– Papasakok apie savo keliones ir net 4 naujus pastatymus. Žinau, kad buvai Kijeve, Reikjavike, Berlyne. Su kokiais įspūdžiais grįžai į Lietuvą? Ką iš ten parsivežei?
– Buvau režisierė ir rezidentė „Berliner Ensemble“ teatre Berlyne, kuriame pastačiau du darbus, stebėjau procesus ir pamačiau labai didelę teatro mašiną. Tai labai intensyvus teatras, kuriame įvyko mano pirmoji pažintis su vokiečių teatro kultūra. Vokiečiams teatras yra meno ir mokslo centras, kuriame analizuojamos socialinės, politinės, geopolitinės, žmogiškosios problemos. Mes mėgstame sakyti, kad teatras yra gyvenimo atspindys, o ten jis tampa šaltiniu. Gal čia veikia ir tai, kad literatūra Vokietijos teatre yra daug svarbesnė nei pas mus.
Po Berlyno statyti „Makbeto“ išskridau į Reikjaviką, kuriame ir pasaulis, ir laikas visiškai kitoks. Reikjavikas man buvo meilės erdvė, iš viso to gimė labai šiltas pastatymas, tarpžmogiškas ir artimas. Apskritai, aš labai sutariau su islandais. Tai, kaip toje šalyje veikia teatras, man yra pavyzdys. Tai fenomenalu, nes jų sistema nukreipta į menininką. Per visą laikotarpį, kiek ten dirbau, negirdėjau „neįmanoma“, girdėjau tik „mes abejojame, ar pavyks, bet turime pabandyti“.
Reikjavike labai puikūs muzikalūs aktoriai, improvizatoriai. Po Reikjaviko grįžau į Berlyną ir išleidau antrąją savo premjerą „[BLANK]“, o po trijų dienų išvažiavau į Kijevą, kur dirbome rezidencijoje ir išleidome eskizą. Beje, ten turėjau priimti labai keistą sprendimą. Prieš pat išeinant į sceną, asistentas sako: „Jeigu ims kaukti garso sirena, turėsi nuspręsti, kuriuo metu mes sustojame: ties žodžiu, ties sakiniu ar ties scenos pabaiga“. Jiems garsinė sirena yra įprasta, tai – kasdienybė. Iš ten vėl teko grįžti į Berlyną, kur turėjome savo rezidencijos festivalį. Na, ir pagaliau grįžau į Lietuvą. Visas šias patirtis sunku apibendrinti, tam prireiks laiko, bet manau, kad per šiuos metus pasikeičiau.
– Kaip manai, kaip kis „Kaip jums patinka“ spektaklis, perkeltas iš teatro rūsio į didžiąją sceną?
– Manau, kad spektaklis stipriai keisis. Nuo labai mažos, specifinės erdvės, kuri nėra pritaikyta teatrui ir techniškai sudėtinga, mes grįžtame į ten, kur teatras, aktoriai, technikai, o ir žiūrovams patogiau. Faktas, kad spektaklis turės „išplatėti“, nes buvo statytas kamerinei erdvei. Susitikus su aktoriais, viskas paaiškėja, nes praėjo laiko: jie kitokie, aš kitokia, medžiaga jau „praminkyta“, aktoriams atsivėrė naujos teksto reikšmės, o tai užtrunka. Žodžius reikia įkūnyti, jiems atsiradus aktoriaus kūne, užsipildo intelektualinė plotmė. Ji tarsi užsipildo kūnu, kūno suvokimu. Beje, ir pačiame spektaklyje daug kalbama apie kūną ir kūniškumą.
– Spektaklio premjera įvyko 2022 m. kovo mėn. Kiek, tavo nuomone, laikas keičia, stiprina, suteikia naujų briaunų spektakliui?
– Atsiranda gilesnis suvokimas, nes gavęs grįžtamąjį ryšį iš žiūrovo supranti, kur būta klaidų, ir gali jas sutvarkyti. Apskritai, turėti repertuarinį teatrą yra didžiulė prabanga, kuria mes galime džiaugtis Lietuvoje. Tai teatras, kuriame leidžiame spektakliams gyventi kelerius metus ir bėgant laikui keistis. Nesu iš tų, kurie vertina spektaklius pagal tai, ar šie repertuare gyvuoja 20 metų. Manau, kad teatras yra labai politiškas, jis turi atliepti politinę, socialinę realybę, visuomenės problemas. Be abejo, daugelis žiūrime spektaklių įrašus, bet aš pati esu tikrai mačiusi mažai spektaklių, kurie ir po 20-ies metų išlaiko tą patį paraką, prasmę arba santykį su žiūrovu. Tačiau kelerių metų spektaklio gyvavimas svarbus ir ne visur Europoje egzistuoja. Iš tiesų reikia duoti spektakliui kvėpuoti, suteikti jam laiko. Mes turime tokį terminą – „išsivaidinti“. Spektaklis turi „išsivaidinti“.
– Kuo Tau asmeniškai buvo svarbu papasakoti spektaklio „Kaip jums patinka“ istoriją?
– Pacituosiu savo kolegę režisierę Laurą Kutkaitę, kuri prieš savo būsimą pastatymą pasakė puikią frazę: „Mūsų kova į kūną ir į teisę mylėti yra nuolatinė.“ Lietuvoje dėl teisės mylėti kovoja labai daug žmonių, kurie neturi teisės susituokti, įsivaikinti vaikų, gyventi šeimos gyvenimo. Atspirties taškas kuriant šį spektaklį man buvo kūnas, kūniškumas, teisė į kūnų integralumą. Iš tikrųjų tai labai įdomus procesas, nes aš niekada nesu po metų grįžusi prie spektaklio, tai net kiek antgamtiška.
Susitikus su aktoriais po šios pertraukos, buvo labai svarbu išgirsti jų patirtį, kaip spektaklis gyvuoja, kaip jie jame jaučiasi, kur mato bėdas, klaidas, ką galime ištaisyti. Man labai svarbi aktorių perspektyva, nes jie per šiuos metus liudijo spektaklio gyvenimą. Man patinka dirbti su Viljamo Šekspyro pjesėmis, jis ypatingai daugiasluoksnis. Tikiu, kad jo tekstai yra universalūs ir jie iš esmės kiekvieno žiūrovo galvoje sukuria skirtingas prasmes. Spektaklyje mes kalbame apie savo kūno integralumą, juokdarį be šeimininko, kuris, visą savo gyvenimą dedikavęs kitam ir gyvenęs jėgos struktūroje, staiga tampa nebe vergas. Iš esmės vergo mentalitetas yra kitoks. Ką reiškia išsilaisvinimas iš priklausomybės? Mes kalbame apie toksišką meilę, piktnaudžiavimą meile, tos pačios lyties atstovų meilę, apie draugystę. Kalbame apie laimingo, nelaimingo žmogaus meilę, meilę, kuri bando griebtis ir savintis, arba tokią meilę, kuri leidžia žmogui egzistuoti. Reikia tikėtis, kad žiūrovas kalbasi su spektakliu apie tai, kas jam tą sekundę aktualu, nes mes visi mylime. Noriu tikėti, kad mes visi mylime skirtingus žmones skirtingu metu ir skirtingai. Ir tai nebūtinai yra romantinė meilė, tai visos jos rūšys.
– Bekuriant spektaklius tenka susidurti su įvairiais žmonių tipažais. Sakyk, kaip Tau pavyksta rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis, kūrėjais?
– Padeda tema ir dramaturgija. Jeigu aktorius nusprendė dirbti šitame pastatyme, aš veikiausiai su juo kalbėjausi, jis yra skaitęs pjesę, tad mes turime tam tikrą bendrą tašką. Man labai svarbu kurti erdvę, kurioje kiekvieno žodis yra svarbus. Suvokiu, kad egzistuoja hierarchija, ir ji pati savaime nėra bloga – juk kažkas privalo turėti paskutinio žodžio teisę. Bet kol mes ateiname iki paskutinio sprendimo tam, kad aktorius pražystų, jis turi turėti saugią erdvę, kurioje gali fantazuoti. Labai gerbiu aktoriaus intuiciją, man atrodo, kad tai didžiausias aktoriaus ginklas arba jėga. Jo kūnas ir protas žino daugiau negu mano kūnas ir protas. O intuicija yra trapi, jeigu ją paneigi, tu paneigi ne žmogaus mintį, ne jausmą, tu paneigi žmogaus esatį, jo būtį. Ir tai labai kerta per pasitikėjimą savimi, per erdvės laisvumą. Man svarbiausia – saugi repeticijų erdvė, ten, kur mes gerbiame vienas kito intuiciją, nes į ją įeina jausmai ir intelektualinis pasaulis.
– Tavo kūrybai būdingas absurdas, kičas, mėgsti keisti kultūros, lyčių archetipus. Kaip konstruoji savo pačios susikurtą sceninį braižą, kalbą?
– Tai susideda iš kelių dėmenų: intuicijos, literatūros ir dramaturgijos, kuri man asmeniškai yra aktuali. Režisūros išmokstama tik praktiškai. Žinoma, žiūriu labai daug kitų pastatymų, ieškau kitų menininkų, su kuriais man smagu kurti. Pavyzdžiui, su aktoriumi Karoliu Kasperavičium kartu dirbame jau prie penkto spektaklio, ir taip tiesiog įvyko – nei aš ieškojau aktoriaus, su kuriuo nuolat dirbsiu, nei jis ieškojo režisierės. Taip tiesiog įvyko, mums smagu ir gera, mes vienas kitą suprantame, galime ilgiausiai eiti gatve, šnekėti ir tylėti, būti ir jausti. Taip pat daug kas kyla iš citavimo, aš to nebijau ir man labai svarbu cituoti kitų menininkų kūrinius, klišes, intertekstus.
Smagu, kai teatras peržengia savo hermetišką ribą, kai jis reflektuoja platesnį lauką. Režisūra, ar apskritai meno kūrimas, yra profesionali vagystė, ir tai nėra autentiška mano mintis. Man atrodo, kad labai daug dalykų jau sukurta, ir viskas, ką mes darome, – tai naujai permaišome tas pačias kortas. Kažkada perskaičiau, kad kortų kaladę sudaro 52 kortos ir pasaulyje niekada nėra iškritusi tokia pati jų kombinacija, nes tų kombinacijų gali būti trilijonai. Taigi apie režisūrą aš mąstau kaip apie kortų kombinaciją.
– Esi baigusi teatro režisierės Yanos Ross vadovaujamą režisūros magistro kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Papasakok, ką įsimintiniausio iš jo išsinešei?
– Yana Ross su mūsų kursu viską darė labai kryptingai, nieko nebuvo atsitiktinio. Ji surinko dėstytojų grupę, kuri mokytų, atsižvelgdama į mūsų silpnąsias vietas. Yana yra labai reikli, jai labai tinka posakis „teaching through example“ (liet. „mokymas pasitelkiant pavyzdį“), nes būtų keista, jeigu ji būtų reikli, bet nematytum jos pačios dirbančios. Ji visad pasako: „tu turi pažiūrėti šitą spektaklį“, „tu turi pamatyti šitą menininką“. Ji neslepia informacijos, niekada nelaikė paslapčių, kaip yra iš tikrųjų tame teatro pasaulyje. Gerbiu jos atvirumą kalbantis su jaunais žmonėmis, nes jauti abipusę pagarbą. Mes iš anksto žinodavome, ką Yana statys, dar nepasirodžius šiai informacijai viešai, nes ji mumis pasitikėdavo. Iš praktinės pusės, Yana davė suvokimą apie Europos teatrą – kad teatras egzistuoja ir už Lietuvos ribų. Kur yra labai daug skirtingų teatrų ir skirtingų būdų kurti. Mūsų kurso visi magistrų darbai buvo tarptautiniai, nes ji norėjo, kad būtume „įgalūs“ kurti su užsienio aktoriais. Man gražus jos labai atsakingas ir dedikuotas požiūris į savo profesiją.
– Kaip išgyveni sunkius teatro periodus, kaip įklimpus išlipi iš jų, kai atrodo, kad viskas yra blogai ir tiesiog nebeverta kurti? Kas tau padeda?
– Man atrodo, kad reikia įklimpti, nes tai – darbo dalis. Reikia, kad įklimptum ir kad visiškai virš galvos tas smėlis būtų. Manau, kad režisūra nėra „tvari“ specialybė, ir tai nebūtinai yra blogai, taip tiesiog yra. Kai sau tai pripažinau, net palengvėjo, nes supratau, kad tiesiog tokia realybė, kai nesi užtikrintas dėl savo darbo, kai nepriklausai nė vienam teatrui, nesi tikras dėl pastatymų, finansavimo, socialinės gerovės. O kai tu tam atsiduodi, turi atsiduoti visu šimtu procentų. Todėl lenkiu galvą prieš visas režisieres, kurios yra mamos, man tai atrodo kosmosas, ta prasme, mokėti ir galėti paskirstyti savo dėmesį... Manau, kad krizės yra darbo dalis ir apskritai krizė man dažnesnė nei ne krizė, ir man dažniau bloga nei gera. Žinau, skamba labai blogai, bet išlipti iš to gali tik per darbą. Net kai labai sunku, reikia save „pralaužti“ ir dirbti toliau.
– Esi sakiusi, kad spektaklis gyvas tik tol, kol yra aptariamas, kol skatina diskutuoti. Koks Tau buvo paskutinis spektaklis arba apskritai meno kūrinys, performansas ar pan., po kurio kilo ilgos diskusijos, aptarimas, kitaip tariant, tas, kuris sukrėtė gerąja prasme?
– Dabar žiūrėjau režisierių dueto „Dead Centre“, kurie išleido „Il Teorema di Pasolini“ operą „Deutsche Oper“ Berlyne, man tai buvo vienas įdomiausių praeito sezono pastatymų. Manau, kad didelis fenomenas yra austrų choreografė Florentina Holzinger. Nesu jos fanė, bet man atrodo, kad tai, ką ji daro, yra labai autentiška, nes vis permąstau du jos sukurtus spektaklius: „Ophelia’s Got Talent“ ir „Divine Comedy“. Iš lietuvių – beveik be jokių išimčių visi festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliai. Pagyrimai keliauja festivalio vadovei Gintarei Masteikaitei už nuostabias programas. Ir beveik visi festivalio „Gaida“ koncertai – tai, mano nuomone, vienas įdomiausių muzikos festivalių Lietuvoje. Taip pat visiems labai rekomenduoju eiti į mano kursioko režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklius. Manau, jis labai unikalus menininkas, ir gerbiu jį už savitą balsą.
Trumpai apie „Kaip jums patinka“
Užgimęs Valstybinio Vilniaus mažojo teatro festivalio „DramaFest“ metu, spektaklis „Kaip jums patinka“ tyrinėja meilės, kūniškumo, lyties takumo (angl. gender bending) ir seksualumo, revoliucijos temas. Spektaklyje vaidina: Milda Noreikaitė, Karolis Kasperavičius, Edmundas Mikulskis, Indrė Patkauskaitė, Arvydas Dapšys, Agnė Šataitė. Kūrybinė komanda: režisierė ir adaptacijos autorė – Uršulė Bartoševičiūtė, pjesės vertėja – Tautvyda Marcinkevičiūtė, scenografė – Ieva Rojūtė, kompozitorė – Marija Paškevičiūtė, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė, vaizdo projekcijų menininkas – Kristijonas Dirsė, režisierės padėjėja – Vilija Žebrauskienė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
Spektaklį „Kaip jums patinka“ kūrėjai kviečia išvysti rugsėjo 8 d. 18.30 val. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
