- Ši premija – didžiausias įvertinimas menininkui, kultūrininkui Lietuvoje. Kokie Jūsų pamąstymai šia proga?
Ta proga man jau kaip ir neaktuali. Kai atėjo žinia, buvo smagu, turėjau apie ką pamąstyti, kaip čia taip atsitiko, ko jau gal ir neturėjo atsitikti. Bet jeigu atsitiko, tai aš kažkam komentavau kaip malonų netikėtumą. Dabar pamąstymai? Yra du dalykai.
Vienas – progų sutapimas gali kam nors atrodyti atsitiktinė proga, kad švenčiamas Čiurlionio mirties šimtmetis. O kadangi Landsbergio kandidatūra su jo darbais apie Čiurlionį vėl atsirado darbotvarkėje, ne pirmą kartą, tai dabar Komisija apsisprendė ir paskyrė premiją. Man labiau norėtųsi galvoti apie Čiurlionio palikimą, jo, kaip sakoma, įvertinimą.
Man tas žodis nelabai tinka, bet nerandu geresnio. Tai priminimas, aktualinimas, įvedimas į mūsų visuomenės sąmonę ir tarptautinę žiniją, kad ne tik yra toks dar vienas dailininkas, vertas tarptautinio dėmesio, bet kad jis išskirtinis, ypatingas, ir jį tiesiog reikia pažinti. Ne tam, kad būtų pagerbtas jo darbas, bet kad mes patys ir milijonai žmonių nebūtume nuskurdinti nepažindami tos kūrybos su jos idėjomis, grožiu ir reikšme.
- Paskutiniai Jūsų darbai, susiję su Čiurlioniu – rinkiniai, ankstesnių straipsnių sąvadai – visur tarsi figūruoja visumos momentas. 2008 m. išleidote milžinišką monografiją „Visas Čiurlionis“, kur iš esmės sudėjote papildęs visus savo darbus. Žodis „visas“, „visuma“ lydi Jūsų pastarojo dešimtmečio prisilietimus prie Čiurlionio. Tarsi sumuojate savo gyvenimo didįjį darbą, skirtą Čiurlioniui. Pastaraisiais metais prisėsdamas prie savo ankstesnių darbų, visa tai gaivindamas, redaguodamas, kokias galimybes Jūs dar regite kitoms kartoms, galbūt kitoms menotyros tradicijoms? Ką Čiurlionio temoje dar įžvelgiate, bet nebeskirsite tam laiko?
Teisingai matote, gal ir kiti mato, kad tas žodis šį tą reiškia, jis neatsitiktinis. „Visas Čiurlionis“ – tai nebūtinai viskas, ką esu apie Čiurlionį parašęs. Tačiau toje knygoje yra apie visą Čiurlionį: ir jo gyvenimas, ir kūryba, dailė, tapyba, grafika, ir muzika, ir idėjos, nes jis iš tikrųjų buvo idėjų menininkas. Moderniais laikais pasakytume – konceptualistas. Man tai norėjosi šiek tiek praskleisti.
Jis dar ir literatas su labai gražia vaizduote, vaizdinga kalba. Nors rašė lenkiškai ir dauguma jo rašinių pražuvo, bet yra šiek tiek išlikę tikrų literatūros perlų. Esu juos tvarkęs, redagavęs, rekonstravęs, nes išlikęs ir vienas kitas originalus tekstas lenkų kalba.
Vertimai gali būti nuolat tikslinami, pažįstant jo žodyną. Iš jo laiškų ir panašių šaltinių gali būti pamatomos tikslesnės prasmės. Čiurlionis priklauso prie tų didžiųjų, kurių palikime vis atrandama naujų dalykų. Ateina naujos kartos, nauji žmonės, nauji laikotarpiai su savo įžvalga, ir pamatoma, ko anksčiau nebuvo matyta arba tai, kas aktualu dabar. Tai ir yra meno fenomenas, kad jis gyvas, egzistuoja žmonių sąmonėje. Jis ne vien materialus daiktas, įrėmintas ir pakabintas ant sienos. Jis yra smegenyse ir kultūroje. O kultūra irgi nuolatinis procesas. Visa tai šiek tiek atsispindi mano darbuose.
Aš taip norėjau, tačiau „Visas Čiurlionis“ niekada nebus visas. Tai sąlyginis pavadinimas. Visas – pagal kūrybos žanrus, apimtis, rėmus. Formaliai imant. Tačiau turinio prasme būčiau be galo drąsus ir naivus, jei manyčiau, kad pasakiau viską apie Čiurlionį. Pasakiau daugmaž, kiek pats išmanau ar kas man tada atėjo į galvą. Bet toli gražu čia nėra viskas, ir to visko niekada nebus.
- Čiurlionį minime ir kai kalbame apie lietuvybės istoriją. Šiandien, kai tokie skausmingi mūsų politizuoti santykiai su Lenkija, dažnai susimąstome apie lietuvybę: kas yra lietuviškoji kultūrinė savimonė, lietuviškumo fenomenas? Juk labai nedaug laiko esame susipratę kultūriškai, puoselėjantys raštą, švietimą. Kalbu apie XIX a. vidurį, kai prasidėjo knygnešių judėjimas. Sykiu tai ir Jūsų šeimos, Jūsų senelių istorija. Čiurlionis priklauso tai pačiai generacijai. Tai žmogus, kuris apsisprendė būti lietuviu. Lietuvių kultūros istorijoje turime nemažai asmenybių, kurių etninės šaknys neaiškios arba mažai sietinos su lietuviškumu, tačiau jie sąmoningai apsisprendė būti lietuviais. Ką šiandien reiškia lietuvybė ir kokia jos tvermė, kai Lietuvą šitaip krečia emigracijos bangos? Ar turime pakankamai tvirtą lietuvybės stuburą, kad išliktume? Jaudinamės dėl Čiurlionio menko pažinimo pasaulyje, bet galime netgi su savo valstybingumo idėja, su tokia netvaria lietuvybe išvis išnykti.
Čiurlionio atvejis gali būti ir pavyzdys, ir pamoka. Apsisprendimas lietuvybei abiem prasmėm, kad esu lietuvis ir turiu savo darbuose galvoti apie savo tautą, kraštą ir ką nors pirmiausia jiems duoti. Nors tie darbai savo reikšme ir mintimis eina daug plačiau ir toliau, man rūpi, kas yra šioje žemėje tarp mano tautiečių. Jam rūpėjo. Kai jam iš tikrųjų parūpo, jis rado savo gyvenimo prasmę. Galbūt antrąją prasmę, nes pirmoji prasmė buvo meno kūryba.
Paskui atsirado viena ir kita meilė, galų gale ir didžioji gyvenimo meilė, ir šeima, kuria nebespėjo pasidžiaugti, savo kūdikio turbūt nė nepamatė. Bet tam tikru laikotarpiu atsirado labai didelė gyvenimo prasmė. Kam aš tai visa darau? – Greta pagrindinės užduoties, kad dirbam žmonijai. Tą jis yra sakęs, ir tai ne vien retorika. Bet taip gražiai sakė žmonai, kaip mes po mažą plytelę įdedam į tą rūmą, kurį žmonija amžių amžiais stato.
Kitas uždavinys apibūdinamas: „visus savo darbus skirsiu Lietuvai“. „Tie mūsiškiai tokie vargšai, taip nieko neturi, kad mes privalom jiems ką nors duoti“. Todėl jis net rūpinasi, ar jo darbai, tas darbas, apie kurį jis dabar galvoja, nebus pernelyg tolimas šio laikotarpio lietuviams, kad ir jie ką nors iš to pagautų ne tik po šimto metų. Taip atsiranda mąstymas ir nusiteikimas: esu šios visumos dalis ir noriu būti jai reikalingas ir reikšmingas.
Tai turėtų būti tema susimąstymui ir galbūt pavyzdys dabartiniams žmonėms, kurie linkę pamoti ranka. Žinoma, visais laikais būdavo žmonių, kurie manydavo, kad čia toks savaiminis dalykas – aš iš to krašto, iš mažens moku lietuviškai kalbėti, galiu ir nekalbėti, o susiorientuoti kaip nors kitaip, galiu net gėdytis tos „prastos“ kalbos, kuria kalba tiek nedaug arba neišsimokslinę žmonės. O jeigu mums gražu kalbėti lietuviškai, tai galėtų būti gražu kalbėti gražiai lietuviškai. Ne kokių netaisyklingų skolintų konstrukcijų atsitiktiniu mišiniu, kurį valydamas turėjo savo darbo barą, kaip minėjote, vienas mano senelių.
Kai klausiate apie lietuvybę šiandien, tai ji pasireiškia tuo, kad tam tikrai daliai žmonių norisi lietuviškai dainuoti, patinka klausytis. Yra išaugusi labai įvairi lietuvių literatūra, ji marga, gyva, bet nėra didelė, nėra žinoma pasaulyje.
Kažkur skaičiau, kažkas vartė norvegišką enciklopediją ir tik dviejose vietose rado paminėtą Lietuvą – prie Mickevičiaus ir Miłoszo. Bet nė vieno lietuvių rašytojo atskirai kaip verto žinoti kūrėjo, kuris rašytų lietuviškai, ten nebuvo. Tie, kurie rašė lenkiškai, bet gimę Lietuvoje, kažkiek atneša Lietuvos vardą. Gal tai atsitiktinis dalykas.
Vis dėlto ir nepaisydami to, mes rašome lietuviškai, mes kalbame, leidžiame knygas ir stengiamės ugdyti, puoselėti kultūrą. Tai mūsų gyvenimo dalis. O jeigu to neturėtume ar atsisakytume, tai kas būtume? Kokie nors individai, vėjo nešiojami po pasaulį kaip sausi lapai, gal kur nors pritampantys, gal pasireiškiantys kitose kultūrose. Tai irgi nėra be prasmės. Bet tada teliktų tik Lietuvos vardas prie Mickevičiaus biografijos, kaip mano minėtuoju atveju.
- Jūs dirbate Europos Parlamente ir esate, kaip sakoma, prie pirmųjų informacijos šaltinių, kas projektuojama Europos ateičiai. Iš Europos Parlamento koridorių yra nubyrėjusi informacija dėl ateities švietimo nuostatų, neva išsilavinimas Europoje turėtų būti tik kaip įdarbinimo įrankis. Tokiu būdu iškiltų pavojus senųjų universitetų tradicijoms, puoselėjusioms visapusiškai išsilavinusių, plačios erudicijos asmenybių kultūrą. Norėčiau, kad pasitelktumėte savo futurologinę intuiciją ir pabandytumėte nuspėti, kokia yra būsimoji Europos kultūrinė vizija. Ar jau šimtą metų kalbėdami apie Europos saulėlydį, išties jo neprisišauksime?
Požymių yra. Vienas jų būtų, ką Jūs dabar priminėte ir papasakojote apie tendenciją švietimo, lavinimo, ugdymo srityje, kad tai turėtų būti orientuota į įdarbinimą. O kam reikalingas įdarbinimas?
Jis reikalingas dviem aspektais: kad žmogus užsidirbtų ir turėtų ką valgyti ir kad jis ką nors gamintų. Kartais gamina idėjas, koncepcijas, bet šiaip suprantam, kad darbas gamina tiesiogiai ar netiesiogiai materialius produktus, kurie suskaičiuojami ir parodomi ant popieriaus: štai tiek ir tiek išaugo gamyba, tiek išaugo suvartojimas, tiek pragyvenimo lygis. Dabar suvalgome daugiau negu pernai, ir tartum viskas eina geryn. Mano supratimu, tai klaidinga pažiūra.
Tačiau eina jau ne vieną šimtą metų pirmiausiai materialistinis požiūris į gyvenimą, ką mes čia veikiame, ko čia gyvename. Net buvo toks pajuokavimas, kurį sakydavo Čiurlionio tėvas kaip liaudišką arba miestelio pokštą: kam žmogus gyvena – kad valgytų ir gertų. O kam jis valgo ir geria – kad gyventų. Ratas tartum užsidaro, net ir džiaugiantis, kad gyvename ilgiau. Tokia filosofija pražūtinga. Ji tikriausiai ir lems Europos degradaciją. Bent ligi šiol lemia. Kaip ją pakeisti?
Galima tik kalbėti, tačiau ji tokia dominuojanti, lyg visi būtų marksistai materialistai ir žinotų, kad svarbiausia – gaminti. Gaminti, o visa kita klostosi pagal tai. Galima būtų juk suprasti, kad svarbiausia – gyventi. O gyvenimas nėra pirmiausia ko nors gaminimas. Esi ne vienas šiame pasaulyje. Gyvendamas bendrauji ne vien gamybiškai, tu nesi tik bosas arba pavaldinys, kuris dažnai boso nekenčia, o bosas bijo pavaldinio. Taip prasideda klasių kova arba ji reguliuojama per profsąjungą. Yra tiesiog žmonės.
Sakysim, kad ir mano viršininkas, bet jis yra Petras, kuris turi įdomių savybių. Jeigu pasiseka su juo pasikalbėti, tai mes pasidalijame mintimis, o ne vien įsakymais ir paklusnumais. Tos mintys padeda mūsų gyvenimo reikaluose, ir mes esame bendruomenė. Ne tik gamybinė, bet žmonių bendravimo bendruomenė. Tai šeima, aplinka, tauta, žmonija. Galbūt Europa.
Buvo mėginama aktualinti ir skiepyti, jau man esant Europos Parlamente, europietiškumo koncepciją ir tam tikrą Europos piliečio savivoką. Dabar vėl mažai apie tai bekalbama. Nes yra toks didelis antplūdis ir tikėtinas antplūdis į Europą ne europiečių, kad, ko gero, akcentuoti europietiškumą gali būti net „nekorektiška“. Tie galvotojai ar galvočiai prisigalvoja tiek daug problemų, kaip nežiūrėti į dalykus paprastai, o kaip juos suprobleminti.
Grįžtant prie to, kas yra gyvenimas, mūsų gyvenimas yra bendravimas. Bendravimas – tai ir supratimas, pagalba, o jos labai dažnai reikia. Arba vien supratimas – jau pagalba, kad turi su kuo pasikalbėti. Tai buvimas bendrijoje, kuri susirūpinusi ne vien statistiniais rodikliais, kiek šiemet pasiuvome batų, ar juos pirko, o jeigu nepirko, tai labai blogai. Kaip užvaryti tokią reklamą, kad pirktų daugiau? Nors jų nė nereikia. Betgi tie, kuriuos avi, jau šiek tiek pasenę, išėję iš mados, todėl tau būtinai reikia naujų, antraip sustos fabrikėlis. Tada gyvenimas ir sukasi apie tokius dalykus ir darosi menkas. O gyvenimas turi būti didelis. Kaip mums neprarasti didelio gyvenimo? Pasižiūrėkim į Čiurlionio kūrybą.
Parengta pagal pokalbį, transliuotą 2011 m. gruodžio 30 d. LRT radijo programos „Klasika“ laidoje „Muzikinis pastišas“. Visas tekstas publikuotas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ 2012 m. vasario 3 d. Nr. 3365
