„Šokis Delhi“ – septynios novelės apie garsią šokėją ir jos artimuosius, kurie ieško vidinės ramybės. Septynios budistinės alegorijos apie meilę, mirtį ir šokį. Nors O. Koršunovas ir I. Vyrypajevas geri pažįstami, šio kūrybos lietuvis imasi pirmą kartą.
Tobulas tėra tik žmogaus egoizmas
Anot O. Koršunovo, pjesės autorius sprendžia esminį paradoksą – kaip gėris ir blogis gali egzistuoti šalia, sugyventi. Ar yra Dievas, jei pasaulyje nuolat dedasi šiurpūs dalykai...
„Ši dilema suskambės ir mūsų interpretacijoje. Tačiau jei I. Vyrypajevas kūrinyje mato egzistencinę melodramą, aš įžvelgiu kitą žanrą – egzistencinę komediją.
Išties, man ši pjesė kupina gero humoro jausmo. Toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo. Kaip ir visi geri budistiniai dalykėliai, pjesė pilna paradoksų, dėl kurių norisi iš juoko ridinėtis ant grindų“, – teigė O. Koršunovas.
Imtis I. Vyrypajevo jam smagu ir dėl tos priežasties, kad tokiais budistiniais paradoksais žaižaruoja Daniilo Charmso ir Aleksandro Vvedenskio kūryba, kurią režisierius ne kartą inscenizavo ir nuo kurios iš esmės prasidėjo sėkminga jo teatro karjera.
Pasak O. Koršunovo, šių autorių budistinis paradoksalumas atsiskleidžia per santykį su mirtimi.
„Žmogus jos nesuvokia, ji jam neegzistuoja. Jei, kaip sako I. Vyrypajevas, mes esame pasaulis, tai mums nepažinūs dalykai atsiduria už jo ribų.
Žmogus tobulai išpuoselėjo vienintelį dalyką – egoizmą. Per jį ir reaguojame į mirtį – gailime savęs, verkiame. Kitose kultūrose ji pasitinkama džiugiai.
Tačiau kad ir kaip skirtingai būtų priimamas mirties faktas, adekvačios reakcijos negalime turėti, nes mirtis mums yra nepažini. Tai viena esminių pjesės temų“, – kalbėjo „Šokio Delhi“ statytojas.
„Tu ir esi tas pasaulis“
Pasak režisieriaus, pjesėje „Šokis Delhi“ I. Vyrypajevui buvo svarbu apie gyvenimą prabilti be jokios patetikos.
„Mėginau rasti atsakymą, kas sieja mus dabar, kai viskas byra į smulkias dalis. Kas sieja mano vakarykštę dieną su šiandiena, mano vaikystę, tai, ką prisimenu, tai, ko neprisimenu, mano tragedijas, mano laimę.
Norėjau pasakyti, kad norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, būtina suvokti, jog tu ir pasaulis – viena visuma. Tu ir esi tas pasaulis“, – yra kalbėjęs I. Vyrypajevas.
Dramaturgas savo kūrinį inscenizavo Rusijos ir užsienio teatruose, pats vaidino spektakliuose. Sukūrė ir kamerinį, kuklaus biudžeto filmą, kurio premjera įvyko 2012-aisiais Romos kino festivalyje.
O. Koršunovas, vertindamas I. Vyrypajevo pastatymą teigia, esą aktoriai jame kalba nenatūraliai, jų sceninė raiška visiškai minimalistinė, „nudrenuota“. „Dainingu kalbėjimu aktoriai iš esmės čia yra literatūros retransliuotojai“, – teigė O. Koršunovas.
Jo spektaklis ir I. Vyrypajevo filmas turės tik vieną panašumą – mizanscenas. Visi veikėjų susitikimai vyks privačiame ligoninės lankytojų kambaryje. Tačiau vaidyba gerokai skirsis.
„Mano kurso aktoriai siekia gyvenimiškos dramaturgijos, o ne literatūrinio pasakojimo“, – tvirtino režisierius.
Užmaršties šokis
Kas gi yra šokis „Delhi“? Tai, pasak O. Koršunovo, tobulas anestetikas, išlaisvinantis nuo savų kalčių, padedantis užsimiršti. Šį šokį pagrindinė pjesės veikėja atsiveža iš baisiausios kloakos pasaulyje – Indijos sostinės turgaus.
„Šokis gimsta turgaus šiukšlyne tarp lavonų, mėsgalių ir purvo. Įsisąmoninusi visą siaubą, į kurį pateko, pjesės veikėja pradeda šokti. Tai vienintelė išeitis, vienintelė galimybė užsimiršti“, – teigė spektaklio režisierius.
Anot jo, niekas dabar nenori scenoje matyti „gyvenimo mėsos“. „Kas labiausia piktina kritikus – tai, ką jie mato. O kas jiems patinka – tai, ką girdi, – sakė O. Koršunovas, dėstydamas savo požiūrį į vaizdo (spektaklio) ir teksto (pjesės) santykį. – Taip skiriasi ir žiūrovai... Vieni į teatrą ateina klausytis gero arba blogo pamokslo, kiti – išsiilgę naujų patirčių.“
Anot jo, teatro kalba atsiranda toje sunkiai apibrėžiamoje sferoje, kur sąveikauja matymas ir girdėjimas.
„Šiuos dėmenis nuo pat pirmųjų savo spektaklių siekiau supriešinti, kurti jų konfliktą. Kai tai, ką matome, neatitinka to, ką girdime, randasi nauja netikėta prasmė, paradoksas, kuriame slypi esminė teatro magija“, – tvirtino O. Koršunovas.
Mūsų kritikai – popsofobai
Pasak jo, dabartiniai lietuvių teatro kritikai nebemoka džiaugtis teatru. „Teatro dvasią galima skirstyti į Apoloniškąją ir Dionisiškąją. Pirmoji – tai, ką suvokiame protu, antroji – teatro šventė.
Mūsiškiai Dioniso bijo, nemoka žiūrėti į teatro šventę kaip į prasmingiausią gyvenimo apraišką. Jie nuolat painioja Dioniso šėlsmą su popsu, nesugeba atskirti vieno nuo kito, nes yra užkietėję popsofobai. Tad jiems bet kokios linksmybės ir žiūrovų juokas kelia įtarimus.
Jei publikai spektaklis patinka, jei ji kvatoja, vadinasi – blogai. Nes publika juk runkeliai. Jei pasitraukia Apolonas ir scenoje ima šėlti Dionisas, dabartinė mūsų kritika užsisklendžia.
Kas kita, kai viešpatauja Apolonas – tada gerai, yra apie ką rašyti. Nesvarbu, kad salėje vos penki žiūrovai. Dabar tokia tendencija – teatrui nebereikia žiūrovų, apie tai kalbama net garsiai“, – rėžė O. Koršunovas.
Nauja tendencija – spektakliai feisbuko draugams
Netrukus režisierius prabyla ir apie dar vieną tendenciją: spektakliai statomi ne publikai, o feisbuko draugams.
„Paprastai iš jų atsiranda ir spektaklio recenzentai, kurie sukuria precedentą naujos paraiškos rašymui dėl paramos spektakliui. Va, kaip sukasi hipsteriškas popsofobų ratelis, – piktinosi jis. – Mūsų kritika tiesiog nemyli teatro. Lyg anoreksikai, kuriems liepiama rašyti apie valgius. Beje, ši tema paliečiama ir mūsų spektaklyje, kur visą gyvenimą apie šokį rašiusi kritikė prisipažįsta niekada nemokėjusi šokti ir apskritai negalėjusi šokio pakęsti.“
Spektaklis buvo kuriamas net dvejus metus
Spektaklį režisirius O. Koršunovas kuria su šešiais kurso, kuriam vadovavo, aktoriais. Tai Kamilė Petruškevičiūtė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Inga Šepetkaitė, Augustė Počiūtė, Paulina Taujanskaitė ir Kęstutis Cicėnas.
Darbas su I. Vyrypajevo pjese truko porą metų. Kai O. Koršunovas turėdavo įgyvendinti kitus sumanymus, jį pakeisdavo antrasis kurso vadovas aktorius Darius Meškauskas.
