– Koks šiuo metu vyrauja repeticijų procesas, kaip įvardytum šį premjerinį laikotarpį ir kaip jautiesi dirbdama naujame kolektyve, Tau naujame teatre?
– Šiuo metu jaučiu vidinę pusiausvyrą, nors liko nedaug laiko iki premjeros, giliai viduje juntu tylų, ramų džiaugsmą. Galbūt tai susiję su advento laikotarpiu, man šis laikas – paslaptingas, jaukus, o repeticijos einasi labai sklandžiai. Temos, kurias nagrinėjame, yra gana pikantiškos ir nekasdieniškos, jos iššaukia mintis ir būsenas, kurios nėra įprastos, tą patį pasakyčiau ir apie I. Bergmano filmus. Tai, kas juose vyksta, nepanašu į kasdienybę ir netinka kasdienai. Besiruošdami daug dėmesio skyrėme išdavystės temai, kuri dabar skamba kitaip nei prasidėjus procesui. Gali išduoti ne tik mylimąjį, bet ir draugą, kolegą, profesiją, gali išduoti ir savo širdį. Mano aplinkoje yra nemažai nelaimingų porų, kompromisinių santykių, kai du žmonės išprovokuoja pačias blogiausias vienas kito savybes. Manau, kad kai kuriems taip nepasiseka dėl to, kad jie nepastebi to momento, kai atsiduria kryžkelėje, kai patys vis dar turi galimybę pasirinkti, kuriuo keliu eiti. O praėjus laikui supranta, kiek daug jo buvo iššvaistyta... Juk laikas yra pats brangiausias dalykas, kurį turime. Norėtųsi jo nešvaistyti ir tam įkvėpti žiūrovus.
Manau, labai svarbu pastebėti tas kryžkeles, bent jau susivokti, stabtelėti, neskubėti nuspręsti arba nebijoti laikinų sprendimų. Jaučiu, kad ir mano viduje vyksta pokyčiai, negaliu išanalizuoti gabalėlio gyvenimo ir įsidėti jo atgal lyg niekur nieko. Gilesnis žinojimas, gilesni išgyvenimai ardo paviršutiniškumą. Man atrodo, kad svarbu rinktis tą kelią, santykius ar darbą, kuriuose neišduosi savęs.
Repetuodama vis pagaudavau save, pasiduodančią perfekcionizmui. Kaip yra sakoma, kam daug duota, iš to daug pareikalauta. Dažniausiai pati iš savęs daug reikalauju, nes jaučiuosi gavusi daug dovanų: įvairių patirčių, kelionių, nuostabių draugų, daug galimybių. Kad ir ši galimybė – dirbti Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, viename seniausių ir puošniausių teatrų Lietuvoje, man yra svarbi, jaučiuosi dėkinga ir kartu prisiėmusi didelę atsakomybę. I. Bergmano mintys kartais mane ramindavo, jis nesistengė suprasti visų principų. Beje, turiu nuostabią draugę vienuolę, kuri man kažkada patarė nesikėsinti į tobulumą, anot jos, žiniai perteikti tobulumas visai nereikalingas, – Dievas žiūri į pastangas, o pasaulis žiūri į rezultatą. Šios mintys mane ramina, stengiuosi ne atsakyti į visus klausimus, o leisti sau ir kitiems nežinoti.
– „Neištikimoji“ – jau šeštas Tavo darbas su režisieriumi Naubertu Jasinsku. Kaip manai, kokia yra judviejų suderinamumo, sėkmingo bendradarbiavimo paslaptis?
– Jaučiuosi dėkinga aukščiausioms jėgoms, kad turiu galimybę dirbti su artimu draugu. Nuoširdžiai manau, kad Naubertas yra geras menininkas, turi visas savybes, kurių reikia, nuolat jaučia būtinybę augti. Jis labai pagavus naujovėms, jautrus ir turi ypatingą širdį. Šiame procese pastebiu ir džiaugiuosi jo gebėjimu atrinkti tai, kas svarbu ir kas – svarbiausia. Menininkams dažnai tenka spręsti, kas gera, bloga ar vidutiniška, jis turi šią dovaną – savo vidinės tiesos pajautimą.
Kūryba iš jo reikalauja daug vidinių jėgų, todėl Naubertas daug dirba, bet tikiu, kad viskas atsipirks, viskas išsipildys. Būna įdomu peržvelgti draugysčių pradžias, patį pirmąjį susidūrimą, manau, kad jau pirmose akimirkose būna tarsi kažkas užkoduota. Pamenu, pirma Nauberto žinutė ir pirmi jo žodžiai, ištarti man, buvo apie nuojautas. Jis pasakė, kad, siūlydamas dirbti kartu, kreipėsi į mane nuojautos vedamas. Manau, kad nuojautos ir yra viena iš svarbiausių mudviejų jungiamųjų savybių. Aš taip pat nuo vaikystės turiu stiprias nuojautas, kurios lėmė mano svarbiausius sprendimus.
Kūrybai tai atsiliepia, gal todėl ir spektakliuose pasilieka nuojautų, sapnų atmosfera. Mums gera ir paprasta dirbti, nes turime daug panašių vidinių savybių, vertybinių, moralinių, psichologinių, estetinių sutapimų. Manau, tai draugystė, kuri „perlipo“ malonumo ir naudos santykį, į tokią draugystę sudėtinga „patekti“, todėl labai tai vertinu ir branginu.
– Ar jau radai, kuo Tau artima I. Bergmano kūryba, mąstymas?
– Su Bergmano kūryba susipažinau dar studijų laikais, kai ruošiau diplominį darbą. Kadangi diplominį darbą ruošiau per karantiną, turėjau galimybę peržiūrėti daug I. Bergmano filmų, perskaityti dienoraščius. Jau tuomet pajutau didelį artumą. Todėl labai įdomu lyginti save anuomet ir dabar. Per šį laikotarpį turėjau stiprių, ryškių patirčių, kai kuriuos tekstus suprantu visai kitaip, gal net atvirkščiai. Bergmanas buvo labai „talpus“ žmogus, turėjo viena kitai prieštaraujančių savybių, kitaip tariant, jis nebuvo vientisa asmenybė. Čia punktualumas, čia išdaigos, smurtas, o kitą akimirką – meilė, kaip pati švenčiausia jėga žemėje. Dėl to niekada negali daryti užtikrintų išvadų, kas tas Bergmanas, negali apibrėžti jo iki galo. Ir tai mane žavi, tai yra atspirties taškas kūrybai. I. Bergmanui buvo itin svarbus dvasinis pasaulis, neregimybė, jis minėdavo dvasinius kontaktus, dvasinius smūgius, dvasinį neįgalumą. Rūpinosi, kaip perteikti turinį, kuris visuomet turėjo būti nukreiptas į vidų, buvo atviras viskam, kas gražu, turėjo grožėjimosi dovaną. Man šiame etape jis suteikė ryžto pamoką, tai primena, kad tikint žmogaus galimybės pasidaro beribės, viskas tampa pasiekiama. Tik reikia gerai įsižiūrėti, kas stovi tarp tavęs ir tavo noro, o tuomet eiti pirmyn, mąstyti, kaip eini pirmyn, o ne atgal.
Žinoma, Bergmanas turėjo ir didelių silpnybių, viena iš jų – agresijos protrūkiai, jis smurtaudavo prieš savo mylimąsias, jį kamavo obsesijos, beje, kurį laiką jis buvo net Hitlerio fanas. Ypač bijojo mirties, jam buvo svarbu jaustis gyvam, dėl to, manau, vis ieškodavo naujo įsimylėjimo objekto, prie kurio lyg apsėstas prisirišdavo. Juk įsimylėjimas primena, kad esi gyvas, tai visiškai atvirkščias jausmas mirčiai ir netekčiai.
Labai norėtųsi Bergmano nesmerkti ir neišaukštinti, apie jį pakalbėti ne vertinant, bet išlaikant pagarbą. Ingmaras buvo ištikimas savo širdžiai: kai pajusdavo, kad pamilo kitą moterį, tuoj pat skambindavo žmonai, mamai, anytai ir apie tai joms pranešdavo. Tai gana komiška, bet man atrodo, kad tai žavingas ryžto momentas. Jis nešvaistė laiko, jam reikėjo daug ir pilno gyvenimo, tokį ir nugyveno. Daug žmonių, tarp jų ir aš, užstringame nesibaigiančiame laukime to, kas galėtų įvykti, bet kartais vienas nedidelis judesys gali pakeisti visą likimą. Norėčiau šiuo spektakliu paskatinti žiūrovus liautis laukti, padėti likimui išsipildyti. Baisiau praleisti gyvenimą, nei nudegti. I. Bergmanas išlaikydavo pagarbą tiesai, ne visuomet jam pavykdavo išlikti atviram, tačiau našta, siekiant ką nors nuslėpti, jo neapsunkino. Svarbiausias klausimas, kurį išsikėliau sau repetuodama ir vis dar svarstau – ko norėčiau, bet sau neleidžiu?
– Spektaklyje atliksi pagrindinį vaidmenį, kartu su Tavimi scenoje veiks Lukas Malinauskas, Daumantas Ciunis, Tomas Strina. Kaip sekasi darbuotis su šiais aktoriais? Ar iškyla kokių nors sunkumų, iššūkių, ar viskas einasi sklandžiai?
– Esu vienintelė moteris aktorių komandoje, dėl to šiek tiek jaudinausi, bet esu absoliučiai patenkinta ir pagerbta tarp puikių kolegų vyrų, galiu daug ko iš jų pasimokyti. Naubertas turi gražią savybę suburti nuostabias komandas aplink save. Manau, kad nė vienas nesame pernelyg susikoncentravę į save, kolegos tiria pasirinktas temas su tikru ir nuoširdžiu smalsumu. Su Luku, Tomu ir Daumantu dirbti jauku ir saugu, todėl šį procesą prisiminsiu kaip pilną juoko. Su aktoriumi Luku Malinausku kuriame įdomią ir pikantišką meilės istoriją, kai dvi stiprios asmenybės susitinka, viena prieš kitą „nusiginkluoja“ ir pakliūva į vienas kito giliausias gelmes. Manau, kad romantinės meilės tema mūsų kultūriniame lauke tam tikra prasme privengiama, retas meno kūrinys kalba apie ją nuosekliai ir su dideliu dėmesiu. Vienatvės problema vis klesti, todėl, manau, labai svarbu, kad pasaulis mūsų neįtikintų, jog geriau būti po vieną. Svarbu nebijoti meilės, net jei ji kelia liūdesį, dėl to verta gyventi. O mudviejų vaidinama pora ir kalba apie tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo meilės. Lukas Malinauskas yra nuostabus partneris, manau, kad nieko geriau režisierius išrinkti negalėjo. Lukas yra atradęs gerą atspirtį savo kūrybiniame gyvenime, mokausi iš jo pozityvumo, nuolankumo ir labai džiaugiuosi, kad mūsų keliai susikirto.
– Esi ir modelis, reklamų, muzikinių vaizdo klipų herojė. Kuo Tau, kaip aktorei, padeda patirtys, nuotykiai kitose srityse?
– Besirinkdama, ką studijuoti, supratau, kad mano prigimtis yra tikrai meniška. Negalėjau apsispręsti tarp muzikos, dailės, fotografijos, literatūros. Kai atradau teatrą, tai buvo geriausia visų šių elementų kombinacija. Lig šiol manyje išliko smalsumas visoms kultūros formoms, apskritai, jaučiu, kad man lengva susidomėti beveik bet kuo. Todėl mielai sutinku išbandyti naujus, neįprastus dalykus, viskas yra medžiaga būsimiems darbams. Jaučiu, kad viskas, kas man duota, yra reikalinga. Pamenu, viename kino festivalyje žiūrėjau itališką dokumentinį filmą apie darbą. Jame ekspertai pasakojo, kad pastaraisiais metais buvo apskaičiuota, jog tik 10 procentų žmonių yra emociškai susiję su savo profesija ir darbais. Visi kiti dirba vienaip ar kitaip „išjungę“ savo vidų. Filmo pabaigoje buvo ilgas lėtas kadras, kuriame robotas atlieka tą patį darbą kaip ir žmogus, taip pat emociškai nesusisaistęs su tuo, ką daro valandų valandas. Pasijutau nepaprastai palaiminta ir dėkinga, kad dirbu mylimą darbą. Vis prisimenu tą filmą ir tą dėkingumo jausmą, nes, kai esi dėkingas, neįmanoma būti liūdnam arba irzliam. O padėkoti visuomet yra už ką, dėkingumas turi didelę galią.
– Kokios moterys aktorės Tave įkvepia, kas yra tavo herojės, įkvėpėjos?
– Sudėtinga išskirti, nes kiekviename procese man pasiseka būti apsuptai nuostabių aktorių, jaučiu daug šilumos ir meilės iš moterų kolegių. Mano vaidybos dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo aktorė Viktorija Kuodytė, labai ją branginu ir vertinu. Viktorija mane lydėjo į pirmąsias, šaknines kūrybines patirtis. Labai pasitikiu jos nuostatomis, skoniu, ji spinduliuoja orumą. Jos paskaitos ar pokalbiai su ja man turi didelę ir nuolatinę vertę. Be Viktorijos, kita mano įkvėpėja yra aktorė Eglė Jackaitė. Man Eglė – lyg antra mama, tariuosi su ja sudėtingiausiais klausimais. Pamenu, man labai įstrigo jos žodžiai, ištarti per kažkurį mano gimtadienį. Ji paskambino ir pasakė: „Tu niekada nepraleisi to, kas tau sukurta, tai neįmanoma!“ Nešiojuosi šiuos ir daug kitų jos žodžių širdyje. Šios abi moterys, Viktorija ir Eglė, turi daug kilnumo, kuris, manau, šiuo metu yra beišnykstantis dalykas.
Trumpai apie spektaklį:
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VVMT), bendradarbiaudamas su VšĮ „Darbininkai“, kviečia žiūrovus į jaunosios kartos teatro režisieriaus, audiovizualinių patirčių kūrėjo Nauberto Jasinsko premjerą „Neištikimoji“. Tai vienos dalies pasakojimai apie meilę, sukurti pagal garsaus švedų kino ir teatro režisieriaus, vieno moderniojo kino kūrėjų – Ingmaro Bergmano – scenarijų. „Bergmanas ir Vilniaus mažasis teatras turi bendrą estetinę nuojautą, kurioje gali megztis kūrybiškos jungtys“, – sako N. Jasinskas. „Neištikimojoje“ I. Bergmanas nagrinėja menininko pasaulį, jo konfliktus, aistras, ieškojimus, nesėkmes. Čia veikia Marianė – aktorė, kurios vyras – garsus dirigentas. Jiedu turi dukrelę Izabelę, tai – graži, darni šeima. Tačiau moteris įsimyli šeimos draugą – teatro ir kino režisierių, kuriam ne itin sekasi. Šis jos žingsnis pavirsta šiurpia šeimos katastrofa.
Spektaklyje „Neištikimoji“ vaidina: Alvydė Pikturnaitė, Lukas Malinauskas, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Naubertas Jasinskas, pjesės autorius – INGMAR BERGMAN, adaptacijos autoriai: Naubertas Jasinskas, Alvydė Pikturnaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika, scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, choreografė – Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas – Dainius Urbonis, videomenininkas – Ričard Žigis. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Prodiuseriai: Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“. Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Projekto rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Pjesė rodoma Ingmaro Bergmano fondo vardu susitarus su Josef Weinberger Limited, London. Pjesę rodyti teisę suteikė Ingmar Bergman Foundation.
Premjerą „Neištikimoji“ kviečiama išvysti gruodžio 8, 9 d. ir sausio 24, 25 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre.
