15–18 metų jaunimui skirtuose kino kursuose gilinamasi į kino kūrimo paslaptis, kino istoriją ir teoriją, mokomasi dirbti su kino technika. Dauguma jaunuolių čia pradeda savo kūrybinį kelią, kurį vėliau tęsia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar užsienio mokyklose. Su šiemet „Skalvijos“ kino akademijos abiturientus į tolimesnius kūrybinius laukus palydėjusia Dovile Šarutyte pasikalbėjome apie kino edukaciją, kūrybinio kelio pradžią ir jaunuosius kūrėjus.
– Ką tau reiškia kinas? Gal galėtum papasakoti, kada ir kaip kilo poreikis kurti kiną pačiai?
– Paauglystėje lankiau operatorių būrelį tuometiniuose Respublikiniuose moksleivių techninės kūrybos rūmuose, prie Šilo tilto, tame aukštame pastate. Norint gauti kamerą, reikėjo atnešti scenarijų būrelio vadovui įvertinti. O jis visų vaikų scenarijuose įžvelgdavo grožio ir prasmės. Tai labai motyvavo. Lankėm su draugu Linu Dabriška, dabar operatoriumi ir postprodukcijos kompanijos „Madstone“ įkūrėju. Jis filmuodavo, aš režisuodavau. Mums patiko ši veikla, tad susitarėme tęsti ją toliau ir stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Taigi viskas prasidėjo nuo žaidimų. Stengiuosi to nepamiršti ir dabar.
– Baigei kino ir televizijos režisūros specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokias patirtis išsinešei iš studijų? Kas buvo svarbiausia ir įsimintiniausia, augino kaip kūrėją?
– Svarbiausia, kad susiformavo kūrybinė aplinka, kurioje dabar esu. Žmonės, su kuriais studijavau, tapo mano draugai, bendradarbiai ir patarėjai. Kino negali kurti vienas. Bendrystė ir dalinimasis yra šio proceso dalis.
– Koks tavo kaip kino edukatorės kelias?
– Pirmoji edukatorės patirtis buvo ką tik baigus akademiją. „Skalvijos“ kino stovykla Žeimių dvare. Pasitikėjimo tuo metu nebuvo daug. Ką gali vaikams papasakoti ką tik pati pabaigusi mokslus, pati dar būdama vaikas? Bet apsukus klausimą – kokios informacijos ir veiklų norėčiau pati dalyvaudama tokioje stovykloje, kas būtų naudinga, ir ko galima pasimokinti per tą laiką – pasidarė aiškiau, ką galima duoti. Taip pat dalyvavau projekto „Mokausi iš kino“ pradiniame etape. Jis truko porą metų. Kiekvieną savaitę su kolegomis trims dienoms vykdavome į Lietuvos miesto ar miestelio mokyklą ir vesdavome kino pradmenų dirbtuves. Buvo labai įdomi patirtis!
– „Skalvijos kino akademijoje vadovavai 15–18 metų jaunuolių kursui. Kuo, kalbant apie kūrybą, ypatinga ši amžiaus grupė?
– Tai amžius, kai žengiama į suaugusiųjų pasaulį. Bandymai suprasti kas tu, kas tau rūpi, koks tavo santykis su aplinka. Per tuos kelis metus įvyksta dideli pokyčiai.
– Kaip mokyti kurti kiną, bet neprimesti savo požiūrio taško ir skatinti atrasti autentišką kūrybos tašką?
– Svarbiausia – turėti tokį tikslą. Išgirsti, pamatyti jaunojo kūrėjo kryptį ir bandyti jam padėti. Bet patarimai vis tiek kyla iš savos profesinės patirties.
– Papasakok apie savo studentus, kurie reprezentuoja augančią jaunąją kartą. Kuo ji išsiskiria?
– Jaunoji karta išsiskiria drąsa kalbėti apie savo jausmus. Labai didžiuojuosi savo studentais. Gražu matyti augimą, pokytį, kūrybinį brendimą.
– Ar, lyginant tavo paauglystę su dabartine jaunąja karta, pastebėjai pokyčius? Kas įkvėpė tave ir šiandieninius jaunus žmones?
– Sunku būtų išskirti skirtumus. Jų yra, bet ir kontekstas, kur jie auga yra kitoks, nei kur augau aš.
– Ko pati išmokai ir ką išsinešei per dvejus kino kursų metus?
– Supratau, kad ir kiek metų esi kūrybiniame kelyje, abejonės ir klausimai yra tokie patys, kaip ir pradedančiųjų. Augau kartu su kursu. Ir išsinešiau labai daug, o daugiausiai – meilės.
– Kuo ypatinga ir svarbi „Skalvijos“ kino akademija? Kaip manai, kokios vertybės ir gebėjimai akademijoje ugdomi?
– Svarbu turėti aplinką, kur gali pabandyti, pažaisti ir suprasti, kas tau patinka ir tinka. „Skalvijos“ kino akademija padeda jauniems žmonėms atrasti kelią ar kryptį. Edukatoriams tai – didžiulė atsakomybė.
– Kaip „atrakinti“ jaunus žmones ir paskatinti kurti tuos, kurie nedrįsta pradėti?
– Kad „atrakintum“ visų pirma reikia kalbėtis, išgirsti kokiomis temomis gyvena ir domisi tas jaunas žmogus. O tiems, kurie nedrįsta, linkiu drąsos pirmam žingsniui, nes jis sunkiausias. Toliau kojos pačios eina.
