Sparčiai blogėjanti pandemijos situacija ir karantino ribojimai po trumpo atokvėpio šiltuoju metų laiku scenos menų kūrėjus ir vėl sugrąžino į nežinomybę bei virtualią erdvę. Daugybė teatrų ryšį su žiūrovais palaiko keldami spektaklius į internetines platformas, rengdami pjesių skaitymus Zoom ir panašiais, kartais kiek tiesmukais, būdais. Koks „Atviro rato“ ir tavo pačios požiūris į teatro virtualėjimą pandemijos akivaizdoje?
Tai – požiūrio kampo į neįprastas aplinkybes reikalas. Pati to nesiimčiau, bet nemanau, kad kažkas yra savaime blogai pjesės skaityme per Zoom’ą. Visgi man taip pat atrodo, kad masinis teatrų kėlimasis į virtualią erdvę išduoda nesaugumą, bandymus apie teatrą priminti tiek sau, tiek kitiems, ir egzistuojančią baimę: kūrėjai bijo, kad per šį laiką bus užmiršti, kad teatro niekas nebepasiilgs. Tai nesvetima ir man – o kas, jei teatras liks reikalingas tik jį kuriantiems? Bet gyvo buvimo kartu nepakeis jokie socialiniai tinklai, jokie bandymai imituoti kino meną – teatras tuo ir yra išskirtinis. Mano galva, svarbu neskubėti ir leisti tiek žiūrovams, tiek sau patiems to teatro pasiilgti. Iki pandemijos dažnai kalbėdavome apie tai, kad spektakliai yra statomi per greitai. Dabar yra puikus laikas tą greitį kiek sumažinti.
Šiuo metu teatro kūrėjai priversti ieškoti išgyvenimo būdų ne tik finansine, bet ir kūrybine prasme. Kaip „Atviro rato“ komandai sekasi gyventi negalint kurti taip, kaip esate įpratę?
Visa kūryba susideda iš jungiamųjų grandžių. Vienas dalykas yra inspiracija, idėjos gimimas, dar kitas – procesas, o tik tuomet atsiranda galimybė dalintis savo kūriniu su publika. Šiuo metu mes esame netekę šios finalinės grandies, tačiau tai neatima galimybės kurti. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar mane daug kas įkvepia, vis dar galiu suburti bendraminčius – nors ir virtualiai. Nėra taip, kad mes negalime kurti. Visgi suprantu, kad turbūt sunkiausia su šia situacija susitaikyti aktoriams, nes pasidalinimo momentas yra jų profesijos esmė. Nors kol kas negalime susitikti su žiūrovais gyvai, manau, kad kūrėjas, kaip ir bet koks kitas žmogus, visuomet stengiasi išgyventi bei prisitaikyti. Šis laikas, manau, labai gerai atskleis, kiek esame suinteresuoti savo raumenimis.
Teatras egzistuoja tūkstančius metų – jo istorija įrodo, kad visais laikais gyveno ir kūrė daugybė labai stiprių bei išskirtinių menininkų, suinteresuotų išlikti ir save dar labiau stiprinti. Būdų palaikyti formą yra begalė. Jei išties esi kūrėjas, gali juos susikurti. Nuovargis, baimė, sunkios ir skaudžios patirtys gali tapti svarbiomis inspiracijomis tam, kad su(si)kurtum naujas, netikėtas galimybes tiek kūrybai, tiek bendram išgyvenimui.
Nors šiuo metu teatrams kurti artimus planus yra rizikinga, o dažnu atveju – netgi beprasmiška, „Atviras ratas“, ko gero, žvalgosi ir į tolimesnę ateitį. Kokias idėjas brandinate tam laikui, kuomet sugrįšime į labiau įprastą gyvenimo ritmą?
Vasarą planuojame gyvai parodyti naują mano režisuotą spektaklį „Gedulas mums /pa/tinka“. Be to, netikėtai didelio pasisekimo sulaukęs projektas – virtualios literatūros pamokos „Arti – toli“ – vystysis ir toliau, nes du jo sezonai labai pasiteisino, gauname daug grįžtamojo ryšio ne tik iš moksleivių auditorijos, kuriai jis skirtas, bet ir iš žmonių, jau seniai pabaigusių mokyklas. Taip pat sulaukiame nemažai užklausų iš pasaulio lietuvių bendruomenių, kurie norėtų pamatyti mūsų spektaklius ne tik gyvai, tad turime planų ir šiuo klausimu.
Ko gero, nesu originali sakydama, kad daugiausiai planų koncentruojame į vasarą – manau, tai daro visi teatrai, pandemija perskirstė teatro sezoniškumą. Tuo metu planuojame gastroles, aplankysime Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, kurie visą šį laiką mūsų laukia. „Atviras ratas“ pasižymi labai stipriu ryšiu su savo žiūrovais – stengiamės atrašyti į kiekvieną jų laišką, nuolat kontaktuojame, žiūrovai pasitiki mumis, o mes – jais. Kai vėl prasidėjus karantinui teatrams teko ne tik perkelti, bet ir atšaukti visus spektaklius, „Atviro rato“ žiūrovai neatsiėmė įsigytų bilietų, siuntė palaikymo žinutes. Manau, kad tai, kas užsimezga tarp mūsų ir žiūrovų, yra labai tikra. Šia prasme išties esame tikrai platus ir labai atviras ratas.
Kaip pirmojo karantino pasijuto žiūrovų santykio su teatru pokytis? Ar pajutote, kad esate pasiilgti?
Tas santykis tapo dar intensyvesnis. Galima sakyti, jog kažkuria prasme pasimatė žiūrovų solidarumas su kūrėjais. Visgi turbūt labiausiai visą „Atviro rato“ komandą nustebino mūsų pačių vidinis susiėmimas po pirmosios bangos. Kai po karantino susitikome statyti premjeras, pamatėme, kaip greitai ir kokybiškai galima sukurti spektaklį, kai esame taip stipriai pasiruošę – mes ne tik pasiilgome kūrybos, bet ir atėjome su paruoštais namų darbais. Išties nustebinome vienas kitą – dauguma bijojo, kad bus praradę formą, bet susirinkome gerokai pasportavę.
Paskutinis „Atviro rato“ darbas prieš karantiną – tavo spektaklio „Gedulas mums /pa/tinka“ eskizas. Kai tapo aišku, kad šiemet nepavyks sukurti išbaigto darbo ir teks keltis į virtualią erdvę arba kitaip jį užfiksuoti, kaip pavyko persiorientuoti?
Antroji pandemijos banga jau nebuvo netikėta, natūralu, kad mes jai ruošėmės. Bandžiau taip susidėlioti ateities perspektyvas, kad palikčiau sau galimybę išbaigti tą darbą, kas benutiktų. Per pirmąją bangą man asmeniškai buvo daug sudėtingiau išlikti, nes tikrai nebuvau jai pasirengusi tokiai, kokią patyrėme. Jos metu dauguma mūsų teatro žmonių patyrė psichologinį šoką ir kiekvienas pasidarė savo išvadas. Aš vasarą skyriau apmąstymui ir planavimui, kaip reikės tokiomis sąlygomis sukurti spektaklį, kuris man asmeniškai buvo ir yra labai laukiamas. „Gedulas mums /pa/tinka“ – vienas tų spektaklių, su kuriuo pasirenku daryti tai, ko dar nesu bandžiusi. Tokių darbų kūrimas visada kelia stresą, nes negali nuspėti, kas bus ir į kokią pusę gali nuvesti kūrybiškumas. Tokie spektakliai gimsta tikrojoje teatro laboratorijoje, kuomet eksperimentuoji ir nuolat tikrini, ar tas eksperimentas pasiteisina.
Ėmiausi sudėtingo dalyko – pasirinkau eksperimentuoti žinodama, kad bus antroji pandemijos banga ir kažkaip teks joje suktis. Teko rinktis visai kitokius sprendimus, nei statant spektaklį įprastai. Be to, „Gedulo“ komanda išties buvo didelė – pirmą kartą pasikviečiau bendradarbiauti muzikos grupę „Sraigės efektas“, kurie turėjo groti gyvai ir dalyvauti veiksme, vykstančiame ne teatre, o visoje atvirų erdvių gamoje. Bet Stundžytė prisifantazavo, o korona juokėsi... Teko viską planuoti iš naujo. Galiausiai priėmiau kai kuriuos sprendimus pasitarusi su kūrybine grupe – susitarėme, kad pamėginsime kurti kažką tarp teatro ir kino, visapusiškai „tarp“.
Reikia pastebėti, kad pandemija turi ir teigiamą pusę – ji provokuoja plėsti savo galimybes. Tai yra labai rimtas iššūkis. Nesame profesionalūs operatoriai ar montažo režisieriai, tad į šią situaciją taip pat reikėjo pasižiūrėti gana autoironiškai, neslėpti ir nesigėdyti to, kad kažko nemokame – tiesiog pamėginti į viską pažvelgti per kiek fantasmagorinę prizmę. Pasirinkome dviem kameromis užfiksuoti tas idėjas, kurios turėjo įvykti gyvai. Buvau netgi apsvarsčiusi galimybę statyti spektaklį nuotoliniu būdu, bet to neprireikė. „Atvirame rate“ turime bendrą nuostatą – nereikia skubėti su teatru eiti į virtualią erdvę, todėl tikiuosi, kad koronos persekiojamas spektaklio eskizas, kuris nors ir pavyko kaip visai neblogas muzikalių vaizdų ir įvaizdintos muzikos duetas, vasarą pavirs į gyvą mūsų kūrybinių ieškojimų rezultatą.
Paminėjai tai, jog šiame spektaklyje muziką atlieka alternatyviosios muzikos grupė „Sraigės efektas“. Kaip susidūrė jūsų keliai?
Muzika buvo viena įdomiausių kūrybinio proceso dalių – mano sumanyme muzikantai turėjo tapti veiksmo dalimi. Dirbant karantino sąlygomis pamatėme, kad komandos konstravimas vien nujaučiant tam tikrus bendrumus gali pasiteisinti kaip dar vienas eksperimentas, o muzika ir teatras – labai šauniai sukibti net nesitariant. Tuo metu, kai pradėjome kurti spektaklį, „Sraigės efektas“ įrašinėjo naują albumą. Šiuos kūrėjus pasirinkau klausydama senesnių jų įrašų ir nežinojau, koks bus naujasis jų darbas, lygiai taip pat, kaip ir jie nežinojo, kokį spektaklį mes čia sumanėme. Tačiau jau repetuojant su jų po gabalėlį siunčiama muzika pamatėme, jog vysta kažkas įspūdingo. Taip dirbti man dar neteko, nes iki šiol su spektaklių kompozitoriais dirbdavau nuodugniai – pasakydavau savo pageidavimus, apibūdindavau nujaučiamą ar konkrečiai reikiamą skambesį, temas, tuo tarpu šiuo atveju įvyko labai įdomus ir organiškas susijungimas. Kažkuria prasme galima sakyti, kad tai buvo tarsi aklas pasimatymas, tačiau žmogus juk turi ne tik įprastas jusles. Šis pasimatymas gal ir buvo aklas, bet intuicijos prasme – labai tikslus. Man su šiais talentingais muzikantais – Kristijonu Nenartavičiumi, Nikita Dobrotinu ir Vaidotu Daruliu – tas aklasis pasimatymas ne tik pavyko, tapo vienu iš prasmingiausių 2020 metų pažinčių, bet ir suteikė galimybę išskirtinei eksperimentinei kūrybai, kuri turėtų teatre suskambėti ateinančią vasarą.
Muzika teatre man buvo ir yra labai svarbi. Ji savotiškai suartina su kitais, su kuriais tuo metu dalyvauju kūrybiniame procese. Jau seniau pastebėjau, kad turiu tokią keistą savybę pastebėti, nenusakomai pajausti, kad vienas ar kitas aktorius gali kurti išties gerą, kokybišką muziką, tapti gal net labai talentingu kompozitorium. Taip nutiko su kursioku Vytautu Leistrumu, kūrusiu muziką trims mano spektakliams, buvusiu LMTA vaidybos studentu Arnu Danusu, sukūrusiu spektaklio „identify“ garso takelį, ir aktoriumi Gabrieliumi Zapalskiu, kurio muzika skamba Keistuolių teatro spektaklyje “Pagalvinis”. Visa tai kažkada buvo abipusis eksperimentavimas, o dabar džiaugiuosi bent iš dalies prisidėjusi prie to, kad tie žmonės vėliau įgavo pasitikėjimo savimi šioje srityje, o du iš jų šiuo metu yra savo muzikos grupių idėjiniai lyderiai.
Muzika tavo gyvenime užima svarbią vietą. Kaip renkiesi, kokie garsai lydės tavo kūrybinį procesą? Kiek įtakos jam turi tokie pasirinkimai?
Tam, kad sukiltų kažkokia kūrybinė banga, reikia pasidaryti savotiškus paruošiamuosius darbus. Nesu ta, kuri ramiai laukia – visada bandau tos bangos nusipelnyti. Tuo metu, kai dirbu prie tekstų arba, pavyzdžiui, dėlioju labai techniškus dalykus – šviesų, scenų planus, – man muzika ypatingai padeda ir tiksliai žinau, ką noriu girdėti. Tai yra labai individualu, o dažnai – ir kontrastinga, pavyzdžiui, sunkioji muzika padeda stipriai susitelkti ir veikia konstruktyviai, o jei išgirsi, kad klausausi aštuoniasdešimtųjų popso, galėsi suprasti, jog šiuo metu toli gražu nesijaučiu susikaupus ar susitelkus kūrybai. Be to, dažnai muziką naudoju kaip dirgiklį, o ir kitų menų pagrindu gimstančių dirgiklių kūryboje tikrai nevengiu.
Nemoku apie muziką kalbėti profesionaliai, tačiau ji, ko gero, yra man svarbiausia meno šaka. Gali klausytis gyvos muzikos, įrašų, skirtingų jų variantų ir niekada nepavargsi. Muzika – vienintelis menas, kuris tik duoda ir nieko neatima, ji iš manęs nereikalauja laiko – priešingai, jo suteikia. Muzika, vizualieji menai ir literatūra man visuomet buvo fundamentalios meno šakos, kurios teatre susilieja labai stipriai. Paskutiniai bandymai įtraukti ir kiną pasirodė labai įdomūs – teatras gali savyje sujungti daug menų, bet, paradoksalu, kiti menai negali jo užfiksuoti.
Teatras labiausiai iš visų meno šakų apeliuoja į atmintį. Kino filmus galima peržiūrėti dar kartą, pakartoti tam tikras scenas, iš naujo klausytis garso takelio, tuo tarpu teatre visa tai turėsi atsiminti. Čia muzika skamba dar kitaip, nei įrašuose ar koncertuose, ji irgi tampa tos gyvybės dalimi. Dailės kūrinius taip pat galima žiūrėti ir žiūrėti, nors, be abejonės, tai daryti gyvai yra visai kita patirtis, nei vartyti reprodukcijų albumą. Nors spektaklį galima stebėti, išgyventi daugybę kartų, jis kiekvienąsyk bus vis kitoks, o pirmasis įspūdis yra ypatinga dovana. Dėl to manau, jog pandemija turi ir savitą privalumą – iki jos teatras jau judėjo link to nepasotinamo vartojimo, kurio kitose srityse turime su kaupu, buvo betampąs tiesiog eiliniu produktu, kurį valandą kitą pavartojai, dažnai net nesigilindamas į jo skonį, ir pamiršai… Dabar jau aiškėja viena skaudi tiesa – teatras šio laikmečio kontekste persikelia ne į virtualią erdvę, o geriausiu atveju į mūsų, kurie jo be galo ilgisi, atmintį. Paradoksalu, kad čia ir dabar teatras gyvas tiek, kiek apie jį gyva mūsų atmintis.
Ačiū už pokalbį!
