Literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos organizuojamas festivalis jaunuosius knygų mylėtojus, juos lydinčius suaugusiuosius bei keturkojus draugus pakvies į nuostabų gamtos kampelį – Anykčių Dainuvos slėnį. „Nuotykiai tęsiasi“ vyks birželio 10–11 d., per šias dienas literatūros šventėje lankytojai išvys teatralizuotus pasirodymus, koncertus, galės sudalyvauti tikroje knygos premjeroje ir teatralizuotuose pasirodymuose.
Taigi kalbamės su Evelina Daciūte apie nepaprastai dailią, Prancūzija, švelniu humoru ir netikėtais atradimais dvelkiančią knygą „Ševeliūra“.
– Tavo knygose, ypač „Laimė yra lapė“, „Pasakojimas apie katiną ir tulpę“, „Ševeliūra“, atrodo, labai svarbi santykio su kitu tema. Ką tau dabar ir anuomet – vaikystėje – reiškė draugystė? Kodėl norisi apie tai kalbėti knygose vaikams?
– Rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi, jo kūriniai ataidi ir mano knygose, yra pasakęs, kad vienintelė vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi. Mus nuolat supa žmonės ir mes nuolat užmezgame ryšius, ieškome jų, jie tęsiasi, būna nutrūksta ar nutraukiami. Turiu labai gerų draugių, labai branginu šį ryšį. Tebedraugauju su savo klasioke, su kuria sėdėjome viename suole, o kai baigėme mokyklą, jau praėjo trisdešimt metų. Apskritai mokėti draugauti yra didelė vertybė.
– Jūsų drauge su iliustratore Agne Nananai sukurta knyga „Ševeliūra“ – viena iš leidyklos „Alma littera“ skelbto Vaikų literatūros konkurso laimėtojų. Kodėl nusprendėte bendradarbiauti būtent su Agne? Ar turėjai iš anksto kokių nors konkrečių lūkesčių dėl iliustracijų (tarkim, kokie bus pagrindinės veikėjos veido bruožai, nosies ilgumas ar ševeliūros dydis)?
– Iš tikrųjų tai nieko aš nesprendžiau. Pamačiau, kad Agnė kažin ką paišalioja. Užklausiau, ką. Paaiškėjo, kad turi pasakojimo idėją, eskizuoja, galvoja apie galimybę dalyvauti konkurse. Paprašiau, kad atsiųstų eskizą. Vos pamačiusi eskizus jau žinojau personažų vardus, pradėjo vyniotis istorija. Lūkesčių dėl iliustracijų neturėjau – žinau, kaip Agnė piešia, ji nelindo prie teksto, aš nelindau prie iliustracijų. Iliustratoriai sunkiai ir ilgai dirba – nevalia jiems trukdyti.
– Kaip gimė šios knygos idėja? Ar istorijai atsirasti turėjo įtakos kokia nors reali gyvenimiška situacija?
– Istorija atsirado iš pastebėjimų, kad neretai žmonės renkasi šunis, vizualiai panašius į juos pačius. Todėl Alisa ir Barbarisas turi daug panašumų. Tokių atvejų gyvenime mačiau šimtus, o gal net ir tūkstančius.
– Šioje istorijoje pagrindinė veikėja Alisa – jau suaugusi moteris. Kodėl pasirinkai būtent tokią personažę, o ne mažą mergaitę?
– Na, jei paklaustumėt vaikų, jie Alisą kiek kitaip įsivaizduoja – paprastai sako, kad tai mergaitė. Kai kurie suaugusieji – taip pat. Esu sulaukusi ne vieno klausimo: Alisa – moteris ar mergaitė? Taip, rašydama galvojau apie suaugusią moterį, man kiek trūko knygų su tokiais personažais – ne vaikais. Bet pasikartojo situacija su lape – suaugusiesiems ir vaikams veikėjas atrodo skirtingo amžiaus: ir lapė, ir Alisa. Mūsų draugai paprastai bendraamžiai, ypač vaikystėje, todėl personažams irgi priskiria panašų amžių. Na, gal jie kiek – porą trejetą metų – vyresni.
– Knygoje jaučiama tokia lengva, prancūziška elegancija dvelkianti nuotaika. Kodėl nusprendei parinkti šiai istorijai būtent tokią atmosferą? Ir tokius vardus – Alisa Šliompkin, Barbarisas, ponia Chloja, dailininkas Amadėjus...?
– Gal pavadinimas padiktavo? Ševeliūra – žodis, kilęs iš prancūzų kalbos. Beje, dauguma šiuolaikinių vaikų, pasirodo, nežino šio žodžio reikšmės, jo nevartoja. Tai buvo keista, nes mano vaikystėje tai buvo toks pats žodis kaip, „šukuosena“ – įprastas ir vaikams suprantamas.
Man norėjosi, kad pagrindinė veikėja būtų pasaulio pilietė. Rašydama net negalvojau apie Prancūziją, tai galėjo būti bet kuris Europos miestas. Amadėjus buvo mano duoklė dailininkui Modiljaniui. Trynukai Gabrielius, Mykolas ir Rapolas vardus gavo iš archangelų, jų šuniukai – Toto, Vinis Diksis ir Lesė apdovanoti vardais iš knygų, pasakojančių šunų istorijas. Mėgstu į tekstus prikaišioti veikėjų iš kultūros istorijos, įvairių kūrinių – knygų, muzikos, dailės. Jokiam mažam vaikui nepasakoju, kad kirpėjo Todo vardas yra susijęs su Svynio Todo, demoniškojo Flyto gatvės kirpėjo, istorija. Gal ne be reikalo Barbarisas bijo kirpėjo tokiu vardu. O ketvirtokams esu pasakojusi Todo vardo istoriją. Buvo sužavėti. Man regis, kad savo piešiniais Agnė sustiprino Prancūzijos jausmą knygoje. Neseniai sužinojau, kad joje yra realiai Paryžiuje stovinčių pastatų fragmentų.
– Alisai dėl Barbariso tenka paaukoti savo brangiausią turtą – plaukus. Ar dėl draugo iš tiesų galima padaryti viską? Kaip paaiškintum šį Alisos pasirinkimą?
– Dėl draugo atiduoti tai, ką labai brangini, yra tikros, tvirtos draugystės ženklas. Va, jei būtų kalbama apie vertybių perkainojimą ar atsisakymą, nežinau, ar taip drąsiai ir teigiamai atsakyčiau. Bet kai apie plaukus – jie atauga.
– Neseniai mano sūnus nusikirpo gal trejus metus augintas garbanas – matyti ant grindų gulinčius plaukus tiek jam, tiek man buvo truputėlį graudu. Trumpai kirptą galvą jis vėliau slėpė po kapišonu, tarsi negalėdamas susitaikyti su savo naujuoju atvaizdu. Ką tau reiškia plaukai, tavo ar tavo artimųjų šukuosenos, ar dažnai keičiate stilių?
– Žmones galima dalyti į dvi grupes: į tuos, kurie lengvai keičia šukuosenų stilius, spalvas, ilgį, ir į tuos, kurie sunkiai tai daro. Aš gal labiau prie antrųjų, nors buvo gyvenime periodas, kai buvau raudonplaukė trumpais plaukais. Pažįstat žmonių, kuriuos kirpėjos visada per trumpai nukerpa? Ir jie rauda, arba tuoj pravirks, vos už nugaros užsiveria kirpyklos durys? Aš juos labai suprantu. Tiems žmonėms Alisos poelgis yra herojiškas. Kiti, kuriems nusirėžti plaukus labai lengva, ne visai suvokia tokio poelgio svarbą ir gylį.
– Ko palinkėtum mažiesiems šios knygos skaitytojams? Į kokius klausimus arba dalykus knygoje rekomenduotum atkreipti dėmesį?
– Palinkėčiau ilgų ir tvirtų kaip plaukas draugysčių: plaukų sruoga yra tvirtesnė nei to paties diametro vario viela. Štai kokio tvirtumo!
Knygoje „Ševeliūra“ yra moteris, kuri tuoj tuoj pargrius. Paieškokit!
Informacijos apie festivalį „Nuotykiai tęsiasi“ ieškokite čia. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, festivalio partneris – Anykščių rajono savivaldybė.
