Ketvirtadienio vakarą Vilniaus mažajame teatre rodyto R. Tumino režisuoto spektaklio „Madagaskaras“ metu į salę susirinkę svečiai ir aktoriai legendiniam kūrėjui išreiškė pagarbą tylos minute ir jo prisiminimu.
Pjesės autorius Marius Ivaškevičius, užlipęs ant scenos, sakė: „Rimai, jūsų namai išėjus ir toliau yra pilni gyvybės, mokinių, darbų ir žiūrovų. Mes toliau vaidiname, žiūrime, juokiamės ir verkiame – darysime tai, kol užsitarnausime bilietą ten, kur jūs vakar išskridote“.
R. Tuminas mirė kovo 6 d. Italijoje, po ilgos kovos su onkologine liga.
Vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių R. Tuminas per savo karjerą dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniaus mažajame teatre, buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje (Rusija) meno vadovu, dėstė režisūrą. Jo darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiuose pasaulio teatruose. Kaip teigė teatrologė, R. Tumino teatro tyrinėtoja, 2012 m. išleistos knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė Ramunė Balevičiūtė, režisierius R. Tuminas priklausė tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos kaip teatro šalies reputaciją: „Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus.“ R. Tuminas savo teatrinę karjerą pradėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).
Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui buvo svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų. Jis siekė į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. Maestro, visą gyvenimą puoselėjęs teatro kaip namų, tai yra repertuarinio teatro su stipriu aktorių ansambliu, idėją, yra sakęs: „Aš esu kupinas nevilties, todėl ir sakau: kad ir kur būčiau, Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai – vienintelis kelias“. Jam priklausė ir šie žodžiai: „Teatrą gali suvokti tik laike, tai nėra kažkoks pastatas ar namas. Tokie dalykai neegzistuoja – tai tėra sąlyga. Teatras gali būti gyvas ir be stogo ar sienų.“
Tačiau paklaustas, kuris jo ligšiolinio kūrybinio kelio etapas jam atrodo vertingiausias, prasmingiausias, nedvejodamas nurodo 1990-uosius, Vilniaus mažojo teatro įkūrimo metus ir šio teatro – pirmųjų ir tikrųjų namų – gyvavimo pradžią, kurią ženklino dar 1988 m. sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“. R. Tuminas už daugelį spektaklių pelnė įvairių prizų, apdovanojimų tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Režisierius 1994 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Vis dėlto režisieriaus gyvenime buvo ir kontroversiškai vertinamų etapų. BNS yra rašęs, kad 2021 m. duodamas interviu Rusijos televizijai R. Tuminas pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Motolovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais. Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakydamas, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei sakė paprašęs televizijos paneigimo su pilnu interviu įrašu bei tekstu.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Vilniaus mažasis teatras su teatro įkūrėju ir meno vadovu R. Tuminu nutraukė darbo sutartį.
