Režisieriaus Nauberto Jasinsko sukurtų spektaklių rasime ne vieno solidaus valstybinio ir nepriklausomo teatro repertuare. 2022 m. N. Jasinskas buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Jaunojo menininko kategorijoje, 2023 m. už N. Jasinsko spektaklio „Edžio pabaiga“ scenografiją ir kostiumų dizainą „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintos Sigita Šimkūnaitė ir Sandra Straukaitė.
Pasak režisieriaus, Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą I. Bergmano „Neištikimosios“ pastatymui įgyvendinti jis pasirinko pirmiausia dėl estetinės pajautos. „Iš tiesų klasika ne visur tinka dėl tam tikro konteksto, o Bergmanas ir Vilniaus mažasis teatras turi bendrą estetinę nuojautą, per kurią gali susijungti“, – įsitikinęs jaunasis kūrėjas.
Pasak režisieriaus, jam atrodo svarbu, pasitelkus klasikos kūrinius, dekonstruojant tam tikrą tradiciją, kalbėti apie šiuolaikybę. Režisierių Naubertą Jasinską kalbino Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Kodėl spektakliui pasirinkai būtent Ingmaro Bergmano kūrinį? Kas nulėmė tokį tavo sprendimą?
– Iš tiesų čia labai geras klausimas. Mano pažintis su Šiaurės šalių autoriais prasidėjo truputį anksčiau – pradėjau savo kelionę nuo švedų dramaturgo Augusto Strindbergo ir jo pjesės motyvais sukūriau spektaklį „Pelikanas“, todėl spektaklio pagal Bergmano scenarijų kūrimas yra savotiškas šio kūrybinio proceso tęsinys idėjine prasme. Bergmanas visą gyvenimą akcentavo, kad jam didelės įtakos turėjo Strindbergas – tiek jo asmenybė, tiek kūryba. Todėl nenuostabu, kad Bergmano kūryboje pastebime atsikartojančius Strindbergo veikėjų vardus, santykių mechanizmus: viename iš filmo scenarijų yra labai ryški brolio ir sesers linija, kurią atpažįstame iš Strindbergo „Pelikano“ ir kitų jo pjesių siužetų – tai toks neįtikėtinas dviejų kūrėjų dialogas.
Sakyčiau, jog Bergmanas – vienas iš tų autorių, kurie gyvenime atsiranda netyčia. Nebuvo taip, kad domėjausi konkrečiai skandinavų rašytojais, tiesiog kolegos, su kuriais tuo metu bendravau ir dirbau, pasiūlė šį autorių ir šią medžiagą, ir man labai patiko. Dabar gi matau tam tikrą tąsą – kūrybinę, dramaturginę, minties eigos.
– O kodėl būtent „Neištikimoji“? Kuo šis kūrinys tau pasirodė artimas, aktualus, svarbus?
– Prieš trejus metus kartu su aktore Alvyde Pikturnaite, kuri vaidins šiame spektaklyje, sukūrėme trumpą teatrinį eskizą pagal Bergmano kūrybą. Vienas iš atspirties taškų tą sykį ir buvo neįgyvendintas filmo scenarijus „Neištikimoji“. Tai vienas iš paskutiniųjų Bergmano kino scenarijų, pagal kurį filmo jam taip ir nepavyko susukti. Tai 2000 m. padarė jo mūza, buvusi mylimoji aktorė Liv Ulman. Sunku konkrečiai įvardyti, kodėl pasirinkau būtent šį kūrinį, nes kartais tos medžiagos tiesiog „ateina“, būna artimos man, mano ratui. Šiuo metu man iš tiesų atrodo, kad žmonės gyvena labai liūdnai, jų gyvenimo kokybė prasta. Noriu suprasti to priežastį.
Man atrodo, kad čia svarbūs keli dalykai: pirma, esama tam tikro kultūrinio ir religinio aspekto, savotiškos nuorodos, kaip mes turime gyventi, ir dažnai tai – nekvestionuojama realybė. Būtent dėl to mes nesikalbame apie labai svarbius dalykus. Vienas iš jų – neištikimybė. Kas gi tai yra?
Neištikimybę Bergmanas skirsto į fizinę ir dvasinę. Jis pirmasis, kuris kino filmuose dvasinę neištikimybę apmąstė kaip reikšmingesnę negu fizinę (anksčiau kultūriniame naratyve būdavo atvirkščiai). Atsispyrus nuo šios minties, įdomu pasvarstyti, kas yra ta dvasinė, emocinė neištikimybė, kaip ji užgimsta. Aš, kaip žmogus, suvokdamas labai sudėtingą savo savybių kompleksą ir aistrų mechanizmą, kurio negaliu pažaboti, iš esmės galiu susitarti su savimi, tačiau manyje kylančių reakcijų, audrų negaliu suvaldyt. Taigi, nepaisant to, kad mes, būdami poroje, esame susitarę puoselėti santykius vadovaudamiesi konkrečiomis taisyklėmis, tai manęs niekaip neapsaugo nuo to, kad galiu su kuo nors labai gražiai flirtuoti, kad man tai sužadins kokias nors fantazijas, ir iš tiesų tokių fantazijų, svajonių, svarstymų gali atsirasti visą gyvenimą.
Ir čia iškyla klausimas, kodėl mes, suprasdami šią neišvengiamybę, vis dėlto bandom save apriboti ir sakyti, kad, jeigu jau susitarėme gyventi pagal tam tikras taisykles, tai tą sudėtingą savo savybių kompleksą turime nubraukti. Tačiau juk jis niekur nedingsta. Tada susiduriame su situacija, kad neturime su kuo apie tai pasikalbėti, nuslepiame, ką jaučiame ir galvojame, atsiranda atstumas, melo galimybė, prasideda santykių irimo procesas. Todėl man, kaip Naubertui, labai įdomu, kaip pradėti kalbėtis su žmonėmis ir dalytis visu tuo savo savybių kompleksu.
Tarkime, aš norėčiau, kad tu žinotum, kas man gražu ar negražu, seksualu ar ne, kur norėčiau gyventi... ir kad poryt visa tai gali pasikeisti. Bendraudamas su kitu, aš turėčiau suprasti ir priimti lygiai tokį patį kito žmogaus kompleksiškumą. Menotyrininkė Laima Kreivytė, kalbėdama apie romantinius santykius, teigė, jog santykiai – terpė vienas kitam augti. Rodos, taip paprasta, bet man atrodo, kad nei literatūroje, nei viešajame diskurse šitų elementarių dalykų nėra, niekas apie tai nekalba. Nes esame pripratę prie labai krikščioniško, patirarchalinio visuomenės modelio, ir egzistuojančios bendravimo formos mus „įkalina“, apriboja elgtis tik taip ir ne kitaip, skatina mus būti nelaimingus. Tai pirma.
Antra, kokios anksčiau buvo santykių perspektyvos: mūsų močiutės, net ir tėvai dar kalbėjo, kad dviejų žmonių susitikimas yra paremtas tam tikru ekonominiu principu: dviese lengviau. Todėl, vos įvykus pirmam kontaktui, jei vienas kitam patiko, iškart įsijungdavo ekonominis mechanizmas: galima kartu nusipirkti butą, susimesti ir gyventi kartu. Bet čia nėra jokios meilės... Vis dar gajus tas modelis, kad reikia pakentėti, pagaliau subręsti, gyventi, būti dėl ekonominių sumetimų. Visa tai persismelkia ir į jaunesnių kartų gyvenimą.
– Pristatydamas spektaklio idėją teatre, išsakei labai gražią mintį apie žmones-kompromisus... Tuos, su kuriais mes būname, į kuriuos įsikimbame, nors jie visai nebūtinai yra tie „tikrieji“. Tiesiog, nenorėdami būti vieni, sutinkame į savo gyvenimus įsileisti „atsitiktinius“ žmones, ir taip pasmerkiame save nuolatinei kovai, kančiai, kompromisams, iš esmės sutinkame būti nelaimingi.
– Taip, iš tiesų, žmonės-kompromisai – gana dažnas reiškinys, bet yra ir kita bėda – lūkestis ir tikėjimas, kad mums yra pažadėtas žmogus, per kurį išsipildysim. Tas išsipildymas per kitą, princo ar princesės laukimas yra taip giliai įaugęs į mūsų sąmonę, kad iš tiesų tuo įtikime – galvojame, jog būdami vieni negalime būti visaverčiai, todėl privalome susirasti kitą žmogų, per kurį išsipildysim. Ir čia susiduria du labai skirtingi konceptai: man reikia kito, per kurį išsipildysiu, bet tai gali būti žmogus-kompromisas, tad apie kokį išsipildymą kalbame? O jeigu aš nenoriu puoselėti kompromisinių santykių ir nenoriu, kad mane išgelbėtų princas ar princesė, tai kaip tada gyventi?
Juk iš tiesų vienintelis žmogus, per kurį turiu išsipildyti, esu tik aš pats. Ši problema jau svarstoma literatūroje. Man atrodo svarbu, kad kažkas apie tai galvoja, rašo knygas, jos, žinoma, yra labai nišinės, akademinės, bet jų visgi jau yra. Man apskritai atrodo labai svarbu šiandien kalbėti apie naują galimybę bendrauti, brėžti naujas bendravimo galimybes.
– Turi omeny, leisti sau gyventi? Išdrįsti gyventi?
– Aš kalbu apie gebėjimą komunikuoti. Pavyzdžiui, mes esame drauge, mums gera kartu, gal net gyvename drauge ir turime, tarkim, šunį, butą, kitaip tariant, tai jau ne santykių pradžia, o gyvenimas sykiu, bendri planai, buitis. Tada staiga suvokiame, kad gyvenimas yra kompleksiškas. Ir tu arba aš sutinkame kitą žmogų, prasideda kažkoks bendravimas. Aš tau papasakoju apie šitą žmogų. Gal tai tau labai nepatinka, o gal kaip tik labai patinka? Kodėl nepatinka? Kodėl mes negalim susitikti ir pasikalbėti trise? Galbūt paaiškės, kad vis dėlto mums nėra taip gerai, gal čia yra geriau, o gal net jums yra geriau?
Tuo aš noriu pasakyti, kad reikėtų įsileisti betarpiško dalijimosi idėją. Nes nesidalijimas, nenorėjimas to daryti labai susijęs su pavydu, egoizmu ir savinimusi, bet tai ir kyla iš to kultūrinio ir religinio „mano“ apibrėžimo: aš užkariavau, aš nusipelniau. Iš kitos pusės – iš betarpiško saugumo troškimo: aš noriu turėti kampą, noriu turėti glėbį – tik savo glėbį. Taigi – norime turėti ką nors apčiuopiama šitoj neapčiuopiamybėje. Bet kokiu atveju suprantame, kad visa tai kada nors baigsis, nes, net jeigu gyvensime kartu iki gyvenimo pabaigos, aš arba kitas žmogus galiausiai iškeliaus iš šio pasaulio. Taigi pabaiga vis tiek neišvengiama.
Noriu iškelti tą betarpiško dalijimosi idėją. Iš esmės Bergmanas apie tai ir rašo – kad nepakanka kalbėti monologu, reikia bendrauti su žmonėmis, su kuriais mes esame. Čia turiu omeny ne tik romantinę meilę, bet ir pasidalijimą baimėmis, lūkesčiais, problemomis, manau, kad yra būtina išdrįsti pasikalbėti arba išklausyti vienam kitą be išankstinių nuostatų – tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Svarbu kalbėtis, paimti žmogų už rankos, rasti bendrą horizontą – juk tai be galo įdomu. Jaučiu, jog šiuo metu esama tam tikro nuopuolio, išsifragmentavimo, negalėjimo bendrauti, pasakyti to, kas tau svarbu, skauda, ko norisi, apie ką svajoji ir pan.
– Kaip šios temos atskleidžiamos Bergmano „Neištikimojoje“? Kokias scenas, akcentus tu čia išskirtum?
– Bergmano „Neištikimosios“ scenarijuje yra trys esminės scenos: pirma scena – kai moteris dekonstruoja jausmo, noro ir aistros momentą – kai įvyksta neištikimybės aktas. Kas atsitinka? Kokios aplinkybės? Koks tuo metu kvapas, saulės spalva? Kaip atrodo žmogus, kai šitas mechanizmas susikuria? Pjesėje dar esama kitų scenų, labai stiprių, gerų vietų, kurios rodo šio mechanizmo augimą, didėjantį nesusikalbėjimą, tiesos slėpimą. Pjesės pabaigoje sukrečia siaubingas, tiesiog destruktyvus dviejų suaugusių žmonių, vyro ir moters, kurie susituokę ir tarp kurių įvyko neištikimybės faktas, pokalbis. Tai siaubinga scena, kurioje vyras iš esmės tardo moterį.
„Neištikimojoje“ Bergmanas tiesiog genialiai atskleidžia neištikimybės fakto ir su tuo susijusių jausmų paletę bei transformaciją nuo fundamentalaus grožio iki košmaro. Reikia pasakyti, kad iš esmės Bergmanas yra šlykštynė, jis kaltina moterį, kai tuo tarpu pats išdavinėjo visas savo moteris, smurtavo prieš jas, paliko su vaikais. Man atrodo, labai svarbu pabrėžti, jog Bergmanui, kaip, beje, ir Strindbergui, aš nepritariu. Prieštarauju jų ideologijai, bet man labai įdomu, kaip, remdamasis šia ideologija, per tą siaubingą pjesėje išrašytą dialogą, Bergmanas nupiešia disfunkcinės šeimos paveikslą.
Šis režisierius iš tiesų yra neabejotino talento genijus, kartu pasižymintis ir siaubingu savybių kompleksu, kuriam aš absoliučiai nepritariu, bet jis per tai sukuria labai įdomius scenarijus, apie kuriuos verta ir yra ką kalbėti. Iš tiesų Lietuvoje mes turime labai didelę autoritetų kvestionavimo problemą. Tai susiję su patriarchalinės galios pozicijos puoselėjimu. Mes pateisiname sisteminį smurtą prieš visus, nes esame pripratę prie tokios valdymo struktūros. Net neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. O man atrodo labai svarbu leisti sau suabejoti autoritetais. Manau, būtina kurti naujus naratyvus, bet lygiai taip pat būtina ir dekonstruoti mumyse esančius naratyvus, autoritetus, savo elgesio modelius.
– Sakyk, ar tu pats tiki romantine meile ir šeimos konstruktu?
– Žinoma, tikiu romantine meile, bet nebetikiu tuo konstruktu, kurį mes turime. Manau, visi turėtume pergalvoti šeimos struktūros modelį ir rasti savo – tobulą – variantą. Bet kad romantinė meilė egzistuoja, tai tikrai taip. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad pasakyčiau kitaip. Viliuosi, kad to niekada nebus.
Spektaklyje „Neištikimoji“ vaidina: Alvydė Pikturnaitė, Lukas Malinauskas, Daumantas Ciunis ir Tomas Stirna. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius ir adaptacijos autorius – Naubertas Jasinskas, kompozitorius – Gintaras Sodeika, scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, choreografė – Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas – Dainius Urbonis, videomenininkas – Ričard Žigis. Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Projekto rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Pjesę rodyti teisę suteikė Ingmar Bergman Foundation.
Premjerą „Neištikimoji“ kviečiame išvysti gruodžio 8, 9 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre.
