eglutę pastatė tiesiog ant vandens (5)

Šeštadienį vakare Anykščiuose sužibo kalėdinė eglutė. Tiesa, ji pastatyta netradicinėje...

Žolininkė atsakė į visiems rūpimą klausimą – ar galima arbatą užplikyti antrą kartą? (11)

Alfo Ivanausko šeštadienio laidos „Alfas live“ viešnia – buvusi floristė, o dabar žolelių...

Mirusiųjų balzamuotojas papasakojo apie savo darbo kasdienybę: mirusieji nevargina, bet darbo vis daugėja

Duoną užsidirbti balzamuojant palaikus gali pasirodyti keista, kraupu ar tiesiog niūru. „Tačiau...

Didžiausia pramoninė katastrofa iki šiol nuodija aplinką: tūkstančiai žmonių dėl skysčių plaučiuose paskendo savo lovose (60)

Bopalo tragedija lig šiolei laikoma didžiausią pragaištį sukėlusia pramonine nelaime. Jos...

Atsisveikinti su netikėtai mirusiu Cololo atvykę artimieji ir bičiuliai vos tramdė ašaras: liko daug neįgyvendintų planų (406)

Šeštadienį po pietų Druskininkų laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ būriuojasi netikėtai...

Rapšys traukiasi iš Europos čempionato: kūnas davė signalą Bilis plauks finale (40)

24-erių metų Lietuvos plaukimo žvaigždė Danas Rapšys nebestartuos Glazge vykstančiose Europos...