Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo apsuptas savo sesers namuose, kur iki 1965 metų slėpėsi gindamas Lietuvos nepriklausomybę. 1965 metų kovo 17 dieną jis sunaikino turėtus dokumentus ir nusižudė, kad nepatektų gyvas priešui į rankas. Jis 17 metų kovojo už Lietuvos laisvę ir buvo paskutinis likęs gyvas pasipriešinimo judėjimo dalyvis. Antano Kraujelio artimieji dėl jo veiklos buvo tremiami ir persekiojami. 2019 m. birželį Vilniuje, Našlaičių kapinėse, atrasti šio partizano palaikai tų pačių metų rudenį iškilmingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.
R. Šerelytė pasakojo, kad jai pasipriešinimo laikotarpis ir partizanų tema įdomi tuo, kad nepaistant labai tragiškų, sudėtingų istorinių aplinkybių, vis tiek atsirasdavo labai narsių, drąsių žmonių, ją įkvepiančių asmenybių. „Buvo daug ir pasidavusių, tarnavusių okupantui, ėmusių kolaboruoti, bet buvo tokių žmonių, kurie pasakė sau ne, aš kovosiu iki galo, ir jie mane labai žavi“, – kalbėjo ji.
Rašytoja prisipažino, kad vaikystėje ir pati buvo suklaidinta tuo metu propagandos brukamo partizanų įvaizdžio, neva jie buvę banditai, ar, kaip buvo sakoma sovietmečio terminologija, liaudies priešai.
„Nedaugelis patyrusių pokarį ir žinojusių, ką tai reiškia iš tiesų, ryždavosi tai pasakoti savo vaikams. Tiesiog, kad nenukentėtų nei vieni, nei kiti“, – pasakojo ji.
R. Šerelytė sakė, kad vėliau ją sukrėtė suvokimas, kad A. Kraujelio mirtį ir jos gimimą skiria vos penkeri metai: „Aš pagalvojau, kaip šitaip – juk aš augau išplautom smegenim, man buvo kalama, kad tie miškiniai banditai, kad jie buvo sunaikinti, kad jų neliko, o paskui, kai ta istorija jau atsivėrė su savo skausmu, aš pamačiau, kad tas pasipriešinimas niekada nenutrūko, jis visada ėjo, nuo pokario iki A. Kraujelio, iki Helsinkio grupės, Laisvės lygos, Romo Kalantos ir vis toliau. Tai nėra pavieniai kažkokie faktai – tai nepalaužtos tautos kova už savo laisvę ir ji iki dabar nesibaigia“.
R. Šerelytė savo romanui pasirinko dienoraščio formą – ji jai pasirodė itin tinkama, nes dienoraščius taip pat dažnai rašydavo ir palikdavo partizanai. Tačiau čia persipina dvi pasakojimo gijos – partizano ir jau tarybiniais metais gimusios ir taip pat dienoraštį rašančios mergaitės.
