Į kiekvieną baleto spektaklį, kuriame šokdavo, ji ateidavo anksčiau už kitus atlikėjus – likus maždaug trims valandoms. Teatro kolegos stebėdavosi: „Ateina Sodytė, sušoka scenoje visą spektaklį, o tada išeina ruoštis spektakliui...“ Bet Jūratė aiškina, kad šitaip jai pavykdavo suvaldyti scenos jaudulį.
„Kai dar mokiausi baleto mokykloje, mokslo metų pabaigoje vykdavo ataskaitiniai koncertai, į kuriuos iš visos Lietuvos suvažiuodavo mūsų tėvai ir giminės. Kai prieš koncertą artimieji manęs paklausė, kaip kitų mokinių būryje mane atpažinti, pajuokavau: „Aš būsiu ta, kuri apsivoš scenoje“.
Ir ką gi: neįsivaizduoju, kaip įmanoma apsivožti stovint lygioje vietoje, bet tąkart pyliau nosim tiesiai į grindis. Aišku, iškart buvau atpažinta, ir dėl to mane iki pat pasirodymo pabaigos siaubingai ėmė juokas. O kadangi viską nufilmavo Lietuvos televizija, tai ir nuo pedagogų gavau pylos kaip reikiant“, – šypsosi prisiminusi balerinos karjeros pradžią J. Sodytė.
Žaizdos šokti netrukdydavo
Artistė sako, kad baleto šokėjus suvienija jų profesija: visi turi tuos pačius siekius, tą patį tikslą.
„Šokėjai į trupę ateina jauni ir išeina iš jos jauni, o jaunystė – amžius, kai bendravimo norisi labiausiai. Pagaliau šokdami mes nuolat liečiame vieni kitus, o tai suartina ir sukuria glaudų ryšį. Jautėmės kaip viena šeima, bet kiekvienoje šeimoje visko būna: ir pasibarimų, ir pasistumdymų. Ilgametė baleto repetitorė Lilijana Dišlerė sakydavo, kad baisiausia repetuoti, kai kartu šoka vyras ir žmona. Jie būtinai turi išsibarti: vienas trenkęs durimis išeina iš salės, kitas atsisėdęs žliumbia kampe, paskui abudu taikosi, o visam tam gaištamas repeticijų laikas“, – atkartoja girdėtus žodžius Jūratė.
Bet tai – teatro užkulisiai, o spektaklių metu baleto artistai visada palaiko vieni kitus, jaudinasi, kad kolegoms pavyktų sudėtingesni šokio elementai. Nes iki pasirodymo scenoje kiekvienam tenka nueiti savus kančių kelius.
„Besiruošdama „Silfidei“, pirštą naujuose puantuose nutryniau tiek, kad nuo jo nukrito mėsos gabalas. O vakare – spektaklis. Kaip visada, ateinu į teatrą anksčiausiai ir galvoju, kaip tokią koją į puantą įkišti. Šiaip taip įkišau, bet atsistoti ant pirštų jau nebeįmanoma, nors baleto artistai tikrai stiprų skausmą sugeba iškęsti. Sėdžiu ir žliumbiu žinodama, kad niekas manęs nebepakeis. Kolegės atėjusios ramina: „Nieko baisaus, iškirpsim tau puante skylę“. Ir iškirpo. Tą vietą užpudravom, ir taip su pusiau išlindusiu pirštu aš sušokau spektaklį“, – J. Sodytė pasakoja nepašvęstiesiems kraupią, o baleto šokėjams gan įprastą istoriją.
Todėl jai pikta girdėti pasakymus, neva kojas kilnojant daug proto nereikia: „Tokiems šnekėtojams visada siūlau patiems pabandyti. Jau vien iš techninės pusės baletas yra aukštasis pilotažas, o tuo pačiu artistui dar tenka girdėti muziką ir reikšti emocijas. Pagaliau tenka kaskart nugalėti savo baimę ir žengti į sceną, kurioje visiems padažnėja širdies plakimas. Išbandžiusiems tikrai liežuvis daugiau nebeapsiverstų taip kalbėti“, – neabejoja buvusi balerina.
Su LNOBT trupe J. Sodytei teko apkeliauti nemažai pasaulio šalių – tiek tolimų, tiek greta esančių.
„Pamenu, vasarą su baleto koncertu gastroliavome Lenkijoje. Vieno pasirodymo vieta buvo medinė pakyla pievoje, kurioje atostogaujantys lenkai susėdę gėrė alų. Kai šokome ištrauką iš klasikinio baleto „Pachita“, kur merginoms tenka ilgokai stovėti pakėlus koją 90 laipsnių kampu, atsirado smalsių piliečių, kurie priėjo prie scenos pasižvalgyti į mus iš apačios... O galiausiai, atliekant šokį su klumpėmis iš baleto „Tuščias atsargumas“, mūsų solistas Genadijus Skorobogatovas toje scenoje tiesiog įlūžo, bet ištraukė tarp lentų įstrigusią koją kartu su klumpe ir visgi užbaigė pasirodymą“, – prisimena artistė.
Katorga ir euforija
Atsisveikinusi su šokėjos karjera, J. Sodytė baigė baletmeisterio-repetitoriaus studijas Ukrainoje ir po kelerių metų pradėjo dirbti režisieriaus asistente LNOBT operų pastatymuose.
„Pats pirmas mano, kaip režisieriaus asistentės, pastatymas buvo Richardo Strausso „Salomėja“. Praėjau tikrą psichologinę katorgą, kurią man surengė absoliučiai genialus išprotėjęs režisierius Davidas Aldenas. Jis dirbo be partitūros, nes mokėjo ją mintinai ir repetuodamas švilpaudavo operos motyvus, o tuo pačiu akylai sekdavo, kaip greitai aš visus jo įgeidžius žymiu klavyre. Ir nuolat manęs klausinėdavo, koks šviesų numeris turi būti vienoje ar kitoje scenoje: jei pataikydavau atsakyti – mano gyvybė tą dieną būdavo išgelbėta“, – apie krikštą naujose pareigose pasakoja J. Sodytė.
Visiškai priešinga patirtis laukė statant Giacomo Puccini operą „Madam Baterflai“: „Tuomet kone du mėnesius gyvenome absoliučioje euforijoje, nė karto neišgirdome pakeltu tonu sakomų pastabų. Kai prisimenu su mumis repetavusią režisieriaus Anthony Minghellos žmoną ir asistentę Carolyn Choa – man iki šiol atrodo, kad vaikščiodama ji kojomis neliesdavo žemės. Vėliau didelį įspūdį paliko darbas su režisieriumi Güntheriu Krämeriu „Don Karle“ ir, žinoma, su Eimuntu Nekrošiumi „Otele“. Esu laiminga gavusi tokias likimo dovanas“, – tvirtina režisieriaus asistentė.
Kai garsūs kviestiniai režisieriai po premjeros išvyksta savais keliais, J. Sodytei tenka svarbi misija prižiūrėti LNOBT repertuare liekančius jų kūrinius, rūpintis, kad ilgus metus žiūrovams rodomi spektakliai nebūtų prastesni už premjerinius.
„Jei režisierius pastatymo metu kažko reikalavo – vadinasi, taip ir turi būti, nes spektaklį kuriantis žmogus praleidžia labai daug laiko analizuodamas, mąstydamas ir galiausiai nuspręsdamas, kad turi būti taip, o ne kitaip. Dėl to jokių išlygų būti negali, – įsitikinusi J. Sodytė. – Galbūt kartais operos solistams ir pabosta mano smulkmeniškumas, bet spektakliuose nėra tokių detalių, kurios nebūtų svarbios. Artistams, su kuriais tenka dirbti, dažnai kartoju: „Jūs galite manęs nekęsti, bet aš jus labai myliu““.
