aA
Spalio 28 dieną „Laiptų galerijoje“ Šiauliuose atidaroma medijų menininko, menotyrininko doc. dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda „Niekieno žvilgsnis“. Paroda skirta mirties fenomeno apmąstymui. Kūriniai, sudaryti iš laidotuvių fotografijų, tęsia ankstesnių „Amnezijos“ ciklo parodų idėją bei antrina postfotografijos koncepcijai.
Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
© R. Venckaus nuotr.

Vėlinės – tai metas, kai gyvieji kviečiami prisiminti savo mirusius artimuosius ir susimąstyti apie būties laikinumą bei trapumą. Susimąstymas gali būti labai skirtingas, išreiškiamas ne tik ilgesingais poezijos žodžiais ar giesmėmis, bet ir vaizdais.

Autorius apie parodos idėją kūrinius lydinčiame tekste teigia: „Gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus.

Remigijus Venckus
Remigijus Venckus
© Asmeninio albumo nuotr.

Visiškai neseniai, tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regiu prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą. Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje.

Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusiųjų, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą. Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų parodą sudarytą iš portretų. Kviečiu žvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos kurie išėjo, apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingais ir nutraukia gyvą jausmą. Mano paroda – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…“

– Mirties tema yra tokia, kuri daugeliui nekelia nei susižavėjimo, nei malonumo, nei apskritai noro apie ją mąstyti. Kodėl ryžotės savo fotografijomis kalbėti apie mirtį? – klausė Delfi žurnalistas.

– Nemanau, kad mirtis yra tokia jau mums svetima, kad apie ją nė trupučio nemąstome. Apie ją galvojame, svarstome, mintyse režisuojame savo pačių ir mūsų artimųjų šermenis, patiriame šiurpą ir bandome nutolinti prastas ir įkyrias mintis. Apie mirtį dažnai prabylame (arba apie ją klausomės pasakojimų) ne visada atvirai, bet bandydami nusišalinti lig ji niekada mums nepriklausė. Vejame nuo savęs mirties nuojautą, lyg niekada nemirsime, lyg esame paženklinti nemirtingumu. Tačiau ne tik visa tai mane skatina mąstyti apie mirtį, bet ir žmogiškosios atminties ribotumas.

Viskas ką darome, kuriame, visi mūsų santykiai, išgyvenimai, jausmai ir emocijos yra pasmerkti užmarščiai. Viską po truputėlį užmirštame, o mums mirus užsimiršta ir mūsų gyvenimai. Galiausiai likę gyvieji užmiršta, kad męs kada nors gyvenome, mylėjome, jautėme, kentėme, patyrėme džiaugsmą ir netektis, kurios skaldė ir jungė mūsų širdis. Kai pradedi suvokti visą šį netekties košmarą, tuomet sustoji ir stebi savo gyvenimo tėkmę. Bandai sulaikyti gyvenimą žvilgsniu, klausa, uosle, lieti viską kas gali būti liečiama. Man sustojus ir mąstant gimė šioje parodoje eksponuojami kūriniai.

Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
© R. Venckaus nuotr.

Surinkau begalę skirtingų fotoalbumų, kurie priglaudė šermenų atvaizdus. Skenavau fotografijas, jas karpiau, apdorojau. Išgavau tą nuostabų sustojimo gyvenimo tėkmėje įspūdį. Taigi galiu konstatuoti, kad savo kūriniais bandau sustiprinti ypatingo jausmo pasirodymą: kai vienu metu patiriamas ir liūdesys ir džiaugsmas, kai vienu metu ir gyveni, ir miršti.

– Ar jūsų fotografijos buvo demonstruotos kur nors anksčiau? Kokių sulaukėte atsiliepimų?

– 2013 metais šie kūriniai buvo eksponuoti Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje. Dauguma į atidarymą atvykusių žmonių, vos tik išvydę kūrinius, apsisuko ir paliko ekspoziciją. Kai kurie pasipiktino, kaip galiu rodyti pašarvotų mirusiųjų portretus lyg jie būtų meno kūriniai. Tačiau Vilniaus dailės akademijos profesūra gyrė, kad savitai ir deramai rodau pagarbą mirusiesiems.

– Ar tikrai galerijose vieta tokiai kūrybai ir ar tikrai mirusiojo atvaizdas yra meno kūrinys?

– Jūsų klausimą galima papildyti ir dar vienu klausimu: kas yra menas? Lietuvoje vyrauja liumpenų skonis. Tai neišprususios, darbininkiškos, ypač sumaterialėjusios, tik praktiškai vertinančios pasaulį klasės atstovų skonis. Jau praeitame amžiuje menas nebesiekė puošti pasaulio. Meno kūryba – tai gyvenamojo pasaulio, tikrovės realijų, individualių santykių ir požiūrių tyrimas. Tai nuomonės reiškimas garsu, vaizdu, atspaudais ir panašiai.

Nenutolstant nuo liumpenų skonio galima teigti: jei nieko nesupranti, tada reikia pykti ne ant menininko, bet ant savęs, žiūrovo. Nors menas ir yra pakantus neišprusėliams, tačiau nenorintiems jo pažinti, meno kūrinys niekada neįrodinėja savo prasmės. Tad suvokiant vyraujančią lietuvių estetinę savimonę mano kūriniai nepasirodo kaip menas. Bet vis tik man nėra svarbu kokį epitetą suteiksite mano kūriniui. Galite jį vadinti menu, fotografija, matematika, automobiliu, tiltu, kapitalizmu ir panašiai. Menas yra kalba, kuria kalbėti ir ją suvokti reikia mokytis. Mano požiūris visiškai postmodernus: man svarbu ką mano kūriniai kalba ir manęs visai nedomina žiūrovo norai ir nesuvokimai. Žinau, ką ir kodėl kalbu.

Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
© R. Venckaus nuotr.

– Kodėl savo meno kalbos objektu pasirinkote mirtį? Kas jūsų gyvenime nutiko skaudaus, kad mirtis tapo fotografijų ciklo objektu?

– Ir nutiko, ir nenutiko. Manau, nerasime žmogaus, kurio gyvenimo nepalietė mirtis. Menininkai visada pasaulį jaučiau giliau ir skaudžiau nei kiti žmonės. Galiausiai gebėjimas kurti meną net nėra profesija. Menas – tai karma, kurios negali atsikratyti. Su ja gyveni tik kurdamas, tarsi burtininkas nuolatos dalyvaudamas užkalbėjimų ritualuose. Tad ir į mirtį man tenka žvelgti jautriau.

Mane mirtis pirmiausia palietė, kai suvokiau, jog kažkada teks mirti. Išgyvenau galingą jausmą, atrodo, viskas sustojo tėkmėje. Artimų žmonių mirtys palieka randus. Vieni dėl jų puola į depresijas, kiti girtuokliauja, o aš užsiimu kūryba arba atsiduodu darbui. Labai artimo žmogaus mirties atveju ėmiausi rašymo praktikos. Parašiau ne vieną esė. Žodžių pynėmis nuvinguriavau savo ir savo artimųjų gyvenimų apmąstymais. Kadangi rezultatas virkdė mano artimuosius, galėjau tęsti ir tęsti šias pynes. Mat situacijos pačios provokuodavo įvairius scenarijus. Tačiau tai praeities etapas. Gal dar kada nors grįšiu prie literatūros.

– Ar buvote išgyvenęs aštrią akistatą su mirtimi?

– Taip, buvo tokia akimirka, ir ne viena. Vilniaus dailės akademijoje rašiau labai sudėtingą disertaciją. Septynis metus jaučiausi taip lyg vilkčiau paskui save didžiulį akmenį. Disertaciją apgyniau sėkmingai. Tąkart maniau pradėsiu ramų gyvenimą. Deja, prasidėjo lankymosi pas gydytojus maratonas. Diagnozės buvo šiurpinančios. Šiandien esu dėkingas likimui. Pasveikau, o kai kurie nuosprendžiai visiškai neišsipildė.

Sirgdamas sau labai ramiai pasakiau: jei man skirta gyventi trisdešimt metų – nuveiksiu viską, ką įmanoma per juos nuveikti. Bet jei man skirti penkeri metai – nuveiksiu viską, ką būčiau nuveikęs per trisdešimt. Tik mąsčiau apie tai, ką galėčiau sukurti dar, kas būtų įdomu ir vertinga. Masčiau lyg nieko ir nebūtų nutikę. Gal tąkart ne visiškai suvokiau savo padėties sudėtingumą.

– Kaip į jūsų naująją parodą žiūri artimieji? Ką apie kūrinius, jūsų drąsius pasisakymus meno ir kultūros klausimais mano kolegos, Kazimiero Simonavičiaus universiteto bendruomenė?

– Mano kūryboje ir mano viešose diskusijose nėra nieko, kas šokiruotų. Tikriausiai todėl, kad kasdien bendrauju su išsilavinusiais, giliai mąstančiais žmonėmis. Kitą vertus, gal mano kūryba ir stabdytų koks ypač klasikinėmis vertybėmis save afišuojantis universitetas. Deja, aš dirbu privačiame universitete, ypatingai jauname kolektyve. Kolegos palaiko mano meninę kūrybą. Universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis į humanitaristiką ir menus žvelgia ypač palankiai. Jis ne kartą privačiame pokalbyje pažymėjo humanitarinių mokslų ir menų reikšmę visuomenėje. O mano artimieji į visus mano meninius žygdarbius ir net aikštingus pasisakymus žiūri labai ramiai. Mane jie palaiko, pritaria. Mano mama, pats brangiausias žmogus pasaulyje, niekada nestabdė mano saviraiškos. Ji visada kantriai mane palaikydavo. Už tai esu be galo dėkingas.

Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
© R. Venckaus nuotr.

– Jūs esate žinomas kaip vyriškos erotikos kūrėjas. Su jūsų pavarde siejamos ir kelios skandalingos parodos. Antrosios eitynės už lygybę, dar vadinamas gėjų paradu, vykusios Vilniuje startavo su jūsų parodos „Aš esu kitas“ atidarymu. Dar anksčiau, Jūs sukėlėte šurmulį Panevėžyje, atidarydamas parodą „Tarp mūsų vyrų“. Taip pat dalyvavote parodoje „Ars Homoerotica“, surengtoje Nacionaliniame Lenkijos muziejuje, Varšuvoje. Kodėl staiga pasukote mirties temos link? Ar planuojate dar kurti vyrų aktų fotografijas?

– Turiu pastebėti, kad mirties tema mano kūryboje niekados nebuvo svetima. Galiausiai meno kūryba gali būti prilyginama komentarų rašymui praeities laikui, o tuo pačiu ir erdvei, kurios jau nebėra. Studijuodamas dailininko bakalauro studijų programoje susidomėjau videomenu. Mano bakalauro darbas buvo videofilmas apie mirtį ir meilę.

Jau tada mane kamavo mirties klausimas. Nors suprantu, kad fizinė mirtis savaimė nėra nei grožis, nei gėris, tačiau ji leidžia apmąstyti gyvenimą, o tuo pačiu ir jame veikiantį kūną. Aš jau beveik ir atsakiau į klausimą – mirtį ir kūną sieja gyvenimas. Galiausiai, mirtis yra kūno dalis arba kūniškumo pabaiga. Čia visiškai nesvarbu ar kūnas erotiškas ar ne, ar vyro, ar moters. Kūnas yra mirties ir gyvenimo akistatos arena, bokso ringas. Kad ir kaip norėtume, bet bokso turnyrą visada laimi mirtis.

Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
Iš ciklo "Niekieno žvilgsnis"
© R. Venckaus nuotr.

– Pabaigai norėčiau sužinoti jūsų tolimesnius kūrybinius planus ir ką galėtumėte pasakyti mūsų skaitytojui Vėlinių dieną lankančiam savo artimųjų kapus?

– Nustebsite, bet mano artimiausiuose planuose nėra meno kūrybos. Nors jei visą tai, ką veikiu administruodamas aukštąjį mokslą, laikytume kūryba, tada mano kasdienybė atrodo kaip nepakartojamas performansas. Vis tik mano ateities planuose yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto vadyba. Tiesa, planuoti galima daug, tačiau kas žino, gal visai ne mažai laiko skirsiu ir fotografijai. Galbūt realizuosiu ne vieną pradėtą ir niekaip nepabaigtą idėją. O jūsų skaitytojams ir savo parodos lankytojams Vėlinių dieną norėčiau palinkėti stabtelti gyvenimo tėkmėje ir pasidaryti savo jausmų ir minčių inventorizaciją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Scanoramoje“ į filmo „Valstybinės laidotuvės“ premjerą susirinko politikos ir kultūros grietinėlė (31)

Dažnas svečias „Scanoramoje“ – ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica – antradienio...

Vilnius ruošiasi penkias dienas truksiančiai džiazo šventei

Lapkričio 13-17 dienomis Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre vyks tarptautinis festivalis „Vilnius...

NDG ruošiasi Augustino Savicko šimtmečiui skirtos parodos aridarymui (2)

Lapkričio 15 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22,...

„Scanoramos“ konkursinės programos dalyviai: mylėkite savo močiutes! (1)

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ konkursinėje trumpametražių filmų programoje „...

Lietuvos kino kūrėjų triumfas: pirmą kartą lietuviškas filmas bus pasiekiamas milijardinei auditorijai (4)

„ iTunes “, „ Amazon “, „ Google Play “, „Kanopy“ – tai tik keletas interaktyvių...

Top naujienos

Apklausoje dėl išlaidų kariuomenei – nedviprasmiškas signalas valdžiai (313)

Lietuva gynybai šiuo metu skiria beveik 2 proc. BVP. Krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas,...

Siūlo nebemokėti atostoginių: darbuotojas turėtų pats susitaupyti nuo algos (206)

Kilusi diskusija dėl atostoginių mokėjimo tvarkos sulaukia dviprasmiškų vertinimų. Ekonomistų...

Šie specifiniai Rytų Vokietijos prekės ženklai išliko ir žlugus komunizmui (13)

Rytų Vokietija negarsėjo kaip vartotojų teisių gynimo bastionas, ir kai Berlyno siena griuvo...

Atlikite trumpą testą ir sužinosite, ar turite riziką susirgti cukriniu diabetu (1)

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad lapkričio 14 d. minima Pasaulinė diabeto...

Po krepšiais dominavęs Sabonis solidžiai prisidėjo prie ketvirtos paeiliui „Pacers“ pergalės (1)

Domantas Sabonis vėl ant parketo buvo viena ryškiausių figūrų, o Indianos „Pacers“ (7/4)...

Įmonė atsisakė tradicinių buhalterių: dabar kas mėnesį sutaupo keturženkles sumas (11)

Jau kurį laiką garsiai kalbama, kad dėl automatizacijos kai kurių specialybių atstovai...

Veneciją užliejo aukščiausias potvynis per 50 metų žuvo žmogus (1)

Veneciją antradienį vakare užliejo aukščiausias per daugiau kaip 50 metų potvynis , tad...

Kai akiniai jau nepadeda, vienintelis kelias – operacija: ką būtina apie ją žinoti

Akis – tarytum mažas optikos prietaisas, leidžiantis mums matyti, tačiau tą patį vaizdą...

8 būdai, kaip apsisaugoti nuo plepių žmonių (4)

„Nepaprastai įdomi“ istorija apie močiutę, katiną arba nutikimą pakeliui į darbą: yra...