1939 m. rugsėjo 1 d. ryte iš vokiečių lėktuvų numestos bombos sunaikino Veliunio Visų Šventųjų ligoninę, o vėliau ir didžiąją dalį strateginės reikšmės neturinčio Veliunio miesto, kurio sunaikinimas buvo pirmasis Antrojo pasaulinio karo aktas. Kartu buvo atskleista šio karo prigimtis – beribis, totalus užpuolikų barbariškumas, elementarios pagarbos žmogaus gyvybei stoka, ir iš tiesų vienas iš svarbiausių strateginių karo tikslų – eksterminuoti tautas, kurios trukdė Vokietijai kurti naują totalitarinę pasaulio tvarką, jas sunaikinti, pasmerkti užmarščiai ir gėdai.
Praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms, 1939 m. rugsėjo 17 d., vis dar besiginanti nuo vokiečių Lenkijos Respublika patyrė dar vieną smūgį. Susaistyti nusikalstamo Molotovo-Ribbentropo pakto nuostatų, Trečiojo reicho sąjungininkai sovietai su savo kariuomene peržengė Lenkijos valstybės sieną ir atnešė kitą totalitarinę santvarką, po ko iškart sekė masinės žudynės, trėmimai ir gulagai, o jų aukomis tapo šimtai tūkstančių lenkų.
Abi šios datos kasmet skatina mus apmąstyti vokiečių ir sovietų okupacijos aukų likimą. Prisiminti šešis milijonus nužudytų Lenkijos Respublikos piliečių, Lenkijos elito sunaikinimą, sugriautus gyvenimus ir išblaškytas šeimas; griuvėsiais virtusius miestus, įskaitant sostinę Varšuvą, 10 000 kaimų, nukentėjusių nuo įvairių represijų; sunaikintą ir pavogtą turtą, įskaitant neįkainojamas lenkų kultūros vertybes, kurių priskaičiuojama daugiau kaip 500 000 objektų.
Tačiau šiomis rugsėjo dienomis apmąstome taip pat ir nematerialiąsias kultūros vertybes, jų svarba karo meto tamsoje ypač stipriai atsiskleidė. Tai tokios vertybės kaip drąsa, patriotizmas ir gebėjimas pasiaukoti ginant tai, kas svarbiausia – žmogaus orumą ir gyvybę.
Kaip tik šiemet proga apmąstyti šiuos dalykus mums, lenkams – tikiu, kad ir daug platesniu mastu – bus unikali religinė ceremonija, kuri savo reikšme peržengia religines ribas ir kurios iškelti klausimai svarbūs visiems tiems, kurie su didžiausiu pasiaukojimu ir drąsa atiduoda savo gyvenimus gindami kitus. 2023 m. rugsėjo 10 d. Markovoje į Katalikų Bažnyčios palaimintųjų rangą bus pakelta Ulmų šeima – šie lenkai išbandymų metais parodė nepaprasto pasiaukojimo pavyzdį, kai nepaisydami vokiečių okupantų gąsdinimų ir mirties bausmės grėsmės, jie neatsisakė suteikti prieglobstį dviem žydų šeimoms, ir už tai sumokėjo aukščiausią kainą. Kartu su tėvais – Józefu ir Wiktoria Ulmais – 1944 m. taip pat žuvo septyni jų vaikai: aštuonerių Stanisława, šešerių Barbara, penkerių Władysławas, ketverių Franciszekas, trejų Antonis, pusantrų metukų Maria ir dar negimęs nėščios Wiktorios vaikas.
2023 m. rugsėjo mėnesį šis ypatingų apmąstymų metas Lenkijoje įgaus papildomą reikšmę. Tai pirmas kartas, kai bus švenčiama nauja valstybinė šventė – Nacionalinė karo vaikų diena, kurios datą Lenkijos parlamentas nustatė rugsėjo 10 d. 1943 m. būtent tą dieną Didžiosios Lenkijos Mosinos mieste buvo suimta kelios dešimtys lenkų vaikų – tai buvo niūri masinės represinės akcijos, per kurią buvo areštuota daug lenkų šeimų, įtariamų bendradarbiavimu su nepriklausomybės pogrindžiu, kulminacija. Trumpas, bet labai iškalbingas tos tragedijos ženklas yra telefonograma, kurią tą rugsėjo dieną vokiečių žandarmerijos postas Mosinoje išsiuntė aukštesniajai vadovybei Šreme: „Akcija Mosinoje tęsiama. Šiąnakt areštuoti 156 žmonės. Šiandien numatyta areštuoti dar 60 vaikų.“. Šie trys trumpi sakiniai pažymėjo ištisų šeimų, kurių nariai vėliau buvo sušaudyti arba įkalinti, tragediją, o daugumai Mosinos vaikų reiškė įkalinimą „Polen-Jugendverwahrlager Litzmannstadt“ – lenkų vaikų koncentracijos stovykloje Lodzės Przemysłowa gatvėje, vienintelėje tokio pobūdžio egzekucijų vietoje, vokiečių įkurtoje okupuotoje Europoje.
Lodzės stovykla buvo skirta lenkų vaikams ir paaugliams nuo 6 iki 16 metų, tačiau joje buvo kalinami ir mažesni, net kelių mėnesių vaikai. Nepilnamečiai kaliniai į stovyklą buvo siunčiami, be kita ko, už prekybą, važiavimą tramvajumi be bilieto, elgetavimą ir smulkias vagystes. Čia taip pat buvo laikomi vaikai iš šeimų, atsisakiusių pasirašyti „volkslistą“, į koncentracijos stovyklas ar kalėjimus išsiųstų asmenų vaikai, jaunuoliai, įtariami dalyvavę pasipriešinimo judėjime. Iki šiol nežinome tikslaus į stovyklą patekusių vaikų ir jos aukų skaičiaus. Po Antrojo pasaulinio karo stovyklos likučiai palaipsniui išnyko iš viešosios erdvės, o kartu blanko prisiminimai apie šį nusikaltimą, apie kurį šiandien net sunku kalbėti.
Vaikų iš stovyklos Przemysłowa gatvėje tragedija buvo tik viena iš scenų milžiniškoje dramoje, kurioje jauniausi okupuotos Lenkijos piliečiai kartu su savo artimaisiais atsidūrė po dviejų okupantų jungu. Kitas atvejis, pvz., vokiečių vykdyta iškeldinimo ir pacifikavimo akcija Zamojščiznos regione, kurios metu namų neteko beveik 110 tūkst. lenkų, beveik trečdalis regiono gyventojų. O beveik trečdalį perkeltųjų sudarė vaikai – apie 30 tūkst., iš kurių 10 tūkst. žuvo dėl nežmoniškomis sąlygomis vykdytų deportacijų, kalinimo perkėlimo ir koncentracijos stovyklose, planuoto naikinimo dujų kamerose arba fenolo injekcijomis. Dar 4,5 tūkst. vaikų buvo išvežta į Reichą germanizuoti.
Iš šešių milijonų Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų Lenkijos Respublikos piliečių apie 40 proc. buvo vaikai, todėl būtent jų ir jų bendraamžių, patyrusių masines deportacijas, vergišką darbą ar įkalinimą, tragedijai skirta naujoji valstybinė šventė, kurią Lenkijos valdžios institucijos paskelbė reaguodamos į paskutinės kartos, prisimenančios karo metą, iniciatyvas. Šių tragedijų ragina neužmiršti Lenkijos valstybės įsteigtos ir remiamos memorialinės institucijos – Ulmų šeimos muziejus Markovos kaime, Pakarpatės vaivadijoje įrengtas Atminimo sodas, primenantis, kaip rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis lenkai gelbėjo žydus, ir Lenkijos vaikų – totalitarizmo aukų muziejus Lodzėje, kuris ne tik primena vienintelės Europoje vaikų koncentracijos stovyklos kalinių tragediją, bet ir įamžina visų Antrojo pasaulinio karo aukų lenkų vaikų kankinystę.
Prisiminti šias dramatiškas praeities patirtis yra mūsų pareiga ne tik aukoms, bet ir ateities kartoms, kurioms privalome perduoti šį atminimą. Šią garbingą pareigą, mūsų protėvių testamentą, stengiamės su didžiausiu atsidavimu vykdyti kiekvieną dieną.
Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co Najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
