Šį kartą E. Daciūrės eilėraščiai pasakoja istorijas. Jose – kasdienybės, kelionių, santykių, pokalbių nuotrupos. A. Kiudulaitės iliustracijos keliauja jų paribiais ir brėžia formas, ištraukia spalvas ir faktūras. Jos ne apie veiksmą, ne apie konkrečius vaizdus ar objektus, jos – apie jausmą, apie tai, kas gimsta skaitant poeziją, į kokias jausenas ir būsenas ji nuplukdo, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Poezija leidžia per trumpą laiką „perleisti“ per save įvairius jausmus. Gali atsisėdęs vakare perskaityti vieną eilėraštį, pagalvoti apie atsiradusį jausmą ir ką su juo daryti – laikyti ar paleisti. Gali mintimis pakibti ne parai ir net ne dviem. Ir visa tai – iš vienos trumpos žinutės, – poezijos galia stebisi knygos autorė. – Žmogui nereikia perversti viso romano ieškant atsakymų į jam tuo metu rūpimus klausimus, kartais tai gali padaryti vos keli posmeliai. Tai itin patrauklu kalbant iš šiuolaikinio lekiančio žmogaus perspektyvos.“
Rodos, eilėraščius Evelina rašo lyg leisdama jiems tekėti savo arterijomis, venomis ir kapiliarais. Jie išplauna raides iš po akmenų, prateka po uolomis, susiaurėja, išsiplečia iki sakinių, posmų. Baigiasi tašku ar daugtaškiu. Būna, kad nesibaigia.
Autorė sako, kad poezija suaugusiems gimsta iš širdies užkaborių. Negali surežisuoti, koks bus eilėraštis – rimuotas ar ne. Kaip baigsis prasidėjęs. Labiau nei nustebinti netikėtomis formomis ar išskirtinėmis metaforomis ji norinti, kad tekstai atlieptų: skaitytojas atpažintų savo būsenas arba jie padėtų įsivaizduoti, ką galėjo jausti kitas.
„Rašydama prozą jaučiu lyg tai būtų „išorinis rašymas“, tarytum rašytum virš odos. Su eilėraščiais yra kitaip. Kuriant poeziją vaikams atrodo, kad ją rašai iš savo vidinių šviesių kambarių, o suaugusiems – iš tų tamsių užkaborių, spintų ir rūsių,“ – kūrybinio proceso užkulisiais dalijasi rašytoja savo naujajai knyga pasirinkusi kiek netikėtą ir nemažai klaustukų paliekantį pavadinimą – „Žuvys fontanuose“.
Pasak Evelinos, šiame poezijos rinkinyje galima justi vandens tėkmę, o gimus pavadinimui ėmė skleistis ir naujos eilučių prasmės. Viena vertus, žuvys fontanuose gali reikšti, kad esi savo terpėje – kaip žuvis vandenyje. Tačiau vanduo yra dirbtinai sukurtoje formoje, tu iš jo niekur nepabėgsi, aplink vaikšto žmonės, tai nėra tava erdvė. Pavadinime galima įžvelgti ir emigracijos ar žmogaus mieste motyvą.
Knyga „Žuvys fontanuose“ padalyta į dešimt skyrių pagal panašų skambesį ir temas. Vieni jų – apie keliones, kiti – tai žmonių istorijos ar jų tarpusavio santykiai, taip pat – savęs paieškos, emigracija. Kai kurie eilėraščiai rinkinyje, ypač iš ankstesnio autorės kūrybos laikotarpio, yra labiau apie ją pačią, ir, žinoma, apie meilę. Kaip gi poezija be meilės...
„Eilėraštį gali įkvėpti bet kas, – pripažįsta E. Daciūtė, prisimindama, kaip vienas jų gimė lėktuve stebint vyresnių žmonių porą, kuriuos mintyse pavadino Džonu ir Džeine. – Grįžusi namo parašiau eilėraštį. Pora visą kelią tylėjo, bet jautei, kad tarp šių žmonių yra ryšys.
Atrodo, kad toks visiškai atsitiktinis susitikimas su žmonėmis, su kuriais net nepašnekėjau, bet štai gimė istorija, aš panorau ją užrašyti. O štai eilėraštį apie mirusią mergaitę Adą sukūriau, kai su šeima keliavome po Ameriką, nutarėme aplankyti muziejų Portlande ir užsukau į žydų, emigravusių iš Ukrainos, namą, ten pamačiusi lovą, ant jos esančią lėlytę, dar keletą žaislų ir man iškilo toks mažos mergaitės, kuri niekada neužaugo, vaizdas. Eiles apie daktarą Li rašiau šių metų pavasarį, per karantiną. Jis pasakoja apie Kinijoje gyvenusį realų daktarą, kuris nukentėjo, kai informavo valdžią apie koronavirusą – juo niekas netikėjo. Eilėraščiu pastačiau jam savotišką paminklą.“
Knygos redaktorius Julius Keleras pastebi, kad E. Daciūtės poezija prilygintina kino dienoraščiui, į kurį vis įsiterpia prisiminimų fragmentai, suvienydami ir pagrįsdami eilėraščio – trapaus, pažeidžiamo ir visgi nenugalimo – struktūrą: „Poetė žaidžia vaizdais tarsi mėtydama kamuoliuką, kuris kartais žaismingai krisdamas tėkšteli žemėn, palikdamas kraujo pėdsaką. Prisipažinkime: juk dėl to ir skaitome poeziją – per meistriškai atsiveriantį kalbos grožį norėdami patirti savo žmogiškumą visais įmanomais aspektais.“
