Lauryna apsistojo Štutgarto operoje, kur per šį sezoną sukūrė Karolkos (opera „Jenufa“), Miuzetės („Bohema“), Anachen („Laisvasis šaulys“) ir Klarinos („Platėja“) vaidmenis. Na, o Vilniuje solistės laukiame grįžtant į paskutinius J. Massenet operos „Verteris“ spektaklius balandžio 8, 10, 12 d. Kongresų rūmuose.
– Labai laukiame tavo grįžtančios Sofi, kurią prisimename kaip didžiulį energijos pliūpsnį scenoje. Kokius prisiminimus tau sukelia ši rolė? Kokia šį kartą bus Sofi?
– Sofi? Nežinau, bet reikia tik žengti žingsnį ant scenos...
Na o 2008 m. tai buvo mano primas vaidmuo, kurį atlikau pirmą kartą grįžusi iš Londono. Tai buvo mano pirmasis bilietas namo, pradėjus dirbti užsienyje. Manau, simboliška, kad ir dabar Sofi yra mano bilietas namo. Tik šį kartą skirtumas tas, kad grįžtu kaip svečias.
Nuo praėjusių metų rugsėjo mano namais yra tapęs Štutgartas. Štutgarto valstybinė opera - mano darbo vieta. Iš čia keliauju į kitus teatrus ir koncertų sales. Jau tuoj baigsiu pirmąjį sezoną čia, ir tai – tik pradžia.
– Papasakok apie šį teatrą.
– Šio teatro operos pastatymai yra ryškūs, įgaunantys tarptautinį rezonansą. Čia kuria garsiausi šių dienų režisieriai, kaip Calixto Beitio, dirigentai, dainuoja ryškiausios dabarties operos žvaigždės. Galimybė būti šioje terpėje man yra daugiau nei likimo dovana. Visi šie pliusai yra akivaizdūs bet kuriam turėjusiam galimybę dirbti ar pamatyti spektaklį šiame teatre, tačiau tai nebuvo lemiamas koziris sprendžiant apsigyvenimo Štutgarte klausimą.
Šiame teatre visi be išimties vienas į kitą kreipiasi vardu arba „tu“, mūsų teatro vadovybė dalyvauja didžiojoje dalyje repeticijų ir visuose spektakliuose. Jie yra tie, kuriuos apkabini po spektaklio pirmiausia, ir tie, kurie pirmi tave pasveikina, serga už tave ir jaudinasi, kai tu sergi. Tai – namai, ir čia ne sparnuota frazė. Man pasisekė: aš galiu kurti, augti profesine prasme, būti pastebėta. Galiu priimti pasiūlymus dainuoti kitur, ir man sudaromos galimybės juos realizuoti.
Šilta, draugiška atmosfera, - tai yra priežastis, kodėl Štutgarto opera šiandien yra mano namai.
– O kaip sekasi prisijaukinti patį Štutgarto miestą? Koks jis?
– Nėra gražesnio miesto už Vilnių. Štutgartas – kalnuotas miestas, apsuptas vynuogienojų. Čia sirpsta vokiškas vynas, iš kurio visi save gerbiantys italai ir prancūzai juokiasi iki ašarų.
Tai – kultūros miestas, žinomas dėl savo operos, baleto, Mercedes-Benz, Porsche gamyklų. Beje, ar jau minėjau, jog tai – vienas turtingiausių Vokietijos miestų?
– Kokie žmonės jame gyvena?
– Žmonės? Čia – labai savotiška jų „rūšis“: iš pirmo žvilgsnio – šykštūs ir uždari, bet geriau pažinus – geraširdžiai ir ištikimi draugai. Šiandien jau galiu sakyti, kad dabar tai – mano miestas ir mano žmonės.
– Ką pirmiausia nuveiksi grįžusi į kitą savo miestą – Vilnių?
– Apkabinsiu visus, kurių taip išsiilgau...
– Ar manai, kad šiandien esi teisingame kelyje?
– Tuoj patikrinsime: dirbu tarptautinį pripažinimą turinčiame teatre. Praėjusį pavasarį dainavau Amsterdamo Conecrtgebouw ir esu pakviesta ten grįžti. Ateinantį sezoną prie mano CV esančių pasaulinių koncertinių salių sąrašo pridėsiu Wigmore Hall Londone.
Taip – viskas tvarkoje. Ir kelias, ir kursas, ir bendrakeleiviai teisingi.
